– Vilniaus universitete esate įgijęs geografo ir meteorologo išsilavinimą, tačiau pradėjęs darbuotis spaudoje netrukus prigijote ir televizijoje, pamažu vis plėsdamas savo veiklos ratą – Žinios, „Puikusis šou“, dabar „Žalioji akademija“. Kuo jums patrauklus darbas televizijoje?
– Spaudoje reikia gerai valdyti žodį. Televizijoje prisideda dar vienas instrumentas – vaizdas. Jis taip pat yra įtaigus, kartais – daug įtaigesnis nei žodis (ne veltui sakoma, geriau vieną kartą pamatyti nei dešimt kartų išgirsti). O vaizdo ir žodžio lydinys – ir geriausia, ir įdomiausia, ką žmonės iki šiol sugalvojo, siekdami pranešti vieni kitiems kokią nors žinią.
– Kaip televizija pakeitė jūsų gyvenimą?
– Niekaip nepakeitė. Iš tiesų priklausomybė yra priešinga: tai mano darbo kokybė priklauso nuo to, kaip aš gyvenu ir ką galvoju, o ne priešingai.
– Ar prisimenate, kada pirmą kartą atsistojote prieš TV kamerą?
– Jau nebeprisimenu. Kai buvau studentas, buvo tokia laida – viktorina studentams „10x10“, kurioje teko dalyvauti. Tai gal tada...
– Kiek laiko atima naujų orų prognozių sudarymas Lietuvai?
– Pradėkim nuo to, kad prognozes sudaro Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba (LHMT). Tam jie turi geriausias galimybes Lietuvoje. TV kanalai bei laikraščiai jas perka, tad visi gauna vienodą pradinę medžiagą. Mano, kaip sinoptiko bei laidos rengėjo, darbas yra tą prognozę įvertinti ir, jei su ja sutinku, sugalvoti, kaip viską pateikti. Tą ir darau. Pasirengti labai padeda visa profesionali meteorologinė informacija, kokia tik prieinama internete. Daugiausia tai Vokietijos tinklalapiai arba tarptautiniai meteorologiniai projektai internete, taip pat kolegų iš LHMT konsultacijos.
– Kai kuriose pasaulio platumose viskas vyksta griežtai – arba kelis mėnesius iš eilės lyja, arba šviečia saulė. Lietuvoje viskas kitaip. Su kokia didžiausia problema susiduria Lietuvos meteorologai?
– Problemos dvi. Pirmoji – patikimos sezoninės prognozės ar prognozės bent jau mėnesiui. Kol kas padėtis tokia, kad jos galėtų būti nepalyginamai patikimesnės. Antroji problema – reiškinių lokalizacija: ne visada pavyksta aiškiai įvardyti, kur kokie reiškiniai (tarkime, rūkas, lietus ar lijundra) bus. Tai yra gana dažnai būna taip, kad neabejojama, jog tie reiškiniai bus, bet kur – toli gražu, ne visuomet pataikyti pavyksta.
– Kartais orų prognozes pristatinėja manekeniškos išvaizdos gražuolės, kurios nieko neišmano apie tų orų masių judėjimus. Kas geriau – prognozės iš gražios merginos ar kompetentingo specialisto lūpų?
– Tai priklauso nuo reklamos užsakovų ir nuo TV kanalo vadovybės. Pirmieji, matyt, nori reklamuoti viršutinius ar apatinius drabužius (veidų vis tiek niekas neįsidėmi), o antrieji jau senokai pastebėjo, kad sportą geriausiai pristato sportininkai, ekonomiką – ekonomistai, o orus – meteorologai.
– Kaip jaučiatės, jei nepasitvirtina prognozės: žadėjote giedrą, o kažkur netikėtai prapliupo lietus?
– Jeigu pasakysiu, kad griūnu ant žemės ir isteriškai klykdamas putotais nasrais plėšiu marškinius nuo krūtinės, – ar patikėsite? Neklysta tik Dievas, bet žmogų kiekviena klaida moko.
– Esate žinomas ir kaip astrologijos žinovas. Kas jums patinka labiau – sudarinėti orų prognozes ar horoskopus?
– Patinka abu dalykai.
– Kur galima išmokti horoskopų sudarinėjimo meno?
– Kitose šalyse yra astrologijos institutai ar akademijos, o Lietuvoje – tik iš kito astrologo.
– Kokių savybių tam reikia turėti?
– Svarbiausia astrologui būtina savybė – geležinis užpakalis (kantrybė).
– Ar savo sūnus – Kristupą ir Augustiną – jau išmokėte sudarinėti horoskopus?
– Tokio pašaukimo jie nejautė, tad ir mokyti nebuvo priežasties.
– Ar pats tikite horoskopais?
– Man tai toks pat klausimas, ar aš tikiu, tarkime, botanika? Manau, kad žodis „tikiu“ čia visai netinka.
– Ar esate susidaręs savo asmeninį horoskopą?
