„Kai išvykau į Graikiją, man dar skambino žurnalistai, kvietė filmuotis televizijos laidose, siūlėsi atvažiuoti ir paimti interviu. Kartais vis kas nors kontaktuodavo, bet norėjosi tą laikotarpį išgyventi vienai, pasitraukus. Visiškai sąmoningai nusprendžiau nelįsti į viešumą – tai buvo mano pasirinkimas. Ir dabar ilgai galvojau, ar duoti šį interviu. Bet galiausiai nusprendžiau – na kodėl gi ne? Jau daug laiko praėjo“, – 15min sako L.Karvelytė.
Išskirtinis 15min pokalbis su Laura Karvelyte – apie užklupusią šlovę, emigracijoje patirtus išbandymus, vos neįvykusias indiškas vestuves ir atrastą jogą.
Gyvenimas – kaip serialas
Turbūt daugumai smalsu – tad kur ir kaip Laura gyveno visą šį laiką? Pasirodo, Graikijoje ji ilgai neužsibuvo, išvykusi iš jos išmaišė dar ne vieną pasaulio kampelį ir spėjo paragauti įvairių gyvenimo skonių... Bene daugiausia išgyvenimų L.Karvelytė patyrė Indijoje, o dabar laimę jau ne vienerius metus kuria Liuksemburge.
„Tas mano gyvenimas buvo kaip serialas. Į Graikiją išvykau, nes norėjau atsiriboti nuo viešumos, troškau pabėgti nuo visko su mintimi ten pasilikti ir gyventi, bet pamačiusi, kad šalies sistema nekokia, tiesiog padirbėjau, pailsėjau.
Dar buvau išvykusi į Angliją ir į Ameriką – ten lankiau draugę ir truputėlį pagyvenau, padirbau, irgi galvojau pasilikti. Tačiau supratau, kad per toli nuo šeimos, ir mokslams paskolos nesinorėjo imti, o kadangi mokytis norėjau, nusprendžiau grįžti į Europą.
Nusileidau Italijoje, kur baigiau universitetą ir pragyvenau maždaug penkerius metus. Vėliau apsistojau Indijoje, nes indų kalbą rinkausi kaip vieną iš dalykų universitete, ten vos nelikau ir neištekėjau, bet galiausiai dabar gyvenu Liuksemburge“, – romano vertą pasakojimą pradeda Laura.
Buvusios veiklos neatsižada
Daugiau negu prieš dešimtmetį išgarsėjusios L.Karvelytės istorija prilygo svajonės išsipildymui – ji dalyvavo atrankoje į populiarų realybės šou „Kelias į žvaigždes“, kur buvo pastebėta ir pakviesta atlikti vieno pagrindinių vaidmenų seriale „Nekviesta meilė“, kurį laiką buvo ir minėto projekto dalyvė. Laura neslepia visuomet to troškusi, o tuos laikus prisimena su nostalgija.
„Tai buvo Pelenės pasaka, nes viskas į rankas nukrito tarsi iš dangaus. Labai svajojau ir kažkaip netikėtai išsipildė – serialas, „Kelias į žvaigždes“, koncertai, žinomumas. Aišku, kad buvo magijos – ir tas malonus jausmas filmavimo aikštelėje, ir įsijautimas į kitų personažų gyvenimus... Visa tai turi žavesio ir kartais labai smagu eksperimentuoti kuriant vaidmenis, pasielgti, kaip tu gyvenime galbūt niekada nepasielgtum ir nepasakytum. Tai – savotiška gyvenimo laboratorija“, – prisiminimais apie aktorystės etapą dalijasi Laura.
Aktorystė Laurai dovanojo šlovę, tačiau kol kas ji likusi tik biografijoje – šiuo metu L.Karvelytė nebevaidina. Vis dėlto suskuba pridurti, kad vaidyba visada domino, domins ir tebedomina, tad nuo jos tikrai neatsiriboja, tačiau gyvenimo aplinkybės susiklostė kiek kitaip.
