Vardas, pavardė: Nerijus Juška.
Gimimo data, vieta: 1976 10 29, Telšiai. 33 m.
Šeima, kurioje gimė: mama Janina – pensininkė, brolis Darius (37) – apsaugos darbuotojas.
Išsilavinimas: baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų gimnaziją.
Veikla: baleto šokėjas.
 |
| V. Ovadnevo nuotr./Nerijus Juška |
Nerijau, į Tavo spektaklį „Graikas Zorba“ susirinko pilna salė žiūrovų. Dauguma žinojo, kad tai yra Tavo oficialus sugrįžimas į didžiąją sceną. Kaip jauteisi?
Per tuos metus šokau keletą kartų, tačiau tai nebuvo tokie rimti spektakliai kaip pastarasis. Man tai buvo didžiulis išbandymas, ar tikrai ne per drąsiai pasielgiau pasiryžęs grįžti į sceną. Dabar galiu garsiai sušukti: „Taip, esu tam pasirengęs!“
Kiek laiko prieš spektaklį nerimavai?
Išgyvenau nerimo kupinus metus. Kai po operacijos praėjus keliems mėnesiams vėl pabandžiau šokti šiame spektaklyje, viskas baigėsi pravalu. Vos išvilkau savo kūną iš scenos. Tai buvo apgailėtinas spektaklis. Bandžiau kažką daryti, nes publika plojo, bet kolektyvas iš užkulisių šaukte šaukė, kad kuo greičiau lipčiau nuo scenos. Tačiau kaip galiu išeiti, jei publika prašo toliau šokti?! Draugai viską matė. Jie net apsiverkė iš gailesčio.
Ir šįkart į Tavo spektaklį susirinko gausus būrys draugų. Smagu?
Labai. Dažniausiai būna, kad iš didžiulio rato draugų į spektaklį užsuka du ar keturi, o šįkart – visa gauja! Gavau glėbį gėlių. Ir po spektaklio draugai paruošė man staigmeną – vakarienę restorane. Labai smagiai ir jaukiai pasėdėjome.
Minėjai, kad neseniai teko šokti Jurbarke. Kaip Tave sutinka mažesnių miestelių gyventojai?
Pasakysiu atvirai – ten aš pajutau didžiulį pasitenkinimą. Mažesniuose miesteliuose į spektaklius susirenka itin paprasta ir nuoširdi publika, kuri po spektaklio ploja ir be perstojo rėkia: „Ačiū, ačiū!“ Žmonės prieina susipažinti, prašo autografų, kartu fotografuojasi. Jie surengė man iškilmingą priėmimą, į kurį atvyko net Jurbarko meras. Sulaukiau labai daug dėmesio. Aišku, smagiausia buvo, kai į Jurbarką atvykau iki spektaklio likus keturioms valandoms, todėl išėjau pasidairyti po miestą. Jaučiausi tarsi prezidentas: automobiliai signalizavo, žmonės pro langus mojavo, ranką spaudė. Visi taip nuoširdžiai manimi džiaugėsi... Fantastika!
Tačiau miestelių kultūros namų scenose sąlygos šokti nepavydėtinos, tiesa?
Taip, scenos ten tragiškos. Prieš spektaklį scenoje bandžiau apšilti atlikdamas kelis mažus šuoliukus – buvo neįmanoma, nes grindys kietos. Operos ir baleto teatre jos yra spyruokliuojančios, todėl sumažėja tikimybė susižeisti. Grįžęs po spektaklio Jurbarke, turėjau saujomis gerti vaistus, nes keliai buvo išsipūtę tarsi balionai.
Vis dar negali be vaistų?
Man buvo atliktos dvi operacijos būtent tam, kad nebereikėtų kęsti skausmų. Tačiau ir toliau mano darbas be nuskausminamųjų neįsivaizduojamas.
„Jaučiausi tarsi prezidentas: automobiliai signalizavo, žmonės pro langus mojavo, ranką spaudė. Visi taip nuoširdžiai manimi džiaugėsi... Fantastika!“
Iki pensijos Tau liko penkeri metai. Ar planuoji peržengti tą ribą?
Peržengti tikrai nepavyks. Labai norėčiau tuos penkerius metus išlikti scenoje, o tada pasitraukti iškelta galva. Baigti karjerą bus be galo gaila, tačiau tai neišvengiama. Būtent dėl to, kad myliu savo darbą, rudenį atidarysiu baleto mokyklą. Vėl turėsiu užsiėmimą.
Baleto mokykla Tau – iššūkis ar svajonės išsipildymas?
Jei galėčiau visą gyvenimą šokti, ta mokykla man gal nebūtų reikalinga. Tačiau mano žvaigždžių valanda eina į pabaigą, o į kitą sritį lįsti aš nenoriu, todėl tapsiu mokytoju. Taigi ir toliau darysiu tai, ką moku, ką ir darau visą savo gyvenimą.
Kaip tik šiuo metu deratės dėl patalpų, kuriose įsikurs Tavo baleto mokykla. Minėjai, kad radai fantastišką vietą.
O taip, jei viskas vyks pagal planą, įsikursime Vilniaus centre esančiame vienuolyne. Kiek leis finansai, padarysime tai, ko Lietuva dar nematė. Aš net pasaulyje nesu matęs tokių įspūdingų patalpų. Na, nebent Milane ar Paryžiuje. Vien ką reiškia tokia unikali aplinka, marmurinės grindys, didingos arkos... Laukiu nesulaukiu, kai galėsiu ten įsikurti.
