15min mergina pasakojo, kad didžioji jos gyvenimo nelaimė įvyko ligoninėje, kai dar tebuvo ką tik gimęs kūdikis. U.Žilytė gimė 2 mėnesiais anksčiau, todėl pirmąsias gyvenimo dienas teko praleisti inkubatoriuje. Dėl gydytojų aplaidumo Ugnė nežino, kaip atrodo ir ką apskritai reiškia medžių žaluma, saulėtekis ar dangaus žydruma.
„Gydytojai inkubatoriuje padavė per daug deguonies, dėl to atšoko tinklainė. Mano močiutė gydytojų klausė, kodėl mano akys raudonos, bet jie numojo ranka ir teigė, kad viskas man bus gerai... Tais laikais tokių situacijų būdavo labai daug – mano širdies draugo likimas toks pats. Tikriausiai atsainiai žiūrėdavo visi į savo darbą“, – pasakojo U.Žilytė.
Todėl Ugnei nuo pat mažumės pasaulį teko mokytis matyti kitaip. U.Žilytė pasakojo, kad įsivaizduoja, kaip atrodo spalvos, tačiau niekuomet nesužinos, kaip pasaulį mato kiti.
„Jeigu matyčiau, gal viskas pasirodytų kitaip, nei man dabar atrodo. Aš įsivaizduoju, kad raudona spalva yra temperamentinga, mėlyna, žalia – tamsesnės. Bet tą žinau tik todėl, kad mokykloje turėjome specialų užsiėmimą – regėjimo lavinimą. Per šią pamoką mokytoja pajungdavo tokią šviesos dėžę, ant jos dėdavo įvairias spalvas ir tas aparatas skirtingai šviesdavo. Kai uždėdavo juodą, nieko nesimatydavo, kai baltą ir geltoną – jos šviesdavo ryškiau. Dėdavo ne tik spalvas, bet ir formas – kvadratą, trikampį, apskritimą. Dabar aš truputį matau šviesą, kai žiūriu į saulę, todėl ir giedros dienos reiškia daug – ir savijauta geresnė būna“, – pasakojo U.Žilytė.
U.Žilytė sostinėje baigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad neregintiems žmonėms mokytis – ypač sunku, tačiau Ugnė tą paneigia.
„Kai pradėjau mokytis, viskas buvo tik brailio raštu, paskutinėse klasėse – vis daugiau dalykų jau mokėmės kompiuteriu. Aš net visus valstybinius egzaminus laikiau kompiuteriu. Specialios klaviatūros akliesiems nėra, ji paprasta. Dar 5 klasėje buvo kompiuterinio raštingumo kursai, kuriuose mokė, kaip atsiminti visus klaviatūros klavišus, kaip užsidėti rankas, įsiminti raides ir kaip dirbti specialiomis kalbančiomis programomis, kurios viską skaito“, – apie mokymosi metodus pasakojo U.Žilytė.
U.Žilytė nuo vaikystės žinojo, kad studijuos užsienio kalbas. Mergina mokėsi groti fortepijonu, tačiau meilė kalboms buvo didesnė. Šiuo metu Ugnė Vilniaus universitete studijuoja vokiečių filologiją ir ispanų kalbą ir kultūrą – mergina gaus dvigubą bakalauro straipsnį.
„Mano mama buvo anglų kalbos mokytoja, todėl iš pradžių ją ir mokiausi kaip pirmąją kalbą. Nuo šeštos klasės reikėjo rinktis antrąją ir nieko nepagalvojus įrašiau rusų, tačiau vasarą, kai ėjau iš penktos klasės į šeštą, turėjome su šeima kelionę jachta po Adrijos jūrą. Vėliau užsukome į Austriją, pasivaikščiojome Vienoje. Kai išgirdau vokiečių kalbą, supratau, kad noriu mokytis ją – vokiečių kalba pasirodė labai graži. Nors mokiausi rusų kalbą, susidomėjimas vokiečių kalba vis didėjo – klausydavausi jų dainų, domėjausi kultūra. Vieną dieną parsitempiau gal 10 Brailio žodynų, susiradau privatų mokytoją ir pradėjau mokytis“, – pasakojo U.Žilytė.