„Kai gyvenau Italijoje, labai norėjau filmuotis. Tai visada buvo mano aistra, be galo tą mėgstu ir man buvo visiškai netikėta, kai Lietuvoje atsidūriau tinkamu metu tinkamoje vietoje ir gavau vaidmenį. Tačiau Italijoje pamačiau, kad ten viskas vyksta truputėlį kitaip, tad nusprendžiau atsidėti mokslams. Maniau, pirma reikia baigti universitetą, o paskui žiūrėsiu. Bet tada niekas nepasiūlė vėl filmuotis“, – kiek apgailestaudama sako L.Karvelytė.
O Liuksemburge, kur dabar ir gyvena, į filmų atrankas Laura nesiveržia. Šioje šalyje didžioji dalis juostų sukama liuksemburgiečių arba prancūzų kalbomis, ir nors susikalbėti prancūziškai Laura gali (beje, be prancūzų, dar moka anglų, rusų, indų, italų kalbas), kol kas nuo bandymų patekti į vietinius ekranus susilaiko. Vis dėlto užsimena, kad įsiamžino vienoje reklamoje – fotografavosi jogos pozoje.
„Pažįstami, kurie žino, kad užsiiminėju joga, sako: „Laura, ieško žmogaus reklamai, nusiųsk nuotraukas, paskutinė diena.“ Nusiunčiau ir pamiršau, nes labai daug pamokų turėjau, o kai man per pamoką paskambino pasakyti, kad atrinko, tai net šnekėti negalėjau, atsiprašiau ir paprašiau perskambinti vėliau... Bet labai smagu iš tikrųjų, nes tie plakatai su mano atvaizdu buvo visur – autobusuose, prekybos centruose“, – su šypsena pasakoja Laura.
Tačiau paklausta, ar sulaukusi pasiūlymo vėl vaidinti seriale, ji sutiktų, Laura padaro reikšmingą pauzę, bet patikina, kad greičiausiai atsakytų „taip“, taip tarsi suteikdama vilties, kad kada nors galbūt ją vėl išvysime TV ekranuose: „Žinoma, kodėl gi ne? Visada smagu išbandyti ką nors naujo, esu atvira įvairiausiems pasiūlymams. Aišku, priklauso nuo to, koks vaidmuo, koks serialas, bet tikrai apsvarstyčiau ir manau, kad tikrai sutikčiau su malonumu.“
Užtat muzika iš Lauros gyvenimo niekur nedingo. Ir nors Lietuvos klausytojai L.Karvelytės atliekamų dainų šiuo metu nebegirdi, gyvendama užsienyje ji gana aktyviai užsiima muzikine veikla.
„Aš ir Graikijoje dainavau, ir Italijoje turėjau grupę, Liuksemburge keletą duetų, grupę, dabar prie naujo projekto dirbu – irgi sukūriau duetą su tokiu žmogučiu. Muzika visada šalia, toliau groju gitara, toliau rašau dainas. Tai – neatsiejama mano gyvenimo dalis, negaliu be muzikos“, – su džiaugsmu pabrėžia Laura.
O kodėl tuomet savo kūryba ji nesidalija su Lietuvos klausytojais? Sulaukusi šio klausimo, Laura kiek susimąsto: „Vis galvoju, kad reikia nueiti, pasidalinti, ko čia sau laikau. Nežinau, gal kai buvau išnykusi iš viešumos, tai ir nenorėjau niekuo viešai dalintis. Bet jaučiu, kad gal jau atėjo laikas ir reikėtų vėl truputėlį sugrįžti ir pasidalinti.“
Vis dėlto studijas Italijoje Laura rinkosi nesusijusias su ankstesne savo veikla. Kalbinis ir kultūrinis tarpininkavimas – taip lietuviškai vadintųsi programa, kurios mokslus ji krimto Italijos universitete. Nors pagal specialybę Laura taip ir nedirbo, išmoktus dalykus galėjo pritaikyti kitur.
„Diplomatinės žinios ypač padėjo, kai dirbau stiuardese. Specialybė buvo labai plati – mokėmės teisės, ekonomikos, kalbų, istorijos, tad įgyti gebėjimai labai pravertė darbe bendraujant su garbiais asmenimis, korporacijų vadovais, skraidžiusiais privačiais lėktuvais“, – neslepia Laura.
