„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Naujas veidas scenoje A.Vaiginytė: apie Monikos Liu patarimą ir prestižinius mokslus

Vokalistė, kompozitorė bei atlikėja – taip save pristato muzikinio talento nestokojanti Augustina Vaiginytė, buvusio valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ vyriausiojo dirigento Ugniaus Vaiginio dukra. Įstabiai gražaus balso savininkė dėl meilės muzikai greit persikels už anapus Atlanto, kur prestižiniame Berklio koledže su pačiais talentingiausiais sieks muzikos aukštumų. „Noriu atnešti naujovių ir skatinti žmones klausyti intelektualesnės muzikos“, – sako Augustina.
Augustina Vaiginytė
Augustina Vaiginytė / Asmeninio albumo nuotr.

Vos trejų metukų Augustiną pirmąkart susipažinti su muzika už rankos palydėjo mama bei tėtis. Šiandien, nuo to laiko praėjus 20 metų, jauna atlikėja savo gyvenimą vienareikšmiškai sutapatina su muzikos sritimi. Tiesa, savo talentą bei ilgo ir atkaklaus darbo rezultatą dainininkė siekia išnaudoti ypač tikslingai. Netgi įstojusi į prestižinį Berklio muzikos koledžą Amerikoje, ji neabejodama teigia sugrįšianti į Lietuvą, kur ketina prisidėti prie šalies kultūros.

Su portalu 15min kalbėjusi A.Vaiginytė atskleidė nesiekianti šlovės ar sėkmės, nes turi tvirtą nuomonę, kad „kūryba yra menas, o ne pigi prekė“.

Asmeninio albumo nuotr./Augustina Vaiginytė
Asmeninio albumo nuotr./Augustina Vaiginytė

– Augustina, kaip tavo gyvenime atsirado meilė muzikai?

Muzika mano gyvenimą lydi nuo pat ankstyvos vaikystės. Kadangi užaugau muzikantų šeimoje, buvau leidžiama į daug muzikinių būrelių. Dainuoti pradėjau vos trejų metukų, „Pop šou“ būrelyje. Po poros metų pradėjau lankyti Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą. Iki pirmos klasės lankiau tik pianiną ir nėjau į kitas pamokas, nes dar nemokėjau skaityti, bet jau mokėjau skaityti natas. Balio Dvariono mokyklą baigiau būdama dešimtoje klasėje, įgijau klasikinio fortepijono specialybę. Tuo metu dar lankiau orkestrą „Jovaras“, kur grojau trimitu.

Be viso to, dar pradinės mokyklos laikais, tėvai mane nuvedė į Operos ir baleto teatro vaikų choro būrelį. Ten mokiausi vaidinti, dainuoti, šokti. Dalyvavau operose „Karmen“ ir „Otelas“. Su šiais spektakliais porą kartų važiavome ir į gastroles, taip užsidirbau savo pirmąją algą.

Dar nemokėjau skaityti, bet jau mokėjau skaityti natas.

Asmeninio albumo nuotr./Augustina Vaiginytė
Asmeninio albumo nuotr./Augustina Vaiginytė

– Ar vaikystėje domėjaisi tik muzika?

– Be muzikinių veiklų dar lankiau ir gatvė šokių, sporto būrelius – plaukimą ir kovos meną Muai Tai. Mano vaikystė buvo užimta bėgimu nuo vieno būrelio iki kito.

Asmeninio albumo nuotr./Augustina Vaiginytė
Asmeninio albumo nuotr./Augustina Vaiginytė

– Užsiminei, kad tėvai tave atvedė į pirmuosius užsiėmimus, kuriuose arčiau prisilietei prie muzikos. Tad galbūt būtent jų pastūmėta ir pasirinkai savo gyvenimą profesionaliai sieti su muzika?