Nuo tos dienos mergina visą savo laisvą laiką skyrė vokiečių kalbai – net vasarą paaukojo, kad kalbą galėtų išmokti kuo greičiau. Vėliau nuo vėžio mirė Ugnės mama. Tam, kad ji atsigautų, Ugnės tėtis ją mėnesiui išsiuntė į Vokietiją. Kaip sako Ugnė, viešnagė Vokietijoje labai daug davė jos įgūdžiams – pagerėjo tarimas, prasiplėtė žodynas. Sukrėsta mamos mirties Ugnė trumpam buvo apleidusi mokslus, tačiau vėliau susiėmė ir baigė tai, ką pradėjo.
„Per metus prabėgau visą kursą iki 12 klasės lygio. Artimieji pradėjo jaudintis, ar aš nepersitempsiu, bet viskas buvo gerai. Mokydamasi 11 klasėje supratau, kad vokiečių kalbą reikia pasirinkti kaip mokomąjį dalyką mokykloje. Eksternu išsilaikiau C1 lygio egzaminą, kuris užtikrino 100-tuką iš vokiečių kalbos“, – sakė U.Žilytė.
Akivaizdu, kad Ugnė nuo pat vaikystės buvo ryžtinga ir labai imli mokslams, o negalia ir skaudi nelaimė šeimoje nesutrukdė siekti užsibrėžtų tikslų.
„Galbūt mamos dėka savo negalią paverčiau pranašumu – jau nuo 7 metų ji mane vieną leisdavo į kiemą, po truputį įsimindavau visas teritorijas. Visi mane kieme pažinojo, susibendravome, su paspirtuku važinėdavau, jokių baimių nebūdavo. Jeigu tėvai vaikus su negalia pririša namuose, tai paskui jie visą gyvenimą turi labai daug problemų, nes būna nedrąsūs. Todėl dabar mano sutrikimas man netrukdo gyventi“, – tvirtino ji.
U.Žilytė pasakojo, kad XXI amžiuje neregintiesiems yra kur kas lengviau, o jei ir susiduria su sunkumais – visuomet gali paprašyti aplinkinių pagalbos.
„Viena net skraidau į užsienį, nes turiu draugę emigrantę Airijoje, Vokietijoje turiu draugų, Italijoje giminių. Oro uoste aš gaunu pagalbą – mane palydi į lėktuvą, išveda iš lėktuvo, padeda pasiimti bagažą. Tą pačią pagalbą aš gaunu ir geležinkelio stotyje, jei po Lietuvą keliauju. Net čia, Pilaitėje, eidama apsipirkti į maisto parduotuvę, sulaukiu pagalbos. Informacijos skyriuje paprašau, kad man padėtų, tuomet viso apsipirkimo metu su manimi vaikšto, suranda, kokių prekių man reikia. Jeigu reikia į universitetą, dažnai išsikviečiu automobilį išmaniojo telefono programėle. Žiemą vaikščioti sunkiau, nes pradingsta orientyrai – nėra žolės, būna apsnigti borteliai. Tuomet irgi yra išeitis – internetinės maisto parduotuvės, kurios viską atveža. Dabar yra labai daug galimybių tą sutrikimą įveikti, visus atsiskaitymus universitete rašau kompiuteriu. Jeigu nebūtų technologijų, būtų kitaip“, – vardijo U.Žilytė.
Mergina pridūrė, kad nenori likti neteisingai suprasta – kitų pagalba neturi tapti beviltišku gailesčiu.
„Labai erzina, kai kažkas eina ir sako, kaip jam manęs gaila ir kokia aš vargšė. Tokių dalykų daryti negalima. Kai tikrai reikia pagalbos, aš paprašau, bet kai būna perdėtas paslaugumas ir klausia, kuo gali padėti, iš tikrųjų jie niekuo negali padėti. Man patiko tai, kad kai tik atėjau studijuoti, nė viena iš kursiokių man nepasakė, kad aš esu vargšė. Kai kursiokė kažkada paklausė, gal mane reik palydėti į auditoriją, tai kita iškart rėžė, kad aš geriau už visas kursiokes žinau, kur reikia eiti“, – juokėsi U.Žilytė.
Žmonėms su regėjimo negalia gyvenimą taip pat palengvina gausybė lengvatų ir Ugnė nesupranta tų, kurie negeba arba nenori tuo pasinaudoti.