Indišką muilo operą primenanti meilės istorija
O serialo pavadinimas „Nekviesta meilė“ Laurai buvo lemtingas – nekviesta meilė pasibeldė ne tik į herojės Linos, bet ir į jos pačios širdį. Gyvendama Indijoje vienuose kursuose ji sutiko vaikiną, su kuriuo netrukus ėmė puoselėti romantiškus jausmus. Tačiau, kaip pati sako, jie labiau priminė ne lietuvišką melodramą, o indiškas aistras.
„Tie mūsų santykiai buvo verti indiško filmo. Nors Indijoje kastų sistemos oficialiai ir panaikintos, jos vis tiek dar galioja, o jis buvo iš labai aukštos kastos, turėjo tipišką indiškų pažiūrų šeimą ir jo šeimoje sesės buvo pirmosios, ištekėjusios iš meilės, nes ten visą laiką vaikams sutuoktinius parenka tėvai“, – pasakojimu dalijasi L.Karvelytė.
Jau po mėnesio draugystės vaikinas prisipažino Laurai ją mylįs ir pasiūlė tekėti už jo, kartu kurti šeimą. Pora pradėjo planuoti gyvenimą drauge, net svarstė galimus vaikų vardus ir galvojo, kokią vestuvių datą geriau išsirinkti. Vis dėlto, nepaisant to, kad Lauros mylimasis buvo geros širdies žmogus, kultūrų skirtumai padarė savo – laikui bėgant jie ėmė vis labiau nesutarti.
„Kai sirgau, jis manimi labai rūpinosi – ir pas daktarus vedžiojo, ir maitino, ir rengė, ir pas savo šeimą nusiuntė, kad pasirūpintų. Bet iš kitos pusės, indai, kurie gyvena savo šalyje, nėra daug keliavę, jų pažiūros labai siauros, moterų teisės irgi pakankamai limituotos. Labai dažnai pykdavomės dėl paprastų, nereikšmingų smulkmenų, būtent tų kultūrinių dalykų. Kas man atrodydavo normalu, jam pasirodydavo visiškas tabu, ir atvirkščiai. Jie tenai taip gyvena, kad vyras yra princas, karalius, o mama ir sesės patarnauja, pats sau žmogus nepasiims. Dėl to mūsų pažiūros buvo labai skirtingos“, – prisimena Laura.
Poros draugystė tęsėsi apie metus, o tada Laura turėjo apsispręsti, ką visgi pasirinkti – suvaržytą gyvenimą ar laisvę. Ir dėl savo galutinio sprendimo nesigaili, nes nenorėjo gyventi apsupta begalės apribojimų, be to, ir požiūris į gyvenimą pernelyg skyrėsi.
„Kai jau atrodė, kad viskas bus gerai, ir jis pasakė, kad nori mane vesti, iškart perspėjo, kad gyvensime kartu su tėvais, seneliais, proseneliais, nes Indijoje taip yra – po vienu stogu gyvena trys keturios kartos, reikia laikytis labai griežtų taisyklių. Tačiau aš esu laisvų pažiūrų, daug keliauju, skaitau, patinka atrasti pasaulį, bendrauti, ir aplankė toks jausmas, kad mane nori uždaryti į narvelį – taisyklės, kaip elgtis, ką daryti, ką sakyti... Tai nesinorėjo tos laisvės atiduoti ir išsiskyrėme“, – 15min pasakoja L.Karvelytė.
Laura priduria, kad tie judviejų draugystės metai buvo be galo intensyvūs – kaip tikra muilo opera. O jas, anot L.Karvelytės, indai be galo mėgsta. „Didžioji dalis jų populiacijos gyvena tikrai labai vargingai ir tuos trijų valandų filmus žiūrėdami įsijaučia, pabėga nuo kasdienybės, tai mano draugystė su buvusiu vaikinu buvo tikras indiškas serialas“, – juokiasi Laura.
Paklausta, ar šiuo metu turi širdies draugą, L.Karvelytė nutyli – patikina, kad šia tema nuo komentarų kol kas norėtų susilaikyti. Tačiau neslepia, kad jos gyvenimo planuose vestuvėms ir vaikams vietos tikrai yra.