– Muzikos kelią pastūmėjo rinktis ne tėtis ar mama, bet mano dėdė. Būdama 11-oje klasėje jau buvau baigusi klasikinį fortepijoną, o toje pačioje muzikos mokykloje mano dėdė Kęstutis Vaiginis turėjo savo mokinių džiazo ansamblį, tad jis mane pasikalbino išmokti ir pagroti porą džiazo standartų su jo mokinių ansambliu. Iki to momento galvojau, kad man net nelabai patinka groti pianinu, nes visą laiką grojau klasikinę muziką, kuri manęs nelabai traukė.

Asmeninio albumo nuotr./Augustina Vaiginytė
Asmeninio albumo nuotr./Augustina Vaiginytė

Taigi pradėjau groti su dėdės ansambliu. Tada kartą jis manęs paklausė: „O ar nenorėtum pabandyti pasiakompanuoti ir padainuoti kokį standartą? Ar tu nedainuoji?“ Tuo metu net tokios minties neturėjau, bet nusprendžiau pamėginti. Kitąkart pas jį atėjau jau išmokusi standartą „Night and Day“. Pagrojau, padainavau ir jis man pasakė: „Žinai, manau, tu galėtum dainuoti.“

Asmeninio albumo nuotr./Augustina Vaiginytė
Asmeninio albumo nuotr./Augustina Vaiginytė

Jis ir tėtis kartu man padėjo surasti pirmą vokalo mokytoją. Tada dėdė davė idėją stoti į Kelpšos konservatoriją. Dvyliktoje klasėje stojau į džiazo skyrių, nors tuo metu net neturėjau labai daug žinių. Per atranką grojau trimitu, pianinu ir sudainavau porą standartų. Viena iš mokytojų – Veronika Čičinskaitė – sutiko mane pasiimti į savo vokalo klasę. Tai buvo eksperimentas, nes niekas iki šiol nebuvo stojęs į dvyliktą klasę. Bet Veronika manimi patikėjo ir nusprendė man padėti. Už tai būsiu dėkinga visa savo gyvenimą, nes šitas žingsnis nulėmė mano kelią toliau.

Šitas žingsnis nulėmė mano kelią toliau.

– Kaip tada atrodė tavo dienotvarkė?

– Dvylikta klasė buvo labai intensyvi. Turėjau pasivyti klasiokus pamokose, kurių niekada prieš tai neturėjau. Tuo metu dar pradėjau mokytis džiazo pianino pas Olegą Molokojedovą. Šis mokytojas mane išmokė daugiausia pagrindų. Ilgiausia mūsų pamoka vyko septynias valandas. Mes grodavome su juo kiekvieną dieną, eidavome į koncertus. Tai buvo neįkainojama patirtis. Fortepijono pagrindų tais metais mokiausi ir pas Dimitrijų Golovanovą. Jis pakeitė mano viziją į muziką ir tai buvo dar viena įdomi patirtis. Tais metais turėjau keturis pianino mokytojus, vokalo mokytoją, grojau trimitu ir dainavau Kelpšos bigbende, mokiausi groti būgnais ir ėjau į visas kitas privalomas pamokas.

Mano diena prasidėdavo nuo 6 val. ryto, o baigdavosi apie 23 val. vakaro. Ir taip kiekvieną dieną. Daug mokiausi, ruošiausi ir pasiruošiau stojamiesiems į Olandijos Prince Claus konservatorijos džiazo vokalo skyrių. Tai buvo didelis pasiekimas, nes nebuvo suėję net metai nuo mano dainavimo pradžios.

– Visa tavo vaikystė ir paauglystė buvo neatsiejama nuo nuolatinio koncertavimo. Koks ryškiausias prisiminimas iš tos visos gausos?

– Turbūt įsimintiniausi prisiminimai yra iš buvimo scenoje ir gastrolėse. Visas jaudulys, ilgas pasiruošimas... Turėjome repeticijų, kurių trukmė buvo net 10-12 valandų. Tuo metu labai pavargdavau, bet tuo pačiu ir mėgaudavausi kiekviena akimirka. Man labai patikdavo, kai mus grimuodavo prieš spektaklius.

