Pirmadienį jūsų gimtadienis. Ar rengiate didelę puotą?
Visiškai jokios puotos neplanuoju, nes visiškai nesureikšminu gimtadienių. Kai iš manęs visi reikalavo 50-mečio proga gimtadienio, tai aš pasakiau, kad jo nebus. Kas pasakė, kad 51-eri yra blogiau negu 50? Šventę reikia daryti, kad ji būtų prasminga. Sueiti ir tik „baliavoti“ – man čia ne šventė.
Aš šiemet padariau tokį tarpinį variantą ir visus svečius sukviečiau į spektaklį „Selavy!“. Tai buvo uždaras vakaras, į kurį draugai suvažiavo iš toliausiai, net iš JAV ir Kanados atskrido, sūnus iš Didžiosios Britanijos atvyko. Po spektaklio visi iki vieno pasakė, kad tai prasmingiausia šventė iš visų gimtadienių. Ir aš manau, kad jei kažką įprasmini, tada verta daryti šventę, bet vien tik susirinkti „pabaliavoti“ man nėra įdomu.
Nežinau kaip, bet treti metai taip išeina, kad su koncertais išskrendu į JAV. Ir šį pirmadienį gimtadienį sutiksiu JAV su draugais, kurie už Atlanto vyksta kartu su manimi – jie buvo atskridę spektaklio pasižiūrėti. Penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį koncertuosiu, o pirmadienį bus gimtadienis.
Turiu tokią draugę išdaigininkę, kuri visokių dalykų prisigalvoja. Ir dabar ji manęs slapčia klausinėjo, ar esu mačiusi tai vieną, tai kitą miuziklą. Žinau, kad ji kažką organizuoja. Jos namas visada gimtadienio proga būna išpuoštas, o jau nekalbu apie lovą... Visokio velnio ten randu (šypsosi). Jaučiu, kad ir šiemet nebus viskas ramiai.
Tai jau bus 51-asis jūsų balandis. Moterys paprastai nelabai mėgsta kalbėti apie amžių. Ar jums tai irgi skaudi tema?
Kur nuo tų metų pabėgsi? Apgaudinėčiau, jei sakyčiau, kad man tas pats, kad senstu, kad raukšlelių atsiranda. Nėra tas pats. Nė vienam nėra malonus tas amžius, bet tai neišvengiama. Kaip tu gali išvengti, ignoruoti tai, kas tau yra skirta? Džiaugiesi, kad tuos metus gali išgyventi. Tavo tie metai yra.
O gal profesija ir galėjimas persikūnyti į bet kurį amžiaus tarpsnį išvaduoja jus nuo šio galvos skausmo?
Iš viso scena yra išsigelbėjimas. Kartais man sako, kad mano krūviai labai dideli... Bet kad bent žmonės įsivaizduotų, kiek scena priduoda energijos ir jėgų. Kai visi klausia, iš kur turiu tiek energijos, tai galiu pasakyti, kad tikrai scena didžiąja dalimi man jos priduoda. Aš galvoju, kad neturiu teisės senti, negalvoju apie tai, scena nuvaiko man tas mintis. Kartais man būna gaila, kai matau tokių reiškinių, kad dvidešimtmečiai savo vidumi tokie susenę... Aišku, ne visi.
Gaila, kad dabar yra toks tarpsnis Lietuvoje, kai jaunystės kultas garbinamas. Dabar pakalbėsiu kaip visiška močiutė, bet mano jaunystės metais amžius buvo labai vertinamas. Pavyzdžiui, mūsų aktoriai, kurie buvo sulaukę gražaus amžiaus, žinojo, kad jie už tą praleistą scenoje laiką yra vertinami. Pas mus dabar viskas taip yra susiniveliavę... Labai žiauru, kai jaunas žmogus gali pasakyti: „Ai, ta senė...“
Man niekada žmogus nėra senas. Niekada neišdrįsčiau pasakyti, kad jis senas. Tai tiesiog gražaus amžiaus žmogus. O pas mus toks nesveikas amžiaus kultas formuojamas. Net žurnalistai kai kurių žmonių nededa ant viršelio, nes jie per seni.
Aš nesakau, kad reikėtų senatvę išaukštinti, o jaunystę nuvertinti. Jokiu būdu. Bet reikėtų galvoti apie tai, kad kiekvienas jaunas žmogus kada nors sulauks garbingesnio amžiaus ir tada jam bus nemalonu, kai jį vadins seniu ar sene. Manau, kad žmones turėtume vertinti ne pagal amžių, o koks jis yra. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus yra vertybė, nepaisant jo užsiėmimo, socialinės padėties ar dar ko.