„Dar kai gyvenau ir studijavau Italijoje, labai norėjau vaikų ir šeimos. Mano bendraklasiai jau ir po antrą vaikelį gimdė, tai kurso draugams ir sakiau – kaip norėčiau... Tačiau Italijoje iki 30 metų visi gyvena su tėvais ir net neplanuoja nei vaikų, nei šeimų. Tada man labai pasikeitė požiūris, supratau, kad nėra ko skubėti. Dabar, žinoma, norėčiau ir šeimos, ir vaikučių, bet kai ateis laikas, tai viskas ir įvyks“, – įsitikinusi Laura.
Nuo stiuardesės – iki jogos mokytojos
Išvykusi iš Indijos Laura persikėlė į Liuksemburgą, kur gyvena jau puspenktų metų. Vos nuvykusi į šią šalį pirmus trejus metus ji dirbo stiuardese, o dabar šį gyvenimo etapą prisimena su šypsena – sako, kad jis daug ko išmokė. „Skraidžiau privačių lėktuvėlių kompanijoje. Tai buvo labai įdomus darbas, nes pamatai kitokį pasaulį, visai kitus žmones. Buvo labai smalsu patirti tą kitą pusę“, – į prisiminimus nugrimzta L.Karvelytė.
Tačiau dabar stiuardesės darbas likęs praeityje, mat Laura jau daugiau nei metus yra jogos mokytoja ir šia veikla nepaprastai džiaugiasi. Pati joga į jos gyvenimą atėjo dar anksčiau – tada, kai jai to labiausiai reikėjo. O viskas prasidėjo nuo kelionės į Indiją – vykdama į ją Laura buvo susikūrusi vienokį šalies vaizdą, manė, kad gal netgi vertėtų ten pasilikti.
„Tai buvo dvasinė kelionė. Indijoje jau prieš tai keletą kartų teko lankytis ir labai norėjau ten gyventi. Kai nuvykau, pagilinau indų kalbos žinias, panėriau į tą tikrąjį Dievą, bet gyvenau ne ašrame, o Mumbajuje. Kaip minėjau, sutikau ir vaikiną, už kurio planavau tekėti“, – išvykos į tolimą šalį pradžią prisimena L.Karvelytė.
Visgi, pagyvenusi Indijoje ilgiau, ji susidūrė su kiek kitokia tikrove. Laura patyrė tokių išgyvenimų, su kuriais susidoroti jai buvo pernelyg sudėtinga – ji palūžo.
„Ten kitoks mentalitetas, ryškūs kultūrų skirtumai, labai nesaugu moterims. Ir visa tai veikia, nes jeigu nesi vietinis, į tave žiūri kaip į žvėriuką zoologijos sode – visi nori pačiupinėti, nusifotografuoti, visiems kažko iš tavęs reikia, visiems atrodo, kad tu jiems kažką skolingas. Taip pat buvo sveikatos problemų, apsinuodijimai maistu, o galiausiai ir su draugu išsiskyrėme.
Viskas susidėjo į vieną krūvą. Grįžus iš Indijos prasidėjo sunkus etapas, įvyko labai didelis lūžis. Turėjau visokių išgyvenimų – tiek fiziškai, tiek emociškai. Gyvenau ten apie penkis mėnesius, bet per tą laiką labai daug visko įvyko, ta kelionė tikrai nebuvo lengva, ir kai grįžau, reikėjo kažkaip vėl save surinkti iš mažų gabalėlių“, – išgyvenimais dalijasi Laura.
Ji tikina iš pat pradžių pati nesuvokusi, kas gi su ja vyksta, kodėl kankina tokia bloga savijauta, besikartojantys panikos priepuoliai. O ir kol atrado, kaip atsitiesti po gyvenimo išbandymų, prireikė nemažai laiko.
„Kai galiausiai supratau, kas man yra, pradėjau ieškoti būdų, kaip iš to išeiti, kaip save ištraukti ir vėl grįžti į tą žmogų, koks buvau – laimingą. Nes visą laiką psichologai, psichiatrai, antidepresantai... Bet tai nėra išeitis. Norėjau surasti tą vietą viduje ir po ilgų ieškojimų mano vidinei pusiausvyrai labai padėjo joga ir meditacija. Tada susilipdžiau tiek fiziškai, tiek emociškai“, – apie tai, kaip atrado jogą, pasakoja L.Karvelytė.
