Praėjusiais metais nuo šaltų lietuviškų orų Akcijonaičių šeima buvo pabėgusi į Ispaniją, o šiemet, jau gerokai po Naujųjų metų, leidosi į dar neištirtą žemę – tolimą Naująją Zelandiją.
„Buvome ten penkias savaites. Kelionę išsirinkome seniai, beveik prieš metus. Norėjome aplankyti dar neatrastas vietas, girdėjome gražių atsiliepimų. Pasikalbėjome su draugais, jie ketino vykti į vestuves Australijoje ir pasvarstėme, kad būtų smagu nuvažiuoti į Naująją Zelandiją. Kadangi draugai keliavo su vaikais, visa šeima, nutarėme ir mes trise prisijungti. Taip ir vyko mūsų sandoris“, – portalui Žmonės.lt pasakojo G.Akcijonaitė.
 |
| Singapūre. Gretai, Aidui ir Kasparui už nugarų – viešbutis, kuriame jie buvo apsistoję. |
Anot jos, kelionė buvo labai ilga. „Skridome į kone tolimiausią tašką nuo Lietuvos. Naujoji Zelandija visiškai kitoje pasaulio pusėje, tad nusigauti ten užtruko, skridome su sustojimais. Tris dienas praleidome Singapūre, ten buvo mūsų tarpinė stotelė, kur norėjome atsikvėpti, priprasti prie laiko skirtumo, sušvelninti adaptaciją. Teko atlaikyti du skrydžius po 10–11 valandų. Vietiniai skrydžiai buvo trumpi, tai jų net neskaičiavome“, – pasakojo moteris.
Kartu su Greta ir jos vyru Aidu skridęs 2-ejų metukų sūnus Kasparas labiausiai nerimo lėktuvuose – vaikas nesuprato, kodėl reikia lėktuve miegoti atsisėdus arba kodėl reikia būti prisisegus. Pasak Gretos, daug ką apsunkino ir tai, kad maistas lėktuve nelabai pritaikytas vaikams.
Užsibrėžė maksimalų planą
„Nuvykę turėjome planą – pamatyti viską, viską apvažiuoti. Nuomojomės vieną didesnį automobilį, kad galėtų sutilpti abi šeimos. Keliavome automobiliu iš pietų iki pat šiaurinio Naujosios Zelandijos taško. Viską iš anksto suplanavome, tuo rūpinosi vyrai. Kelionę susidėliojome taip, kad vis sustotume, kur nors pabūtume, kad nereikėtų vis važiuoti ir važiuoti, bent po porą naktų apsistotume vienoje vietoje, taip ir vaikams lengviau. Buvo sudaryta tokia kompromisinė programa. Bandėme ir pailsėti, ir viską pamatyti, pakeliauti, patenkinti visų poreikius, nes vieni norėjo ekstremalesnių, o kiti ramesnių pramogų ar vaikiškų atrakcijų“, – sakė G.Akcijonaitė
 |
| Nuostabi Naujosios Zelandijos gamta |
Nepakartojama gamtos karalystė
Naujoji Zelandija garsėja kaip ta vieta, kur gimė gražiausios kino epų, tokių kaip „Žiedų valdovas“, scenos. Gretos teigimu, labiausiai įsiminė būtent šalies gamta. „Žmonių ten mažai, daugiau avių, juk net juokaujama, kad vienam gyventojui tenka keturios avys. Kiek akys aprėpia driekiasi nuostabi šalies gamta, ji unikali, labai graži. Neįtikėtina tai, kad vienoje šalyje sutelpa viskas, kuo pasaulyje gali žavėtis – yra sutvarkyti laukiniai paplūdimiai, kalnai, miškai, fiordai, pievos, ežerai...“ – vardijo kino teatro vadovė.
Jos teigimu, netrūko ir žadą atėmusių vaizdų. „Labai įdomus reiškinys – iš žemės trykštantys karšti geizeriai. Buvome tokiuose rezervatuose, kur viešose vietose, pavyzdžiui, į upę, įteka karšto vandens šaltinis. Į tą vietą žmonės atvažiuoja, atsiveža sumuštinių, gėrimų, nusirengia iki maudymosi drabužių, iki pusės paneria po vandeniu, susėda palei krantą ir mėgaujasi tokia vandens vonia, kai pusė kūno šyla, o pusė šąla. Mums irgi labai patiko tokia vieša atrakcija“, – sakė Greta.
 |
| Ant pietų stalo – vyrų žvejybos laimikis |
Anot G.Akcijonaitės, Naujojoje Zelandijoje žmonės malonūs, o kainos didelės. Tiesa, virtuvės subtilybėmis domėtis mėgstančią porą nuvylė maistas.
„Maistu aš asmeniškai nusivyliau. Kaip supratome, patys Naujosios Zelandijos gyventojai nelabai kur išeina, dažniausiai maistą gamina ir laiką leidžia namuose. Gaminimas ir maisto kultas yra gana didelis, yra daug žurnalų, receptų knygų, rakandų, skirtų gaminti maistui. Bet gerų restoranų pakeliui, mažuose miesteliuose, beveik nėra. Buvo labai sudėtinga rasti, kur pavalgyti, juolab su vaikais. Visur siūlomi aliejuje pakepti „piršteliai“ ir gruzdintos bulvytės. Ir viskas. Prasto, greito maisto užeigų daug. Vietų, kur galima sveikai ir pilnavertiškai pavalgyti, labai mažai. Didmiesčiuose, kurių visoje šalyje yra du, galima rasti aukšto lygio restoranų. Bet kitur – ne. Man tai buvo didelė problema ir vis sukdavau galvą svarstydama, kur sustosime pavalgyti“, – prisipažino ji.
Dvi keliautojų šeimos kone visą laiką patys gaminosi pusryčius ir vakarienes, o pakeliui sustodavo tik pietų. „Koks jų tradicinis maistas, neaišku. Nors ir klausėme, vietiniai pasakydavo tik tiek, kad tai mėsa. Tad tradicinio maisto kaip ir nėra, nebent gruzdintos bulvytės“, – juokėsi Greta.
Priminė Ameriką
Anot G.Akcijonaitės, Naujoji Zelandija jai priminė Ameriką, ir ne tik maistu. „Visąlaik neapleido jausmas, kad kažkur šalia yra Amerika. Visur žemi namukai, architektūra primenanti JAV, nors, atrodytų, turėtų būti labiau britiška... Trūko senamiesčių, siaurų gatvelių, kurias visuomet randi Europoje. Tiesa, ten nėra amerikietiškų dangoraižių, jų nematėme nė vieno“, – pasakojo moteris.
„Buvome šiaurėje, kur susitinka dvi jūros, ten atsistojęs ant iškyšulio jautiesi lyg būtum ant pasaulio krašto. Gamtos stichija ten nepaliesta, o visa infrastruktūra sukurta tam, kad žmonės galėtų atvažiuoti ir tai pamatyti“, – sakė G.Akcijonaitė.
Jos teigimu, Naujoji Zelandija savyje sutalpina daug skirtumų, yra ir tokių vietų, kurių, atrodytų, civilizacija per daugybę metų visiškai nepalietė. „Buvome šiaurėje, kur susitinka dvi jūros, ten atsistojęs ant iškyšulio jautiesi lyg būtum ant pasaulio krašto. Buvo ir daugiau vietų, kur patyrėme panašų jausmą. Gamtos stichija ten nepaliesta, o visa infrastruktūra sukurta tam, kad žmonės galėtų atvažiuoti ir tai pamatyti. Yra nuorodos, paaiškinimai, informacinės lentos, tualetai, vanduo. Žmonių nedaug ir žmogaus invazija Naujojoje Zelandijoje atrodo labai draugiška, akivaizdu, kad vietiniai jaučia didžiulę pagarbą gamtai“, – sakė moteris.
Dviratis ir laivas – būtinybė
Keliaudamos šeimos gyvūnijos matė nedaug. „Nebent muziejuose, akvariumuose. Laukinių gyvūnų mūsų kelyje nepasitaikė. Daugiausia viską stebėjome pro automobilio langą, juk keliavome su vaikais, o aš dar ir su pilvu, tad atrakcijos man buvo gerokai apribotos. Vyrukai ėjo į vadinamąjį juodąjį raftingą po uolas, tokios ekstremalios atrakcijos metu reikia leistis virve, plaukti ir rangytis tarp uolų. Tai išskirtinis patyrimas, jie grįžo pakylėti ir prisikaupę daug naujų įspūdžių“, – pasakojo Greta.
Naujojoje Zelandijoje labai populiarūs šuoliai prisirišus elastinga virve (angl. bungee jumping), mėgstamos įvairios ekstremalios sporto šakos, vandens pramogos. „Turėti laivą – tas pats, kas turėti dviratį, o turėti kalnų dviratį – tas pats, kas turėti batus. Jie buriuoja, kaituoja, užsiima banglenčių sportu. Tuose namuose, kur mes apsistojome, visą laiką garažuose buvo po penkias banglentes ir daugybė kitos įrangos“, – apie gyventojų sportiškumą kalbėjo ji.
 |
| Gretos ir Kasparo bandymas atkartoti maorių kūno puošybą |
Antrąsyk keliautų nebent su paaugusiais vaikais
Greta prisipažino po kelionės pasvarsčiusi, kad galbūt nereikėjo važiuoti taip toli nėščiai ir turint mažą vaiką. „Jau žinodama, kaip ten viskas yra, antrąkart keliauti nesiryžčiau. Ne viskas buvo planuota, nebuvo kelio atgal, taip jau išėjo. Nuvažiavusi į Naująją Zelandiją negalėjau išnaudoti visų tos šalies privalumų šimtu procentų, dėl to truputį gaila. Dabar rinkčiausi ramesnį, sėslesnį poilsį ir artimesnę kelionę. Į Naująją Zelandiją norėčiau sugrįžti, tačiau arba kai vaikai užaugs ir galės pilnavertiškai dalyvauti pramogose, įvertins žygius su palapinėmis, bus sąmoningi, arba visai be vaikų. Tačiau vėl ten nukeliauti tikrai norėčiau“, – šypsodamasi pokalbį pabaigė pašnekovė.
