Įvaizdžio simboliai ir laisvė
Įvaizdis visuomet buvo labai svarbi muzikos industrijos dalis. Koncertuose besilankantys gerbėjai tikisi ne tik talentingo pasirodymo, bet ir intriguojančio ir jų estetinį pojūtį patenkinančio reginio.
Diskusijoje „Koks yra atlikėjo įvaizdis?“ atlikėjai Gabrielius Vagelis, Ugnė Dominaitė- dj nevykele, Germanas Daškevičius- Gamka ir grupės „McLoud“ lyderis Lukas Malinauskas buvo pakviesti pasidalinti, kaip formavosi jų įvaizdis, kokie jie yra privačioje erdvėje, ir kokie – viešumoje, bei kaip jie kuria savąją estetiką.
„Aš niekada nematau, koks bus galutinis įvaizdis, kai kuriu muziką. Sudėtinga pasakyti, koks tas „McLoud“ stilius turėtų būti. Viskas remiasi metalo stilistika, bet nėra aišku, kokia ji. Daug svarbiau yra simboliai, o ne konkretus įvaizdis“, – sakė Lukas Malinauskas.
Gamka pasakojo, kad jo muzikinė kelionė buvo labai spalvinga, todėl scenoje teko įsijausti į daug skirtingų vaidmenų: „Buvo visko: tiek 60-ųjų Bitlų, tiek „New school“ reperių įvaizdžių. Galiausiai mano stilius išsivystė į laisvą retro futūristinį. Nereikia bandyti tilpti į jokį žanrą, kaip tik įvaizdis gali sujungti labai daug žanrų ir tas išlaisvina.“
Pasak atlikėjo Gabrieliaus Vagelio, jis yra sulaukęs labai daug komentarų ir nuomonių apie tai, kaip turėtų atrodyti ar ką rengtis: „Tokie komentatoriai turbūt negali patys savęs išreikšti, jie yra labai nelaimingi žmonės, iš to ir kyla tas pyktis. Aš esu, kas aš esu. Ir aš esu žiauriai laimingas ir rengiuosi taip, kaip noriu.“
Diskusijos moderatorei Živilei Jankutei- Pivoriūnei pasidomėjus apie nuo scenos transliuojamas atlikėjų žinutes, šie ne tik vardino skirtingas vertybes, bet ir diskutavo apie stiprų meno poveikį ir atlikėjo atsakomybę.
„Jaučiu didelį spaudimą, kai man sako, kad galiu influencinti. Darosi baisu reikšti savo nuomonę, kai pagalvoji, kad kažkas pradės daryti tai, ką aš pasakysiu. Todėl stengiuosi to nedaryti“, – sakė dj nevykele.
Muzika kaip terapija
Baimė, stresas, jaudulys ir naujos patirtys – visa tai buvo aptarta antroje „AGATA | BACKSTAGE“ diskusijoje tema „Kaip jaučiuosi, taip dainuoju“. Joje mintimis dalinosi atlikėjai Gabrielė Vilkickytė, Monika Pundziūtė- Moniqué ir Mantas Ben. Diskusiją vedė grupės „shishi“ ir dueto „Superkoloritas“ vokalistė Giedrė Nalivaikaitė.
„Nežinau, ar galima mėgautis buvimu scenoje be jaudulio. Iš jo kyla malonumas, kuris ir įprasmina tavo buvimą čia. Iš jaudulio siūlau niekada neišaugti“, – kalbėjo Moniqué.
Diskusijoje atlikėjai pasakojo, kaip jie jaučiasi prieš lipdami į sceną, kokiomis fiziologinėmis išraiškomis pasireiškia stresas, kalbėjo apie susidūrimą su žiūrovu bei skirtumus, tarp koncertavimo savo ištikimiems gerbėjams ir pasirodymo dideliuose renginiuose, o taip pat dalinosi, ar jaudulys ir baimė gali būti naudingi kūrybiniame procese.
„Man dainos yra kaip receptai. Kai dainuoji ir nuolat kartoji sau tuos pačius žodžius, jos tampa kaip mantra – tu patiki tuo, ką parašei, ir muzikoje atsiranda didelė terapinė nauda“, – sakė Gabrielė Vilkickytė.
Paklausti, su kokiomis baimėmis atlikėjai susiduria gyvenime, jie įvardino vorų, aukščio, skrydžio ir karo baimes, o taip pat – baimes parašyti blogą dainą, neišnaudoti savo potencialo ir būti neišgirstam.
„Mano kūryba dar nėra labai plačiai žinoma. Kai sukuri ir pristatai dainą, niekada nežinai, ar ji pasieks klausytojus. Ir jeigu nepavyksta to padaryti, iki galo net ir nežinai, kodėl. Tada pabūni su tuo, priimi, nurimsti ir vėl kuri. Nors įdedi viską, atsiranda baimė, kad tame taške ir gali užstrigti. Norisi jausti, kad tavo muziką klauso, ji patinka žmonėms ir jų ratas po truputį plečiasi“, – kalbėjo Mantas Ben.
Pasiūlius pasidalinti patarimais, kaip elgtis jaunam žmogui, kai viduje labai nori, bet jauti, kad baimė laimi surakindama kūną, diskusijos dalyviai siūlė save apsupti palaikančiais žmonėmis, nuosekliai ir mažais žingsneliais eiti savo svajonės link ir nepamiršti, kad augantis vidinis noras yra didesnis už baimę.