Sprendimas skirtis su vyru Natalijai nebuvo spontaniškas. Jis brendo ilgai, kol galiausiai moteris suprato, kad privalo ką nors keisti savo gyvenime. Pradžioje kreipėsi į psichologą. „Man tikrai reikėjo pagalbos, nes jaučiausi blogai, nuolat verkdavau, nebeužmigdavau naktimis. Patirtos nuoskaudos vis kaupėsi, atsiprašymų nebuvo... Už namų sienų atrodėme tobula pora, bet uždarius namų duris viskas pasikeisdavo.“
Pasirodžius informacijai apie skyrybas, pasklido kalbos: „O kodėl ji anksčiau tylėjo? Kodėl tiek laiko kentėjo?“. „Tačiau ne viskas taip paprasta, – sako Natalija, – kai turime vaikų, tiesiog moteriška prigimtis visada bandys išsaugoti šeimą. Riba, skirianti paprastą šeimyninį ginčą nuo smurto, tampa labai neryški ir laikui bėgant visai dingsta: kitas žmogus ją ištrina ir priverčia tave manyti, jog pati esi dėl visko kalta. Dabar manau, kad esminė mano klaida – kad iš pat pradžių nenustačiau aiškių ribų. Gal praleidau tą momentą, kai reikėjo ištarti: stop, taip toliau nebus?..“
Šiandien Natalija tikra: suklysti yra žmogiška, ji neturi savęs už tai graužti – bet svarbu suprasti savo klaidą, pasimokyti iš jos ir ateityje stengtis jos nekartoti. „Žinau: žeminti ir juolab kelti prieš save rankos daugiau niekam neleisiu.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“:
