Tik atsiliepęs telefonu Andrius pripažįsta, kad daug pokštų šia gyvenimo pokyčių tema nebus. Išties – juokauti apie itin sudėtingą situaciją, kuri palietė tūkstančius lietuvių, tikrai nėra lengva. Ir nors užsiminta, kad dabartinis laikotarpis atnešė ir itin slogių akimirkų, patikėkite, juoko ašarą pavyks išspausti ir šiame pokalbyje.
Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusio Andriaus muzikos pasaulyje tikrai nereikia pristatinėti. Jis ne vienerius metus groja su džiazo grupe „Home Jazz Band“, yra atlikėjo Donato Montvydo grupės narys, būgnais groja ir visų „Lietuvos balso“ projektų metu. Tiksliau – grojo, nes Lietuvoje paskelbus karantiną visi suplanuoti pasirodymai buvo atšaukti arba perkelti, o iki kitų metų užsikimšęs kalendorius greitai tapo visiškai tuščias.
„Šis laikotarpis tikri amerikietiškai kalneliai, nes visiškai juodą dieną lydi viltis, kad viskas greitai baigsis. Vis dėlto tas nežinojimas ir yra blogiausia. Sunku dėl to, kad nežinai, kada tai baigsis, nes prognozės labai įvairios. Kai turi šeimą, o nieko negali prognozuoti, tikrai nėra lengva“, – pripažįsta Andrius.
Aplinkoje – šimtai be darbo likusių muzikantų
Kairių šeimos situaciją kiek lengvina faktas, kad žmona Laura dirba architekte, turi darbą, bet, kaip sako pašnekovas, kiekvieno situacija gali pasisukti taip, kaip visiškai neplanavai.
„Kiek pažįstu muzikantų šeimų, jų gyvenimai visiškai sustoję. Bando suktis iš padėties, neva daugiau laiko kūrybai, bet įkvėpimas tokiu metu ateina sunkiai. Žinau tai iš patirties“, – priduria muzikantas.
Kiek pats prarado pasirodymų, A.Kairys stengėsi neskaičiuoti, nes būtų per daug liūdna, o ir dalis dar viltingai nukelta. Tik mintyse datas jau nebe nukeli, o atšauki: „Kiekvieną mėnesį uždirbdavau tam tikrą pinigų sumą, kuri dabar yra lygi nuliui, išskyrus menkus, pavienius atvejus. Rašau tekstus, tai gaunu kartais kokį tekstą parašyt, bet tai yra smulkmė. Neskaičiavau tiksliai, bet viskas labai paprasta, nes iš tiesų kaip ir nieko negaunu.“
Vasara atlikėjams yra pats darbymetis, o čia nežinia. Ir ne tik kad nežinia, bet ir po kelių mėnesių karantino ateinantis suprantamas noras pakeisti aplinką, režimą. Taip, kaip bebūtų juokinga, bet atsiranda ir paprastas noras dirbti. Tad po kelių savaičių karantino Andrius įsisuko į darbo pasiūlymus.
Kadangi namie likusiems žmonėms atsirado didelis poreikis prekes gauti tiesiai į namus, Andrius pabandė įsidarbinti į „Barborą“, tačiau nesulaukęs jokio atsakymo keliavo toliau. O dabar nesigaili, mat prie laisvo grafiko įpratęs muzikantas sunkiai galėjo įsivaizduoti minutėmis suskirstytą dieną, dirbti griežtomis darbo valandomis jis negalėjo ir dėl kito fakto.
Svarstė Andrius ir apie darbą parduotuvėje, bet, COVID-19 siautėjant pasaulyje, du vaikus turintis būgnininkas nusprendė paieškoti mažiau rizikingos veiklos. Taip buvo išbrauktas ir taksi vairuotojo darbas, mat pasirinkti, ką vežti, negali, o, kaip juokiasi Andrius, jis pakantus tikrai ne visiems.
Maisto išvežiotojų atlyginimai stulbina
Taip po ilgų paieškų į vieno profesionaliausių šalies būgnininkų gyvenimo aprašymą įsirašė ir darbas „Wolt“. Padirbėjęs daugiau nei savaitę, Andrius sako, šis darbas jam įpūtė vilties, kad bent kažkaip pavyks atsistoti ant kojų. Ypač, kad kitų istorijos tikrai stebina.
„Sunku patikėti, kad tie, kurie maisto išvežiojimo srityje dirba daug ir visą dieną, uždirba daugiau nei muzikantai. Tai yra neįtikėtina. Vienas vaikinas už rugsėjo mėnesį, rodos, per dvi savaites uždirbo daugiau nei 2 tūkst. eurų. Sakė, kad vėliau jo ilgai nematė (juokiasi). Gal persidirbo, nes tikriausiai su dviračiu važinėjo, bet tai yra tikros sumos ir tai yra įspūdinga. Tai išgirdus morališkai palengvėjo, žinoma, tiek daug nedirbu, bet suprantu, kad yra išeitis, jeigu bus blogai, galėsiu išlaikyti šeimą. Tai tikrai palengvina situaciją“, – sako Andrius.
Pats Andrius dirba kelias valandas per dieną, o įsivažiuoti į naują vaidmenį nebuvo labai sunku. Kaip pats sako, labiausiai rankos drebėjo pristatant pirmąjį užsakymą, mat karantino metu maisto išvežiotojai privalo laikytis griežtų saugumo reikalavimų, maistas pristatomas be jokio kontakto, bendraujama per atstumą.