„Mes su draugu galime sau leisti atostogauti bent keturis kartus per vasarą, o mano brolis, neturėdamas lėšų, sau to leisti negali. Mes iš Aklųjų sąjungos turime dvi poilsiavietes, ten gauname daug nuolaidų, turime neįgaliųjų stipendijų daug, tikrai gyvename gerai. Mums taikomos įvairios nuolaidos koncertuose, dramos teatre, aš sau galiu leisti daugiau pasikultūrinti. Aš pažįstu tokių neįgaliųjų, kurie stebisi, kodėl aš tiek sureikšminu tas nuolaidas. O aš sureikšminu todėl, kad turiu dar didesnį užimtumą – galiu sau leisti vos ne kiekvieną savaitgalį kur nors nueiti. Aš galiu keliauti po Lietuvą kiek noriu – pavyzdžiui, iki Kauno aš nuvažiuoju už eurą. Kai kurie nepatenkinti, kad aš akcentuoju, jog mes išsiskiriame iš minios, o aš sakau, kad šiuo aspektu mes turime džiaugtis, nes gyvename smagiau“, – įsitikinusi Ugnė.
Uždavus klausimą, ar mergina jaučiasi laiminga, Ugnės veide nušvito šypsena ir pasigirdo juokas: „O jums, ar yra tekę pilotuoti lėktuvą?“
„Manau, kad mano gyvenimas yra geresnis nei daugelio paprastų žmonių. Aš jaučiuosi laiminga, nes aš darau daug daugiau dalykų nei kiti. Aš ir muzikos mokyklą baigiau, ėmiausi žaisti aklųjų teniso, dalyvavau varžybose, su gitara mokiausi groti. Esu bandžiusi pilotuoti lėktuvą, nors žinau, kad niekada negalėčiau skraidyti. Draugas Vokietijoje turi piloto teises, pasisodino prie šturvalo, lėktuvas įsibėgėjo. Jis paaiškino, kad jeigu į save trauksi šturvalą, lėktuvas kils, jei stumsi nuo savęs, lėktuvas leisis. Tai buvo toks didelis džiaugsmas... Taip, aš žinau, kad niekada negalėsiu jo vairuoti viena, bet galiu sakyti, kad tikrai daugiau nei pusė matančiųjų Lietuvos gyventojų apskritai nėra bandę pilotuoti lėktuvo“, – šypsojosi U.Žilytė.
Ugnė jau rašo pirmąją savo knygą apie tai, kaip galima įveikti savo negalią taip, kad ji taptų pranašumu, o ne trūkumu. Ateityje ji norėtų likti Lietuvoje ir tapti privačia kalbų mokytoja.
„Man labai patinka rašyti straipsnius, gal rasiu leidinį, kuris priimtų kartkartėm ką nors parašyti. Be to, aš mėgaujuosi bendraudama su žmonėmis, todėl planuoju turėti privačias ispanų ir vokiečių kalbos pamokas, nes ispanų kalba šiuo metu yra labai paklausi. Mokykloje dirbti būtų sunku, nes 30 mokinių suvaldyti – ne juokas. Be to, būna visokių vaikų, gali ir pasityčioti. Jau dabar esu turėjusi ne vieną mokinę vokiečių kalbos, o savo širdies draugą per metus išmokiau laisvai kalbėti vokiškai“, – džiaugėsi Ugnė.
Ugnė įrodo ne tik tai, kad jos gyvenimas kupinas nuotykių ir laimės. Jos sutrikimas nė kiek nesutrukdė įsimylėti – juk žmogų myli širdimi, o ne akimis. Su širdies draugu Viliumi Ugnė susipažino dar vaikystėje, o jau trejus metus draugaujanti pora savo ateitį planuoja kartu.
„Kas antra tokia šeima yra susipažinę mokykloje, nes visi nori ir ieško panašių į save. Mes turime tą patį sutrikimą, tik mano draugas dar mato kokius 10 procentų, perskaito didesnį šriftą ir tai labai mums abiem padeda. Jeigu žmogus neturi jokios negalios, jis gali tam tikrų dalykų apie antrąją pusę nesuprasti arba per daug jaudintis dėl mylimojo problemų“, – 15min pasakojo U.Žilytė.
