Milžiniška terasa, pailsėti viliojantys gultai, gražūs Vilniaus vaizdai ir... margų gėlių gausa. Toks vaizdelis pasitinka V.Skaisgirės namuose pravėrus duris „į kiemą“.
Gėlės čia nuklojusios kone kiekvieną terasos kampą. Gera ne tik pažiūrėti, bet ir kvapnaus jų žiedlapių aromato įkvėpti...
V.Skaisgirė šypsodamasi pasakoja, kad kone visas jas pasodino pati. Ir stebisi – anksčiau apie aistrą sodininkystei nė nebūtų pagalvojusi...
„Šiuose namuose gyvename jau trečius metus. Anksčiau niekada neturėjau tokio didelio ir stipraus polinkio į sodininkystę. Pirmus metus, kai čia apsigyvenome, net samdžiau žmones, kurie pasirūpino visu apželdinimu, apsodinimu... Tada norėjau tiesiog matyti gražų vaizdą. Bet po to įvyko kažkoks virsmas“, – pasakoja Vaida.
Virsmas elementarus – pabandė gėlę pasodinti, ir patiko. Sako, matyt šią aistrą iš mamos, užkietėjusios sodininkės, paveldėjo.
„Supratau, kad pati noriu kišti rankas į žemę, pati sodinti. Suprantu, iš kur tas noras, – iš mamos. Ji yra pakvaišusi sodininkė, gėlininkė. Mano mama dirba labai sunkų darbą, yra teisėja. Ji per dieną tikrai labai pavargsta, bet po ilgos dienos, šiltuoju sezonu mėgaujasi gėlių, augalų sodinimu. Taip pat ir man dabar... Prasidėjo intensyvus, darbų pilnas laikotarpis, ir sodininkystė tapo savotiška terapija“, – pasakoja V.Skaisgirė.
Sodininkystės malonumais ji mėgaujasi jau antrus metus: „Kai pirmąkart pabandžiau, tai ir pasinėriau. Pernai sodinau ne tik gėles, bet ir braškes, žemuoges, salotas, špinatus... Bet mūsų šeima maža, taigi tiek, kiek prisisodinau, nesuvalgome. Todėl nusprendžiau šiuos reikalus palikti sodyboje. O namuose liko tik gėlės, medeliai, krūmeliai.“
Kartais pasirūpinti, kad terasa atrodytų gražiai, jai padeda ir draugai: „Kai reikėjo išsikuopti visą terasą po praėjusių metų, kai reikėjo viską persodinti... Ačiū Dievui, turiu gerus draugus – pasidariau talką. Vienąkart surengiau šaltibarščių vakarėlį, kitąkart – grilio... Visą dieną vyksta talka, o po to draugus vaišinu. Draugai viską padaryti padėjo – augalus persodinti, susitvarkyti. Tik maloniausią dalį pasilikau sau vienai – naujus sodinimus.“
Be to, ir sūnelį Atą į šią veiklą ji stengiasi įtraukti. „Nebūna taip, kad pasodini gėles, ir viskas. Jas reikia laistyti, tręšti, apravėti... Kai kurias – persodinti. Tai – nuolatinis procesas, bet labai smagus. Ir gerai: kai daug dirbi, lieka mažai laiko vaikui. O sodininkystė ir yra ta veikla, į kurią galiu įtraukti ir sūnų. Aišku, iš jo daugiau ne pagalbos, o papildomo darbo, bet užtat kartu gerai praleidžiame laiką“, – šypsosi.
Tik vyras Rolandas, sako, sodininkystei neprijaučia: „Rolandui tai nepatinka. Jis net žemių nenori atnešti... Sodininkystė jam tolima, to nesupranta.“
Taigi terasoje V.Skaisgirė noriai pluša visą vasarą, o orams atšalus hobiais užsiima po stogu: „Žiemą pasirūpinu daugiamečiais augalais, kurie nenušals, ir viskas. Tada jau lendu atgal į namus – rūpinuosi kalėdinėmis dekoracijomis ir panašiai.“