Aš dabar labai daug keliauju, bet niekur kitur nemačiau taip nemylimo žmogaus. Turbūt, matydami, kad iš viršaus valdžia taip daro, mes ir tarpusavyje imame vieni kitų nemylėti. O iš tikrųjų reikėtų labai apie tai pagalvoti – mes turėtume labiau vienas kitą vertinti. Kiek galima to nihilizmo, to cinizmo? Gal reikia kokį optimistų klubą steigti ir kviesti visus gydytis nuo nihilizmo? Aišku, kaip idiotas atrodai, kai tokiu laikotarpiu, kai visi pikti, niurzga, nervinasi, verkia, sakai, kad tau viskas gerai. Bet aš vis tiek visus kviečiu nenusiminti – ne visą laiką bus taip blogai. Bet kai tik verki, tai nėra kada užsiimti gerais dalykais, kurti. Tada tavo smegenys užblokuotos bloga energija, negali atsiverti, kad pradėtų eiti mintys, kaip išgyventi.
Neseniai debiutavote su monospektakliu „Selavy!“ Tai pirmasis spektaklis, kur scenoje vaidinate viena. Kodėl tik dabar? Tai iššūkis aktoriui?
Mano ir kiti vaidmenys svarbūs. Pavyzdžiui, ta pati Marija Kalas (spektaklyje „Meistriškumo pamoka“). Visi laiko šį spektaklį vos ne mono, nes vaidmuo labai sudėtingas. Labai keistas etapas yra atėjęs mano gyvenime – aš nebenoriu bet ko: nebenoriu lengvų vaidmenų. Noriu pajausti, kad buvau scenoje, kad save išsakiau. Kai neišsisakau, aš nejaučiu pasitenkinimo.
Tačiau ir „Selavy“ nedrįsčiau vadinti monospektakliu. Mes visą laiką scenoje esame penkiese. Keturi muzikantai puikiai susitvarko ir su vaidmenimis – dainuoja, atlieka masines scenas. Tai ir mono, ir ne mono spektaklis.
Spektaklyje kalbate apie vaikystės idealus, iš kurių didžiausia buvo dainininkė Marlen Dietrich. Ar ir išaugusi iš vaikystės turite idealų, nenustojote tikėti tobulybe?
Ar galite patikėti, kad aš dar neišaugau iš vaikystės? Mano pagrindinis palinkėjimas žmonėms – nesistengti išaugti iš vaikystės. Nesakau, kad reikėtų pasilikti tame vaikiškame nežinojime, bet vaikišką naivumą ir svajones reikėtų pasilikti. Kai tavo svajonės tikros, kai tu jomis tiki, tai ir tu pats esi nesugadintas.
Vaikystėje, kai visi klausydavosi lietuviškos estrados, aš klausiausi Marlen Dietrich. Nemokėjau nė vienos lietuviškos dainos žodžių. Man M.Dietrich buvo idealas. Aš klausydavausi, nesuprasdama vokiškų ar angliškų žodžių, bet man tos dainos labai patikdavo. Joje man patiko viskas. Kai pasiklausai, tai labai daug nešvarumo jos dainose yra, bet niekam tai neužkliūna, nes ji labai įtaigiai dainuoja.
O idealų aš visada turiu, tik gal aš dabar ne į kažkokį žmogų lygiuojuosi. Nereikia būti panašiam į kažką. Reikia būti savimi – tai yra didžiausia vertybė.
Spaudoje plačiai buvo nušviestos jūsų viešos sužadėtuvės, paskui ir vestuvės su Pauliumi Kovu. Ar neerzina, kai žurnalistai kiša nosį į jūsų asmeninį gyvenimą?
Aš suprantu, kad visiems reikia dirbti (šypsosi). Paprastai, kiek tu įsileidi, tiek. Negalėčiau pasakyti, kad įsižeidžiu, ar kad tai vargina. Toks mano darbas, toks jūsų, žurnalistų. Aš esu matoma, todėl tas gyvenimas yra viešas. Gal kartais per daug, gal per aštriai, bet blogiausia, kai iškraipoma. Bet, kad dabar visko bijot... Sakau, svarbiausia, žinoti, kiek giliai įsileisti.