„Pirmas kartas tikrai buvo toks, kad drebėjo rankos, jaučiausi bandantis įveikti neįmanomą misiją. Bet jau pačią pirmą dieną visur laksčiau su muzika, atsipalaidavau. Darbas tikrai puikus, net romantiškas, nes didžiąją dalį laiko praleidi važinėdamas po Vilnių, klausydamasis mėgstamos muzikos arba ramiai keliaudamas su savo mintimis.
Žinau, kad kiti šį karantino laikotarpį mini kaip įvairių atradimų ir savęs pažinimo laiką, tačiau aš pabrėšiu, kad man karantinas neatnešė nieko gero. Iš pat pradžių dar džiaugiausi keliomis savaitėmis namie, vėliau gyvenimas tarp keturių sienų pasidarė išties labai sunkus. Galima atskirą straipsnių ciklą parengti apie psichinę sveikatą, nes šis laikas tikrai yra tarsi vaikščiojimas plona linija. Tad bent taip atitrūksti nuo realybės“, – pripažįsta Andrius.
Kaip minėta, džiugina ir gaunamos pajamos. Už vieną pristatymą vairuotojui atitenka 3 eurai, savaitgaliais – 3,5 eurų. Būtent todėl daugelis renkasi maistą išvežioti dviračiais. Už pristatymą daugiau pavyksta gauti, jeigu reikia vežti didesnį atstumą.
Daugiau darbo – mažiau plaukų
Šiuo metu užsakymų gausa tikrai džiugina, didžiausia paklausa yra pietų laikotarpis ir vakarai. Penktadienio vakarais ir šeštadienį išvis sunku rasti laisvą akimirką poilsiui. Dažnai keliauti su koncertais įpratęs Andrius nesunkiai perprato ir programėlę, nors juokiasi, kad kai kuriuos Vilniaus rajonus pažino visai naujomis akimis, tiksliau – gatvėmis. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad Smėlio gatvė yra Antakalnyje, šalia Tramvajų gatvės?
Ir nors Andrius maistą išvežioti galėtų kasdien nuo ryto iki vakaro, jis, kaip ir daugelis tėvų, susiduria su itin pažįstama situacija – karantino laikotarpiui užsidarius ugdymo įstaigoms, nėra kam prižiūrėti vaikų.
O kaip svarbu nė sekundės neatitraukti akių nuo mažamečių, Kairių šeima išbandė savo kailiu. Kol Andrius vežiojo maistą, o žmona jų namų antrame aukšte taip pat dirbo, kelioms minutėms palikta trejų metų dukra nusprendė, kad pats laikas atsinaujinti šukuoseną. Sunkūs laikai reikalauja drastiškų priemonių – tai, ką išvydo grįžęs namo, Andrius sako iki šiol prisimena su juoko ašaromis akyse.
„Žmona dirbo viršuje, o aš grįžtu ir žiūriu, kad viskas, visi namai sujaukti, o dukters plaukų nebėra. Visą viršugalvį nusivarė (juokiasi). Dabar kaip Berlyno pankė, nes iš galo plaukai ilgi, o iš priekio atrodo kaip berniukas. Žmona apsiverkė, abu per ašaras juokėmės. Buvo wow. Svarbiausia, kad ir visų lėlių viršugalvius taip pat nuskuto, plaukų neteko net kažkoks ponis. Va tokia yra kaina, jeigu mes abudu dirbame“, – juokiasi Andrius.
Vis dėlto nors naujam darbui muzikantas gerų žodžių negaili, jis tikisi, kad jau netrukus viskas stos į senas vėžes: maisto pristatymą pakeis kelionės po visą Lietuvą ar net pasaulį.
„Tikiuosi, kad ši avantiūra truks kuo trumpiau, bet dirbsiu tiek, kiek reikės. Jau dabar derinu darbą, kad galėčiau ir toliau naujus įrašus daryti, filmavimai juda, planuojami projektai be žiūrovų. Bet, kad ir koks šalutinis darbas būtų geras, norisi grįžti tik prie muzikos. Dažnai su Donatu (Montvydu – red.past.) pasikalbame, jam tikrai sunku, net fantazuoja, kaip grosime“, – pripažįsta būgnininkas.
Andrius namie groja kasdien, susigalvoja sau įvairių užduočių, kai kuo dalijasi su socialinių tinklų sekėjais. Kaip pats sako, daro bet ką, kai kas ir neatneša pajamų, bet dienos pabaigoje leidžia jaustis taip, kad kažką padarei. Tai ištaręs jis tikisi, kad ir šalies valdžia suvoks, jog krizės laikotarpiu nereikia pamiršti vieno svarbiausių žmogui aspektų – kultūros:
„Kasdien prisimenu Vaido Jauniškio citatą: Pažiūrėsim į šitos valdžios prioritetus – ar pirma pakils lėktuvas su 150 žmonių, ar pirma atsidarys teatro salė. Lėktuvai, girdėjau, jau kyla, toks ir požiūris. Tai liūdnai atspindi požiūrį, ką valdžia galvoja apie kultūrą. Tik mažoje dalyje valstybių sureikšminama kultūra, valdžia dažniausiai pragmatiška, galvoja apie mokesčius, žemdirbius, neva tai, kas palaiko žmones, o kultūra būna paskutinė piramidės dalis.“