Asmeninio albumo nuotr./Augustina Vaiginytė
Asmeninio albumo nuotr./Augustina Vaiginytė

– Vos prieš kelias savaites išleidai savo debiutinį albumą „Terapia“. Ką reiškia šis pavadinimas?

– Prieš daugiau nei pusę metų pradėjau eiti į terapiją, kur buvau paskatinta kasdien išrašyti savo mintis. Kai tik prisėsdavau prie užrašų knygelės, geriausias būdas man buvo viską sudėti į stulpelius, kaip dainų tekstus. Tada kilo mintis pabandyti sukurti dainą iš išrašytų minčių. Taip pradėjau rašyti vieną dainą po kitos. Todėl ir albumo pavadinimas „Terapia“, nes ten yra išsakyti mano išgyvenimai, gyvenimo klausimai aptarimai ir apmąstymai.

– Kaip gimė šis tavo albumas?

– Viskas išėjo labai įdomiai. Negavau finansavimo šiam projektui, todėl neturėjau reikiamos pinigų sumos įrašų gamybai. Paskutinius ketverius metus gyvenau Olandijoje, metus Groningene ir trejus metus Amsterdame. Ten susipažinau su muzikantais, kurie sutiko groti ir įrašyti mano muziką kartu. Sulaukiau labai daug pagalbos iš pianisto Darto Mortiso, kuris, beje, yra mano vaikinas. Jis aranžavo muziką ir padėjo ją pakelti į kitą lygį. Kartu su juo ilgai sėdėjome ir ieškojome, kur tą muziką galima įsirašyti.

Studijų kainos buvo man neįkandamos. Galiausiai Amsterdamo konservatorijoje, kur leidome daug laiko repetuodami, sugalvojome paklausti, ar būtų galimybė įsirašyti jų studijoje už studentui draugišką kainą, kadangi ši studija yra viena geriausių visoje Olandijoje. Atsiuntėme muzikos pavyzdžių. Gavome žinutę iš Attie Bauwo, kuris pakvietė mus užeiti pas jį į studiją ir pasitarti dėl galimybių. Kai atėjome į studiją, labai nustebau, nes ten jis sėdėjo su dešimčia ar daugiau savo studentų bei darbuotojų. Tada iškart pasakė „O mes jūsų ir laukėme, sėskit.“ Jis paprašė pasidalinti savo muzika su visais. Verčiau jiems savo tekstus ir pasakojau apie savo idėją. Galiausiai Attie pasiūlė viską įrašyti nemokamai.

Attie Bauwas turi „Grammy“ apdovanojimą už geriausiai suprodiusuotą albumą. Jis įrašinėjo albumą vienai žinomiausių grupių „Scorpions“ ir yra pripažintas kaip geriausias Olandijos prodiuseris per paskutinius 40 metų. Nepaisant visų šių pasiekimų, jis pasirodė kaip labai šiltas ir kuklus žmogus. Ilgai dirbome kartu tiesiog analizuodami muziką, nes kadangi siekėme, kad muzika būtų Pop/RnB žanro, reikėjo viską labai paprastinti. Jo dažniausia frazė buvo „Less is more“ („Mažiau yra daugiau – aut. past.). Paskutinę įrašų dieną Attie pasiūlė padėti ir su muzikos prodiusavimu, masterinimu nemokamai… Po tokios patirties jaučiuosi lyg laimėjusi loterijos bilietą.

Po tokios patirties jaučiuosi lyg laimėjusi loterijos bilietą.

– Užsiminei, kad visos tavo dainos gimė iš tavo pačios minčių. Kokius asmeninius išgyvenimus apdainuoji?

– Mano dainose aptariamos skirtingos mano emocijos ir išgyvenimai, apmąstymai.

