„Būčiau žinojęs, kad teks iš Maskvos skristi čia, būčiau pasiėmęs ir žmoną Janą (28) su dukrele Milana (8), būtų nors mūsų jūroje išsimaudžiusios“, – šypsosi Nerijus, užlėkęs į šalia „Žmonių“ redakcijos esančią kavinukę išgerti kavos. Užsukti į Lietuvą jį privertė nemalonus incidentas Maskvoje – į Rusijos sostinę atvykęs nuosavos paplūdimio futbolo komandos „Krylja sovetov“ reikalais nė nepajuto, kaip ilgapirščiai metro ištraukė piniginę ir pasą. Dėl to teko viską mesti ir Vilniuje iš naujo gauti būtinus dokumentus, tarp jų – naują Lietuvos piliečio pasą.
Todėl, kol kalbėjomės apie namuose, Samaroje, laukiančias mylimas moteris, futbolą ir verslo projektus, kaip įprastą darbo dieną nuolat skambėjo keli Nerijaus telefonai, o kai kurie interesantai bandė iki jo „prisibelsti“ net skaipu.
Iš futbolo nėrė į verslą
Į Rusijos provinciją Nerijus išvyko prieš dešimt metų, kai gabiu lietuvių futbolininku susidomėjo vietos futbolo klubo „Krylja sovetov“ vadovai. Tada Mažeikiuose gimęs vaikinas nė neįtarė, kad ten sutiks būsimą žmoną, turės dukrelę, pasistatys namą (ir ne vieną), pradės verslą ir įleis šaknis. Nesitikėjo ir to, kad su Jana – Rusijos verslo magnato Andrejaus Rusakovo dukra – jį supažindins tuometė turtuolio žmona Nadežda („su komanda daug skraidėme, ji laisvalaikiu oro uoste dirbo barmene, taip ir išsikalbėjome“), o praėjus vos savaitei nuo pažinties pora apsigyvens kartu. Beje, su žmonos tėvais Nerijus iki šiol palaiko šiltus santykius ir negaili jiems gražių žodžių. Juolab kad uošvis Nerijų ne tik supažindino su vietos verslo ypatumais, bet ir sudomino medžiokle.
Prieš trejus metus dėl traumų ir kai kurių futbolo pasaulio atstovų nelankstumo gana anksti pakabinęs ant sienos sportinius batelius, Nerijus stačia galva nėrė į verslą. Tiesa, vieną pirmųjų savo įmonių – betono gamyklą – su partneriais atidarė dar spardydamas kamuolį (dabar ji simboliškai ruošiasi gaminti betoną naujam Samaros stadionui), o vėliau verslo „imperiją“ papildė kiti projektai, tarp jų – ir keli viešbučiai. Prieš kelerius metus sėkmingai atidaręs penkių kambarių poilsinę „Barasahouse“ (viso namo kaina už parą – nuo 2000 litų), pernai lankytojus Nerijus pakvietė į „BarasaAquahouse“ – gerokai prabangesnį dviejų aukštų namą pačioje Volgos upėje. Tikina, kad lankytojų nė viename viešbutyje netrūksta – atvyksta pailsėti ir papramogauti net tolimesniuose Rusijos miestuose žaidžiantys sportininkai, buvę futbolo komandų kolegos. Šiuo metu Nerijus gyvena nauju projektu: „Jau seniai audžiau mintį pastatyti gero lygio restoranėlį, šalia dar parduotuvę, o dabar tam atsirado puikių galimybių, geroj vietoj su partneriais įsigijom žemės, tuoj tuoj pradėsim statybas.“
Reikalai svarbiau nei treniruotės
Ar nepasiilgsta laikų, kai spardė kamuolį ir nereikėjo sukti galvos dėl verslo subtilybių, užgėrusių darbininkų? Su pastaraisiais Nerijus tikina susitvarkantis labai paprastai: „Padaugino alkoholio vieną kartą – minus penki tūkstančiai (apie 500 litų), antrą kartą – pusė atlyginimo, o po trečio karto tiesiog išmeti iš darbo.“ Tačiau futbolo ir verslo nelygina – buvo įdomu žaisti, o dabar smagu užsiimti kitais darbais.
Jau seniai audžiau mintį pastatyti gero lygio restoranėlį, šalia dar parduotuvę, o dabar tam atsirado puikių galimybių, geroj vietoj su partneriais įsigijom žemės, tuoj tuoj pradėsim statybas.
Juolab kad nuo sporto neatitolo – jau trečius metus neįsivaizduoja gyvenimo be paplūdimio futbolo komandos „Krylja sovetov“. Anksčiau pats tik gainiojęs kamuolį, pernai ėmėsi tvarkyti visus su komanda susijusius reikalus. Juokiasi, jog dabar, kai rungtyniauja ne didžiuosiuose stadionuose, o paplūdimiuose, lengviau vien dėl to, kad nereikia laikytis griežto režimo – neprivalu tam tikru laiku atvykti į treniruotę. Anksčiau su kitais futbolininkais treniravęsis bent tris kartus per savaitę, vis dažniau šio malonumo turi atsisakyti, nes „tenka rinktis – treniruotis ar vykti į svarbų verslo susitikimą“. Kitąmet greičiausiai apskritai liausis rungtyniauti.