Tačiau prieš kurį laiką moteris nusprendė, kad savo žiniomis atėjo laikas pasidalinti ir su kitais. Galiausiai daugiau nei po penkerių metų savarankiškos patirties ji tapo kvalifikuota jogos mokytoja – tuo dabar ir užsiima.
„Net kai skraidydavau, visada lagaminėlyje turėdavau kilimėlį ir viešbučiuose po skrydžių darydavau jogą. O pastaraisiais metais atsirado toks jausmas, kad kažko trūksta, kad noriu kažko daugiau duoti ne tik sau, bet ir kitiems. Baigėsi darbas kompanijoje ir nusprendžiau baigti jogos mokytojų kursus – vienus Balyje, vėliau dar kitus Italijoje. Pradėjau mokyti, dabar labai gera tuo dalintis su kitais – tai padėjo man, tad galbūt gali padėti ir kitiems“, – svarsto Laura.
Lietuvai nebesako „ne“
Pokalbio su 15min metu L.Karvelytė viešėjo Lietuvoje. Norėdama įgyti daugiau gebėjimų ir išmokti juos panaudoti praktikoje, ji čia lankėsi specialiuose kursuose. Pastaruoju metu Laura į Lietuvą atvyksta dažniau – stovyklos numatomos ir vasarą, ir rudenį.
„Tai dvasinės praktikos, rebefingo (sąmoningo kvėpavimo – aut. past.) mokymai ir innerdance – sielos šokis. Joga ne tik fizinė, bet ir emocinė disciplina, tai norėjau papildyti paketą, kad ne tik mokyčiau jogos, bet ir pridėčiau daugiau sąmoningumo. Liuksemburge daugelis bankininkų, biuro darbuotojų gyvena tokiose dėžutėse, todėl ir norisi įnešti daugiau dvasinio aspekto, kad būtų maistas ne tik kūnui, bet ir sielai“, – apie savo apsilankymo Lietuvoje tikslus pasakoja Laura.
Ir nors L.Karvelytė emigravo daugiau negu prieš dešimtmetį, ją dar ir dabar kartais atpažįsta gatvėje, užkalbina. Tiesa, „Nekviestos meilės“ herojės Linos vardu nebevadina.
„Būna, kad prieina žmonės, kurie matė tą serialą, ypač vyresnės kartos. Net ir dabar, kai buvau mokymuose, kas antras sakė: „Žinai, aš tave tikrai kažkur mačiau. Kur mes buvome susitikę, gal jogą kartu darėme?“ Aišku, aš jau pasikeitusi, bet tas veidas vis tiek išlikęs ir jie nesupranta, kur mane matė – atpažįsta, bet neprisimena iš kur“, – šypsodamasi sako Laura.
L.Karvelytei smagu, kad nenutrūko ryšiai ir su anksčiau kelyje sutiktais žmonėmis, kolegomis. Tačiau bene labiausiai iš visų buvusių kolegų ji bendrauja su aktore Nijole Narmontaite, kuri „Nekviestoje meilėje“ vaidino Lauros herojės Linos mamą Gražiną.
„Ji buvo mama seriale, bet ir gyvenime man tokia kaip tikra mama, ją labai dažnai ir vadinu mamyte. Tai kiek leidžia galimybės ir laikas, visada, kai tik susideriname, susitinkame ir pabendraujame. Su ja ir išliko geriausias ryšys“, – džiaugiasi L.Karvelytė.
Laurai teko pagyventi ne vienoje šalyje, tad ir draugų ji turi išties nemažai. Žinoma, jie išsibarstę po įvairiausias pasaulio vietas – Lietuvą, Ameriką, Angliją, Italiją. Daug pažinčių Laura užmezgė ir mokymų metu.
„Smagu, nes kai skraidydavau privačių lėktuvėlių kompanijoje, būdavo, nuskrendu į Italiją ir susiorganizuoju su vienais, nuskrendu kažkur kitur – su kitais. Labai džiugu turėti draugų visame pasaulyje, nors, aišku, būtų smagiau, jei jie būtų vienoje vietoje ir galėtume susitikti dažniau“, – 15min sako Laura.