Pavyzdžiui, daina „Vizija“ – tai buvimas su „rožiniais akiniais“, kai nematai nieko daugiau aplinkui ir leidi sau būti tik tame momente, nors žinai, kad gali atsimerkti ir pamatyti, kas iš tikrųjų vyksta aplinkui, bet sau to padaryti neleidi.

„Naivi“ – dialogas tarp manęs ir mano sesers. Žinoma, jis yra suaštrintas, nes šią dainą parašiau dieną po mudviejų ginčo. Mano apmąstymas buvo: „Kodėl, kai pykstamės su artimu žmogumi, sau leidžiame pasakyti daugiau, negu iš tikrųjų norime.“

„Tu nebijok“ – apie sužvaigždėjimą, kas, mano nuomone, yra augimo ir tobulėjimo baigtis. Stengiausi surasti tam išeitį, todėl priedainio stulpelis „Tu nebijok, prieit arčiau, kur žvaigždės krenta, gal ir tau viena nukris“ reiškia „nebijok pasvajoti daugiau ir išsikelti didesnių siekių“.

VIDEO: Augustina Vaiginytė - Terapia

Visos dainos kaip išvada sueina į albumą „Terapia“, kurio esmė – mes visur skubame ir nespėjame pasirūpinti tuo, kas vyksta mūsų viduje. „Mes įkalinti lietuje“ – tuo norėjau pasakyti, kad esame bejėgiai prieš pačius save. Dainų temos visiems gan gerai pažįstamos, todėl tikiuosi, kad klausytojai ten galės surasti bent dalelę savęs.

– Nemažai jaunų atlikėjų muziką pasirenka kurti ne gimtąja kalba. Pasak jų, šis sprendimas – dėl tarptautinio pripažinimo. Tuo metu tu muzikos karjeros sieki svetur, bet kuri lietuvių kalba. Kodėl?

Pasirinkau kurti lietuviškai, nes noriu prisidėti prie Lietuvos kultūros. Noriu atnešti naujovių ir skatinti žmones klausyti daugiau intelekto turinčios muzikos. Man lietuvių kalba yra labai graži, man joje lengviausia išreikšti save taip, kaip noriu. Kurdama lietuviškai aš nesiekiu pripažinimo. Mano siekis buvo sukurti kažką naujo ir autentiško Lietuvoje, pakelti tai į kitą lygį, o ne kurti muziką tik tame lygyje, kuriame žmonės ją lengvai supranta ir priima. Kūryba yra menas, o ne pigi prekė.

– Ar po albumo įrašymo vis dar intensyviai dirbi ties naujomis dienomis? O gal kol kas leidi sau atsikvėpti?

– Iš tikrųjų šiuo metu leidžiu dienas ne taip ir įspūdingai. Tik išleidus albumą, susirgau angina. Dvi savaites gulėjau lovoje, gydžiausi. Tada aplankiau sesės vestuves ir kitą dieną atsiguliau į Santaras. Kadangi angina buvo pasikartojanti nebe pirmą kartą, ją reikėjo kuo skubiau operuoti. Pirmos dvi savaitės buvo labai sunkios, o dabar eina trečia savaitė po operacijos ir jaučiu, kaip po truputį atsigaunu.

Skubėjau, nes norėjau pilnai išsveikti iki vasaros pabaigos, kadangi įstojau į vieną geriausių muzikos koledžų pasaulyje. Gavau stipendiją studijuoti Berklio muzikos koledže Bostone, Amerikoje. Krūvis ten labai intensyvus, todėl tikiuosi pilnai pasveikti iki mokslų pradžios. Taip pat pasiilgau koncertavimo. Tik kai atgausiu pilnai savo balsą, noriu surengti albumo pristatymo koncertą, o tada išvažiuoti mokytis į Ameriką. Kol kas dar ieškau tam tinkamos lokacijos.

– Už Atlanto keliauti dėl muzikos gali reikšti viena – muzika yra neatsiejama tavo gyvenimo dalis. Tai visgi, kas tave joje labiausiai žavi?