Žmonai nieko negaila
Iš pradžių su žmona ir dukrele glaudęsis pas uošvius, Nerijus Barasa Samaroje pasistatė savo namą – ant Volgos kranto, tokį, kad jame užtenka vietos ir šeimai, ir svečiams. Didžiuojasi, jog tiek būsto įrengimu, tiek pirmo viešbučio dizainu rūpinosi žmona – tai jos hobis. Namą užbaigęs Nerijus negali liautis dailinęs aplinkos. Tarkime, neseniai įgyvendino seną svajonę – pasistatė pirtį iš rąstų, o virš jos, antrame aukšte, įsirengė diskotekai tinkamą nemažą salę su televizoriumi („net iš Tailando parsisiunčiau specialią įrangą, šviesos muziką, lazerius ir, kai niekas negirdi, bandau būti didžėjumi, nors kol kas nė velnio neišeina“). Likusį statinio plotą išnaudojo svečių miegamajam, tačiau bent jau kol kas ten persikraustė patys, o svečiams užleidžia namus.
Iki tol dukros Milanos auklėjimu rūpinusis gražuolė žmona Jana prieš keletą metų susirado širdžiai mielą veiklą – tapo populiaraus Rusijoje žurnalo „Ja pokupaju“ („Aš perku“) regiono leidinio meno redaktore. Rimtai susidomėjusi fotografija, baigė specialius kursus, daro profesionalias nuotraukas ir rengia parodas. Paklaustas, ar jos komandiruotės ir ilgas sėdėjimas darbe netrukdo šeimyniniams santykiams, Nerijus nustemba: „Priešingai, man kaip tik geriau, kai ji užsiėmusi. Kai namie sėdėjo, skambindavo po aštuoniasdešimt kartų per dieną ir klausdavo, ką veikiu ir kur esu. O dabar, kai abu būname mieste, visada kartu ramiai papietaujame, pasikalbame. Neliko trinties, nebekyla nereikalingų klausimų. Net tada, kai ji vyksta į tolimas komandiruotes ar Europą apsipirkti, aš – į žvejybą ar medžioklę.“
Tiesa, Nerijus juokiasi, kad tai, ką žmona uždirba („o gauna ji tikrai nemažai“), – jau ne šeimos biudžetas, todėl net pirkdama už savo pinigus bilietus į Paryžių ar Milaną tuoj pat pareikalauja juos grąžinti, tvirtindama, kad šeimą privalo išlaikyti vyras. O kartą padovanojusi naujametinę kelionę į Tailandą, jau dvejus metus visiems pasakoja, kaip pati vežioja sutuoktinį poilsiauti. Nerijus neslepia, kad mėgsta palepinti Janą ir dėmesiu, ir dovanomis, tačiau tikina, jog, pernai jai nupirkęs „Lexus“ automobilį, artimiausiu metu naujo ieškoti neketina – „tegul šiuo klausimu net nelenda į akis“.
Įsimintini vienturtės gimtadieniai
Nors Barasos jau kurį laiką pagalvoja apie antrą atžalą („žmona žada, kad iki 30-ojo gimtadienio tikrai pagimdys“), kol kas tėvai savo meilę ir dėmesį skiria vienturtei Milanai.
Šį pavasarį pirmą klasę baigusi mergaitė, anot tėvo, nuo mažens turi stiprų charakterį, mėgsta vadovauti ir yra ganėtinai ambicinga. Dukrelė puikiai moka suminkštinti tėčiui širdį, tačiau Nerijus tikina, jog auklėja ją griežtai: „Kai atsipalaiduoja, pasidaro labai įžūli – šokdina namuose dirbančius žmones. Bet jei pabandytų taip elgtis su mama, rimtai gautų į kailį.“
Daug būrelių dar prieš mokyklą lankiusi futbolininko atžala, dabar energiją skiria mokslams ir šokiams. Mokosi privačioje mokykloje (kaina už mėnesį – 1000 litų, tačiau į ją įeina ne tik apsauga, bet ir 3–4 kartų maitinimas per dieną, prailginta grupė), todėl namo grįžta tik vakarais ir būna jau gerokai ramesnė. „Deja, jos reikalavimų sąrašas nuo to nesutrumpėja“, – šypsosi tėvas ir kartais juokais suskaičiuoja, kiek pinigų kasmet išleidžia vien vasarą švenčiamam dukters gimtadieniui. Tarkime, pernai Barasaitė ta proga su draugėmis važinėjosi limuzinais, šiais metais šventės planus teko keisti – dėl didelių karščių numatytas pokylis Volgoje esančioje saloje neįvyko, tačiau tėvas juokiasi, kad ir namuose atšvęsto gimtadienio svečiai ilgai atsimins linksmybes, vaišes, muzikantus ir klounus.
Milana labai mėgsta bendrauti, o nuo nuolatinių važinėjimųsi riedučiais, dviračiais, vaikiškais džipais ir kitomis panašiomis transporto priemonėmis negyja nei alkūnės, nei keliai. Tačiau nuo tėvo velnių ji gauna tik tada, jei įsisiautėjusi užvažiuoja ant priešais namą esančios vejos: „Tai – mano silpnoji vieta. Veja turi būti nupjauta ir sutvarkyta, kad galėčiau vaikščioti basas. Nesvarbu, kad joje bus šuns išmatų, tačiau ji negali būti ištrypta. Todėl kartais, vos pamatęs Milaną prie vaikiškos mašinos vairo, iš karto primenu, kad važinėtų tik šaligatviais.“ Nerijus prisipažįsta, jog net vasarą pas jį dažnai viešinčiai mamai griežtai prisako ridikėlius ar kitas daržoves sodinti už namo, bet tik neliesti žolės.
Pasivaikščioti basomis po žolę – puikus būdas pailsėti po vienas kitą vejančių darbų. O jų Nerijus turi nuo ryto iki vakaro. Visus savo viešbučius, įmones ar smulkesnius verslus prižiūri pats, bet tikina, kad ši veikla teikia malonumą: „Nebūna, kad ko nors nestatyčiau, nedaryčiau. Taip, tai kainuoja daug nervų ir pinigų, bet negaliu sustoti, – baigęs vieną projektą tarsi nejučia imuosi kito.“
