Neįtikėtina, bet ir tu neseniai perlipai per 40-mečio slenkstį. Ar labai baisus tas skaičiukas?
Man kartais atrodo, kad aš tik jaunėju. Scenoje dirbu su 50-mečiais, bet matau, kokia jų energija, dvasia, koks bendravimas! Įsitikinau, kad jei nemoki džiaugtis gyvenimu, tai net ir 20-ies būdamas gali atrodyti dvigubai vyresnis. Stebiu savo bendraamžius: vieni pagal savo metus atrodo labai gerai, kiti – labai blogai. Manau, viskas priklauso nuo požiūrio: kaip save vertini, puoselėji, myli ir prižiūri.
Koks tavo požiūris į save?
Myliu save tokią, kokia esu, bet tai nėra perdėta meilė. Kiti būna save tiesiog įsimylėję, negali be veidrodžio gyventi. Absoliučiai nesivaikau madų, stengiuosi kiek įmanoma laikytis savo stiliaus. Nesvarbu, platėjantys džinsai madingi ar ne – man jie vis tiek patinka. Jei populiarūs kirpčiukai, nesikirpsiu taip, kaip visos. Aš esu maištininkė. Iki šių dienų mėgstu tokį „hipsterinį pankišką“ rengimosi stilių. Apdribę platūs drabužiai, drastiškai trumpai kirpti plaukai tik įrodo, kad man patinka prieštarauti įprastiniam visuomenės skoniui. Negaliu atrodyti kaip visi. Netgi neturiu muzikos kumyro, į kurį lygiuočiausi, – noriu būti tik savimi. Toks svarbiausias mano gyvenimo tikslas. O iš kitų galiu tik pasimokyti, pasiimti tai, ką vertinu ir gerbiu. Nors iš savo mamos, labai geros ir išmintingos moters, niekaip neišmokstu nuolankumo. Esu aviniško būdo: lekiu ragais į sieną nieko nematydama, atsitrenkiu ir vis tiek bandau dar kartą, užuot ramiai apėjusi aplinkui. Bet jau mokausi, kaip ir daugelio kitų dalykų. Pavyzdžiui, jei apima bloga nuotaika, pirmiausia pradedu aiškintis su savimi, kas man ne taip. Net psichologo nereikia, pakanka užduoti sau daug klausimų, netgi nepatogių, ir stengtis rasti atsakymų.
Užuot galvojus, kokia didelė tavo problema, reikia ją spręsti. Ir viskas. Išeitis visada atsiranda. O jei dar palyginu, su kuo susiduria žmonės, kuriuos parodo, tarkim, „Bėdų turgus“, kaip jie tvarkosi ir neverkia, nors sudegė namas, augina neįgalų vaiką ir už vaistus moka milijonus, tai tavo paties vargai taip nublanksta... Mokausi gyventi taip, kad išlaikyčiau kuo daugiau vidinės ramybės. Nuolat išsitaškau, vis atiduodu energiją kitiems – mano darbas toks. Tačiau esu laiminga, kad turiu tokią profesiją, kurią tiesiog dievinu. Buvimas scenoje yra mano gyvenimas. Jau seniai tą supratau. Neturiu teisės eiti į ją bet kaip – privalau ką nors pasakyti žmonėms. O po tokių iškrovų man labai reikia tylos. Po koncertų įsėdusi į mašiną net radijo nejungiu.
Plačiau naujausiame žurnale „Laima“