Išvykusi iš Lietuvos L.Karvelytė žadėjo, kad gyventi į ją daugiau gyvenime nebegrįš, tačiau dabar taip kardinaliai nebegalvoja. Lauros teigimu, mūsų šalis pastaruoju metu keičiasi į gerąją pusę, o tai skatina joje apsilankyti dažniau.
„Tiesą pasakius, anksčiau aš jos visiškai nepasiilgdavau, bet dabar man tokia miela ta Lietuva – tokia žalia, tokia graži... Visai kitokiomis akimis į ją pradėjau žiūrėti. Smagu, kad atsirado ir daugiau bendraminčių, nes anksčiau, kai man buvo 15 metų ir atsisakiau mėsos, alkoholio, jaučiausi kaip ateivė. O dabar sutinku tiek sąmoningų žmonių, su kuriais jaučiuosi sava... Tai tikrai nebesakau, kad negrįšiu, bet ir nesakau, kad grįšiu“, – mintimis dalijasi L.Karvelytė.
Be abejo, ji pasiilgsta ir čia likusių giminių. Tačiau grįžti dėl ko nors kito, anot Lauros, nebūtų teisinga: „Nesinori savęs įpareigoti, kiekvienas turi savo gyvenimą ir kai reikia, vieni kitiems padedame ir bendraujame. Jeigu grįžčiau, tai čia būtų mano sprendimas, nes galbūt manyčiau, kad čia man bus geriau.“
Jei atsuktų laiką – nieko nekeistų
Ne vienam atrodė keista, kodėl tada, kai L.Karvelytės karjera tik įsibėgėjo, ji priėmė kardinalų sprendimą atsisakyti visko, ką buvo pasiekusi, ir svetur pradėti gyvenimą nuo nulio.
„Manęs ir Nijolė Narmontaitė daug kartų klausė: „Vaikeli, tai ar nesigaili? Palikai viską viršūnėje, kai viską turėjai ir žmonės tave pažinojo, gatvėse autografų prašydavo.“ Bet tiesiog tada jaučiau, kad atėjo laikas pasitraukti ir tikrai visiškai nieko nesigailiu, o dabar kaip bus – taip“, – savo sprendimą paaiškina L.Karvelytė.
O ir paklausta, ar galėdama kartotų visą gyvenimo kelią, o gal ką nors keistų ir net neitų į televiziją, Laura atsakydama nė kiek nesudvejoja.
„Kai esi jauna, pasireiškia jaunatviškas maksimalizmas – norisi kuo daugiau padaryti ir kuo daugiau iš gyvenimo paimti, nes jeigu nieko nedarysi, nieko ir neįvyks. Tai tikrai kartočiau viską, kas buvo, ir išvažiuočiau vėl“, – nusijuokia L.Karvelytė.
Ir priduria niekada nenorėjusi užsisėdėti vienoje vietoje – namai jai ten, kur širdis: „Visada buvau ieškotoja. Norėjosi visur truputį pabūti, visko paragauti, nes mano gyvenimo kredo – jau geriau padaryti kažką, ko labai nori, ir gailėtis, jei nepavyks, negu nepadaryti ir gailėtis nepadarius. Tai dabar tikrai jaučiuosi labai laiminga atradusi save, savo kelią ir dalinuosi tuo su kitais.“
Liuksemburge gyventi Laurai gera, tačiau dabar ji nebėra tikra, ar ten pasiliks ilgam. „Tai maža šalis, tvarkinga, graži, saugi, labai geros socialinės garantijos, tad vaikams auginti perspektyvos būtų tikrai geros, bet vėlgi, niekada negali žinoti, kaip gyvenimas susiklostys“, – sako ji.
Paprašyta pasidalinti savo artimiausiais planais, Laura žada nenutolti nuo to, ką yra pasiekusi dabar: „Toliau darbuosiuosi Liuksemburge, mokysiu jogos, laukia mokymai, stovyklos Lietuvoje, stovykla Balyje, o paskui matysim.“
Laura Karvelytė – galerijoje: