Daugiau nei prieš porą savaičių M.Meškauskas šmaikštaudamas pakvietė visas moteris, norinčias pasisendinti tikroviškai ir be „FaceApp“, į šlapio kolodijaus fotosesiją. „Grynu sidabru, senoviškai ir su visom raukšlėm“, – juokaudamas rašė žymus projektų režisierius.
Mindaugo Meškausko darbai – galerijoje:
Ir iš tiesų – senovine technika išgaunamų rezultatų neįmanoma palyginti su socialinius tinklus užvaldžiusios programėlės nuotraukomis. Kaip pasakoja pats M.Meškauskas, tai yra daug daug laiko ir priemonių reikalaujantis procesas.
XIX amžiaus „polaroidas“
Po savo pagrindinio darbo, dažniausia vakarais ir savaitgaliais, kai „TV Manijos“ televizijos studija atsilaisvina, projektų režisierius pasineria į kitą širdžiai artimą veiklą – fotografuoja portretus, pastaruoju metu sužavinčius vis daugiau žmonių.
„Portretai yra išskirtinai mane dominanti sritis, – užsimena fotografas. – Jie yra sukurti senovine, XIX amžiaus vidurio, fotografijos priešaušrio, technika – šlapiu kolodijumi.“
Anot M.Meškausko, tai, ką mes matome socialiniuose tinkluose, yra skenuotos kopijos nuo ferotipų ar ambrotipų – plokštelių, ant kurių yra sukurtas vaizdas. „Tai yra gryno sidabro atvaizdai ant stiklo ar metalo plokštelių“, – pasakoja vyras bei priduria, kad kartais juokais tai pavadina XIX amžiaus polaroidu.
Patys seniausi ambrotipai ir ferotipai, sukurti XIX amžiaus viduryje, šiandien atrodo taip, lyg būtų sukurti vakar, jei nepažeisti mechaniškai, jie išlieka tokie patys amžinybę. Seniausiems tokia technika sukurtiems atvaizdams dabar jau yra virš 165 metų ir jie vis dar atrodo nepakitę
Atvaizdui sukurti M.Meškauskas naudoja senovinę dumplinę kamerą, kurioje nėra jokių procesorių ar elektroninių dalių. Visą plokštelę, ant kurios kuriamas vaizdas, jis taip pat paruošia pats.
„Išpjaunu, užlieju kolodijumi, įjautrinu, eksponuoju, išryškinu, užfiksuoju, o vėliau ir užlakuoju – taip pat savo paties gamybos istoriniu laku“, – tikina projektų režisierius.
Tai kuo gi ypatinga tokia fotosesija? Anot fotografo, jos metu paprastai sukuriama tik vienas, labai retais atvejais – du atvaizdai.
„Ji labai imli laikui dėl to, kad esu priekabus kompozicijai, šviesai, be to, fotografuojamą žmogų reikia imobilizuoti (padaryti jį visiškai nejudrų), o imobilizuojančius prietaisus paslėpti taip, kad jie nesimatytų kuriamame atvaizde“, – fotosesijos išskirtinumus vardija pašnekovas.
Kas, anot M.Meškausko, yra įdomiausia – atvaizdai patys nebesensta. „Patys seniausi ambrotipai ir ferotipai, sukurti XIX amžiaus viduryje, šiandien atrodo taip, lyg būtų sukurti vakar, jei nepažeisti mechaniškai, jie išlieka tokie patys amžinybę, – pasakoja projektų režisierius. – Seniausiems tokia technika sukurtiems atvaizdams dabar jau yra virš 165 metų ir jie vis dar atrodo nepakitę.“
Sukurto atvaizdo negalima pakartoti
Valanda – tiek laiko užtrunka sukurti vieną unikalų atvaizdą kolodijaus technika. „Per tą valandą paprastai aš randu patogią pozą žmogui, kadro kompoziciją, sureguliuoju šviesas taip, kad mane tenkintų rezultatas. Tada paruošiu plokštelę: turiu ją nuvalyti, aplieti fotografiniu kolodijumi ir įjautrinti sidabro nitrato tirpale“, – 15min pasakoja vyras.
Įjautrintą plokštelę į studiją, kaip pasakoja pats fotografas, jis atsineša specialioje medinėje kasetėje ir įstato į dumplinę kamerą, kurioje jau paruošta kompozicija.
„Pati ekspozicija trunka apie 10 sekundžių“, – tikina M.Mešauskas. Tai tiek laiko fotografuojamas žmogus turi išbūti nejudėdamas.
Po to, anot vyro, reikia skubiai išryškinti eksponuotą plokštelę, kol ji dar nepradėjo džiūti, nes, jai pradėjus džiūti, atvaizdas tiesiog pranyks.
„Taigi, dar šlapia, eksponuota plokštelė yra išryškinama, išplaunama ir stebint ką tik nufotografuotam žmogui panardinama į fiksažo tirpalą. Jame įvyksta „stebuklas“, aš jį vadinu magic moment – stebinčių procesą akyse atsiranda atvaizdas. Gryno, metalinio sidabro atvaizdas“, – pasakoja projektų režisierius.
Vėliau tas atvaizdas turi būti kruopščiai išplautas ir padengtas laku. „Taip pagamintas atvaizdas yra amžinas, jis neblunka, nekeičia atspalvio, nekinta pats, jei nėra mechaniškai nesužalojamas, – tikina vyras. – Plonas sidabro sluoksnis laku yra apsaugotas nuo atmosferos poveikio. Atvaizdas yra unikalus, jo negalima pakartoti, dublikuoti, tai yra vadinama opera unica – vienetiniu kūriniu.“
Fotografijose – ir gerai žinomi veidai
Nors Mindaugo nuotraukose puikuojasi visiems gerai žinomi žmonės, kaip teigia Mindaugas, intencionaliai jų ieškoti feisbuke ar dar kur nors jam tikrai nereikia.
„Esu televizijos režisierius, jau 24-erius metus dirbu su įvairiausiais televiziniais projektais“, – pasakoja vyras ir priduria, kad tarp jų ir „X faktorius“, „Lietuvos Talentai“, M.A.M.A muzikos apdovanojimai, taip pat įvairios laidos, šou, klipai.
Tarsi žiūrėtume į savo atvaizdą per ultravioletinę kamerą. Bet kokie odos patamsėjimai, smulkios strazdanėlės, bėrimai, raukšlės yra tarsi specialiai išryškinti. Ne visiems tai patinka. Kitus kaip tik tai žavi. Vienos nuomonės čia būti negali.
„Visi žmonės, kuriuos fotografuoju, yra mano draugai arba projektų dalyviai, vedėjai, bendradarbiai… Man lengviausia pasikviesti fotografuoti tuos žmones, kuriuos aš pažįstu, kurie supa mane, kurių nereikia ilgai ieškoti, – tikina Mindaugas. – Juos ir fotografuoju.“
Paklaustas, kaip save nuotraukose išvydę Mindaugo modeliai reaguoja, jis teigia, jog dažniausiai pasitaikanti reakcija – nuostaba.
„Dažniausiai nustemba – čia jie kitokie. Tai dėl proceso specifkos. Kolodijus yra „aklas“ mūsų matomai šviesai, jis reaguoja tik į ultravioletinius spindulius, kurių žmogus, beje, nemato“, – paaiškina pašnekovas.
Anot Mindaugo, todėl žmogaus atvaizdas yra sukuriamas tų mums nematomų spindulių spektre.
Mindaugo Meškausko ekspozicija „Amžinas atvaizdas“ – galerijoje:
Naudojančių tokią techniką – vienetai
Kaip teigia režisierius, jis nėra vienintelis Lietuvoje, kuris kuria fotografijas šlapio kolodijaus technika. Vis dėlto, tokių fotografų nėra daug.
„Pažįstu Emiliją Petrauskienę, kuri, naudodama šlapio kolodijaus procesą, fotografuoja gėles, augalus, įvairius herbariumus, taip pat pajūryje gyvena fotografas Artūras Šeštokas, pramogai fotografuojantis šlapiu kolodijumi žmones“, – pasakoja pašnekovas.
Visgi yra galybė kitų fotografinių technikų, kurias naudoja ir kiti fotografai, taip pat jų yra išbandęs ir M.Meškauskas. Jis skuba pabrėžti, kad apskritai, kalbant apie senąją fotografiją, reikėtų suprasti skirtumą tarp šios ir šiandieninės fotografijos.
„Šių laikų žmogui fotografija yra tai, ką jis padaro savo telefonu ar skaitmeniniu fotoaparatu, o atvaizdas – dažniausiai tai, ką jis mato telefono ar kompiuterio ekrane, – tikina Mindaugas. – O senoji fotografija turi daugiau sudedamųjų dalių, kurių svarbiausios – negatyvo sukūrimas ir pozityvinio atvaizdo atspaudimas nuo negatyvo.“
Anot režisieriaus, kalbant apie fotografines technikas, visų pirma reikia įvardyti, apie kurią proceso dalį kalbame.
„Negatyvą sukurti galima keliais būdais – šlapiu kolodijumi, sausu kolodijumi, kolotipija, sidabro-želatinos negatyvu ant stiklo ar ant plastikinės juostos, – paaiškina Mindaugas. – Pozityvą galima sukurti net keliolika – jei ne keliasdešimčia – istorinių būdų – druskos atspaudu, kalitipija, kalotipija, kolotipija, anglies atspaudu, gumiarabiko atspaudu, labiau tradicinis būdas – sidabro bromido popieriaus atspaudas ir t.t.“
Plačiau kalbėti apie šias technikas M.Meškauskas nenorėtų – tam, ant jo, reikėtų bent poros rimtų fotografijos paskaitų.