– Taip, be abejo, ir ne tik sau. Jau aštuoniolika metų juos sudarinėju.
– Ar svarbiais gyvenimo atvejais esate linkęs pasikliauti horoskopų patarimais?
– Be jokios abejonės, svarbiais gyvenimo momentais pasižiūriu ir į tai, kas Zodiako rate vyksta, ir ką tai gali reikšti asmeniškai man. Ir tokių atvejų, kai prieinama prie išvados „jei ne dabar, tai – niekada“, buvo ne vienas. Tačiau tai asmeniniai dalykai, apie kuriuos kalbėti nenoriu.
– Gal savo horoskope įžvelgėte ir savo veiklos televizijoje perspektyvą?
– Dėl atėjimo į televiziją labiau kaltos asmeninės savybės. Jas, beje, gimimo horoskope nesunku pamatyti.
– Koks jūsų Zodiako ženklas?
– Teko laimė gimti po Liūto ženklu. Taigi darbas su auditorija – kaip ir savaime suprantamas dalykas.
– Ko žmonės jūsų klausia dažniau – kokie orai bus artimiausiomis dienomis ar kas jų laukia ateityje?
– Pastebėkime, kad klausimas apie orus – taip pat ir klausimas apie ateitį. Iš tiesų, klausia ir vieno, ir kito dalyko.
– Ar turite asmeninį teleskopą žvaigždėms stebėti?
– Teleskopo neturiu, bet optinių prietaisų namie yra. Man įdomiau į dangų žvelgti kaip protėviai darė – plika akimi. Patikėkite, įdomybių pakanka.
– Ar dažnai žiūrite į žvaigždes?
– Kai giedresnis dangus pasitaiko, būtinai žvilgteliu.
– Esate minėjęs, kad jūsų veikla susideda iš rimtosios ir linksmosios dalies. Ar horoskopų sudarinėjimą priskiriate rimtajai, kaip orų prognozes, ar linksmajai daliai?
– Kai leidinių redaktoriai suprato, kad kasdienis horoskopas – nuostabus masalas reklamos davėjams, juos rašančių astrologų tapo per mažai, kad aptarnautų visus leidinius. Be to, dar honorarą reikia mokėti. Todėl dauguma mažesnio „kalibro“ leidinėlių nuėjo lengvesniu keliu: arba tekstus rašo žurnalistai už tą pačią algą, arba vagiama iš interneto. Atitinkamai, šiuos horoskopus galima vadinti linksmaisiais, nes nieko, išskyrus šypseną, sukelti jie negali. O rimti dalykai visuomet rimti. Asmeninės konsultacijos – ypatingai. Be abejo, į vardu bei pavarde pasirašytus kolegų horoskopus visuomet žvelgiu pagarbiai. Man visada įdomi kolegų minties eiga, kodėl jis ar ji pasakė taip ar kitaip. Be to, svarbu yra tai, kad pasirašydamas vardu bei pavarde asmuo nebijo atsakomybės už savo teiginius. O jei tekstas be parašo, vadinasi tai – tiesiog šiukšlė.
– Neseniai jus išvydome su dainininke Eva vedantį naują laidą „Žalioji akademija“. Kuo jus suintrigavo šis projektas?
– Suintrigavo – ne visai tas žodis. Greičiau galima sakyti, kad vesdamas tokią laidą aš jaučiuosi laisvai ir natūraliai, o pati tema man patinka. Visa kita – tik technikos ir įgūdžių klausimas.
– Ką jums pirmiausia reiškia gamta – mokslinį smalsumą, geriausio poilsio galimybę ar?..
– Ir viena, ir kita, ir trečia. Viena Chakasijos šamanė kartą pasakė, kad Žemė – tai tarsi mūsų mama: medžiai yra jos plaukai, ežerai – akys, upės – kraujotakos sistema ir taip toliau. Ji mus globoja, ji mus maitina. Bet žmonės įsigudrino tvenkti jos kraujotaką, pešti plaukus, prišniaukšti akis ir stebisi, kad mamai tai nelabai patinka... Kaži, kodėl? O dėl mokslo – kai norima kokį nors reiškinį tiksliau įvertinti, be mokslo – niekaip.
– Koks poilsio būdas jums pats geriausias?
– Aktyvus poilsis gamtoje. Formos gali būti įvairios.
– Dalyvavote buriuotojų žygio „Tūkstantmečio odisėja“ sudėtingiausiame etape – plaukėte apie Horno ragą. Jūra yra jūsų stichija?
– Padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad būtų.
– Kokį didžiausią įspūdį jums paliko šis žygis?
– Kiekvieno įvykio jėga asmeniniame gyvenime matuojama sapnais – jei kažką sapnuoji, vadinasi, tai yra stipru. Tą plaukimą kai kada vis dar sapnuoju. Taip pat ir naktimis. O išskirti kažkokį vieną fragmentą būtų per menka.
– Ką dar ekstremalaus jums būtų smagu išbandyti?
– O ką siūlote?