– Muzikiniame gyvenime mane žavi tai, kad kiekvienas muzikantas turi galimybę būti autentiškas ir kitoks. Tai sunkus kelias, reikalaujantis daug laiko, nuoširdumo ir atsidavimo. Turbūt vienas patraukliausių dalykų man yra tai, kad nesvarbu, kiek pasieki ar išmoksti, bet visada yra daugiau. Visada rasi tolimesnį kelią savo ambicijoms ir niekada nebūsi tobulas. Išleidus albumą susilaukiau skirtingų komentarų ir ne visi jie buvo pozityvūs.

Gavau kritikos, kad sunku įvardinti mano stilių, kad džiazo muzikantams tai bus ne džiazas, o popso klausytojams tai bus ne popsas, ir kad bus sunku komunikuoti su radijo stotimis. Man tai iš tikrųjų buvo didelis komplimentas, nes to ir siekiau. Mano nuomone, muzikai nereikia etikečių, nes tai ne prekė parduotuvėje – tai menas.

Muzikai nereikia etikečių, nes tai ne prekė parduotuvėje – tai menas.

– Socialiniuose tinkluose turi nuotrauką su Monika Liu. Esi jos gerbėja?

– Monika Liu mane žavi savo unikalumu. Man labai patinka jos dainų žodžiai ir būdai juos išreikšti. Man taip pat patinka, kaip ji save pateikia ant scenos. Prieš išleidžiant albumą, turėjau dvi skirtingas fotosesijas jo viršeliui. Gavau daug skirtingų nuomonių, nes viena fotosesija buvo prabangesnė ir klasikinė, o kita tiesiog labiau atskleidė mane pačią, bet remiantis mano šeimos narių nuomone, „neatrodė taip prabangiai ir buvo per tamsi“.

Nusprendžiau paklausti patarimo savo mėgstamų atlikėjų, kurie turi daugiau patirties ties tuo. Viena iš jų buvo Monika Liu. Labai nustebau, kai gavau iš jos greitą atsakymą ir vieną geriausių kada nors girdėtų patarimų. Ji man pasakė, kad turiu klausyti tai, ko noriu aš, ir negalvoti, kas atrodys prabangiau ar bus parduodama, kad turiu galvoti apie tai, kas esu aš ir kas man labiausiai patinka. Tik taip sugebėsiu tobulėti ir augti kaip asmenybė. Esu dėkinga jai už šiuos žodžius, nes po jų nebeturėjau jokių dvejonių nei dėl muzikos, nei dėl viršelio. Supratau, kad svarbiausia yra tai, jog darau, kas man patinka, ir būnu savimi.

Vienas dalykas yra būti dainininku, o kitas artistu, menininku. Kad ir kokia nuostabi yra Monika, savo ikona jos vadinti negaliu. Negaliu vadinti ir nieko kito, nes ikonos aš tiesiog neturiu. Sąmoningai suprantu kas yra populiari muzika ir kas atneša sėkmę, bet aš nesiekiu sėkmės – siekiu meno ir kūrybos proceso. Noriu pasikliauti savo nuojauta apie tai.

Asmeninio albumo nuotr./Augustina Vaiginytė
Asmeninio albumo nuotr./Augustina Vaiginytė

– Ar po studijų Amerikoje ketini grįžti į Lietuvą? O galbūt svajoji apie tarptautinę karjerą?

– Kol kas mano ketverių metų ateitis yra studijos Amerikoje. Noriu toliau kurti muziką, nes tam turiu labai daug idėjų. Įgijusi žinių prestižiniame koledže, noriu savo muziką pakelti į kitą lygį bei toliau prisidėti prie lietuviškos kultūros. Labai norėčiau motyvuoti jaunus atlikėjus išvažiuoti mokytis į užsienį ir padėti tam pasiruošti. O tada – grįžus prisidėti prie Lietuvos sistemos ir kultūros vystymosi (šypsosi).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs