Tai, jog Lietuva į save įsileidžia kino gigantus, tokius kaip „Netflix“, turbūt jau daugelio nebestebina. Visgi galbūt mažiau kam žinoma tai, jog ne tik Lietuvos erdvės, bet ir veidai pamažu užkariauja didžiuosius ekranus.
Štai „Netflix“ seriale „The Queen's Gambit“ suvaidinęs aktorius Juozas Budraitis sako, kad jam tai anaiptol nebuvo reikšmingiausia vaidybos patirtis, tačiau sutinka pasinerti į praeitų metų gruodį Berlyne vykusių filmavimų užkulisius.
„Man pirmą kartą teko susipažinti su Holivudo technologijomis. Iš esmės – viskas taip pat, kaip ir kitur, tik galbūt daugiau komforto, daugiau santykių savotiškumo, daugiau bendros gerovės. Žinoma, kad tam investuojamos sumos yra ne tokios, kaip pas mus“, – pasakoja J.Budraitis.
Komplimentai režisieriui ir smagus pasisveikinimas su žvaigžde
Į pasaulyje jau nuskambėjusią kino juostą aktorius pateko pats pakviestas atrankų agentūros. Kaip sako, patį atsirinko pagal nuotrauką, o tada dėl filmavimo teko išvykti už Lietuvos ribų.
„Keistumas tas, kad filmuojama buvo Berlyne, tad dėl tos nedidelės scenelės teko lėkti į Vokietiją. Nors dėl to nė kiek nesijaudinau. Na, dirbome tai mes ne savaitę, o vieną dieną, bet savaitė man buvo duota apsidairyti.
Nuvykęs paslampinėjau po Berlyną, jis buvo papuoštas Kalėdoms, pats gyvenau pačiame centre. Paslankiojau, nusigavau iki Rytų Berlyno buvusios sienos, kurios dar nebuvau matęs nugriautos, apsidairiau, kaip viskas atrodo. Taigi, labai įdomu, įspūdžių buvau pilnas“, – šypsosi J.Budraitis.
O bene didžiausią įspūdį aktorius dirbant su „Netflix“ paliko artimas kontaktas su kūrybine grupe. Kaip tikina aktorius, tai nėra įprasta didesniuose projektuose.
„Labiausiai man patiko tai, kad režisierius, scenaristas Scottas Frankas stovėjo šalia kameros, ką mes jau visi esame užmiršę. Dabar dažniausia visi sėdi prie monitoriaus, už kokio kilometro, o norint perduoti informaciją atbėga kokia padėjėja, sugedusio telefono būdu perduoda žodžius. Tada juos išsiaiškini sugedusio telefono būdu ir dažnu atveju supranti visai ne taip“, – pasakoja pašnekovas.
Tiesa, prasilenkti J.Budraičiui teko ir su serialo žvaigžde Anya Taylor-Joy. Apie ją aktorius atsiliepia itin teigiamai. „Graži ir draugiška panelė, sakiau jai „ciao“, ji atsakė „ciao“, taigi, gražiai pasisveikinome, maloniai nusišypsojome vienas kitam“, – filmavimus prisimena aktorius.
Pasigedo ir lietuviško profesionalumo
Kaip atskleidžia J.Budraitis, didelį skirtumą teko pajusti ir dėl sudaromo komforto žvaigždėms. Aktoriaus pasakojimas ir nuskamba tarsi iš filmų – vaidinantiems aptarnavimas buvo aukščiausio lygio, teko pasivažinėti ir prabangiais automobiliais, limuzinais.
„Savotiškai įdomu, bet tai tik paviršius, blizgučiai, ne daugiau“, – skuba pridurti aktorius. O štai kai kurie materialūs darbų aspektai toli gražu neatstoja žmogiškųjų. Anot J.Budraičio, iš dalies jam teko nusivilti aptarnaujančia komanda.
„Mus aptarnavo vokiečiai. Galiu pasakyti, kad lietuviai aptarnauja daug profesionaliau. Tarkim, vokiečių aprengėjai nesupranta, kaip reikia rengti, būna, kad kokią nesąmonę ant galvos uždeda, kur gėda net į save žiūrėti, tarsi būtų uždėję pasišaipymui skirtą daiktą.
Atsitiko taip, kad jie tiesiog nerado mano dydžio kepurės – visos buvo arba labai mažos, arba labai didelės. Dėl to su jais teko nemažai pakovoti, savo kepurę iškart numečiau į šoną ir pagalvojau: nieko sau profesionalumas“, – prisiminimais žengia J.Budraitis ir priduria, kad, matyt, ne veltui kino bendruomenių Lietuva taip mėgstama – čia grupinis darbas – aukščiausio lygio.
Paklaustas, ar jau matė galutinį rezultatą ar bent savo sceną, J.Budraitis sako, kad dar to padaryti nespėjo, tačiau artimiausiu metu ketina tai padaryti.
„Reikės pasižiūrėti, jeigu sako, kad geras. Vis tiek įdomu ir kaip Scottas Frankas dirba, jis tikrai stiprus scenaristas“, – tikina aktorius.
Neseniai dirbo ir su BBC
Rodytųsi, kad galimybė nusifilmuoti „Netflix“ gyvenime turėtų įsirėžti bent kaip viena reikšmingiausių karjeros akimirkų, tačiau paklaustas apie tai, su kuo dirbti pačiam labiau prie širdies, Juozas Budraitis net neabejoja, jog tai – lietuviai.
Žinoma, kaip sako pats, išsirinkti didžiausią įspūdį palikusius filmavimus nėra paprasta. „Vienur susidaro vienoks įspūdis, kuris tuo metu tarsi skaitėsi didžiausias ar svarbiausias, tačiau praeina kiek laiko, atsiranda kitas ir užgožia praeitą. Taip ir slenki diena iš dienos, metus skaičiuoji filmais, nė pats nepajunti, kaip ateina tie 80 metų.
Visgi mano visas gyvenimas buvo surištas su Vytauto Žalakevičiaus kūryba ir jo asmenybe. Man jis padarė didžiausią įspūdį iš visų gyvenime sutiktų personų, daugiausia man pasitarnavo pažindinantis su kinu, padėjo jame susivokti, pakvietė dirbti kartu, tokį dar niekam nežinomą žmogelį.
Paskui, kiek jis dar tegyveno, turėjome galimybes ir pabendrauti, pasikalbėti. Visgi jo didumas, intelektas, energija, charakteris mane labai daug išmokė“, – komplimentų a.a. kino režisieriui negaili J.Budraitis.
Dabar aktorius sakosi daugiausia dirbantis su režisieriumi Algimantu Puipa, kartu juodu bendradarbiavo net trijuose filmuose iš eilės. Komplimentų J.Budraitis negaili ir šiam režisieriui, sako, kad šioje bendrystėje realizuojasi idėjiškai.
„Pas Puipą dirbant man ir nereikia didelio atlygio – kiek man skirta, tiek gaunu ir lieku patenkintas. Turbūt Lietuvoje daugiau dirbu idėjiškai“, – prisipažįsta aktorius.
J.Budraitis neslepia, kad dauguma aktorių dėl šių priežasčių karjeros galimybių žvalgosi užsienio projektuose. Dar palyginti neseniai ir pats kartu su aktorių lietuvių grupe buvo gavęs vieną svarbiausių vaidmenų britų dokumentiniame seriale „Rise of The Nazis“.
„Pastaruoju metu dirbau ir su BBC, jie darė serialą apie Hitlerio atėjimą į valdžią. Ten vaidinau prezidentą Paulą von Hindenburgą, kuris paskyrė Hitlerį kancleriu, o Rožickas atliko Hitlerio vaidmenį, tai ir su juo teko daugiau susipažinti, pabendrauti“, – apie Lietuvoje filmuotą britų juostą pasakoja aktorius.
Anksčiau jam teko dirbti ir su rusiškais projektais, tačiau šiuo metu J.Budraitis net darbinių santykių su šia šalimi nebepalaiko. „Man jų politika ne prie širdies, todėl natūraliai nuo viso to atitolau“, – prisipažįsta aktorius.
Darbas su Rusija – kontroversiška tema aktorių bendruomenėje
Lietuvos kultūros atašė Rusijos Federacijoje dirbusiam Juozui Budraičiui temos apie santykius su šia šalimi anaiptol nėra svetimos. Tad savaime pokalbis pasisuka apie skirtį tarp meno ir politikos – ar tokia Rusijoje apskritai egzistuoja?
„Politikavimo turbūt neišvengsi, vienaip ar kitaip tave liečia. Sunku, kai žmonės yra pasiskirstę, turi skirtingas nuomones. Todėl vieni mano draugai išliko padoriais žmonėmis, kurie pasmerkė ir Krymo aneksiją, ir kitus dalykus, o kai kurie iš karto persimetė į vadinamąjį priedvarį, prierūminę veiklą. Ir liko jie patenkinti, kadangi Rusijoje sukuria sau gerovę, jiems to, matyt, reikia, jie tuo džiaugiasi“, – atskleidžia aktorius.
Tam, kad būtum sėkmingu aktoriumi Rusijoje, nereikia išsižadėti savo vertybių, mano J.Budraitis. Anot jo, neutralumą palaikyti įmanoma, tačiau ne taip paprasta. „Tik, neduok Dieve, susikirsi ginče politikoje, tada jau viskas. Tada gal darbo stipriai nepaveiks, bet nuomonės išsiskirs ir vargu ar su tavimi vėl susidės.
Todėl tai galioja tik tokiais atvejais, kai yra koks nors ginčas, diskusija. Ir tikrai yra tokių aršių žmonių, kurie labai smarkiai puola į kudlas, norėdami privesti prie savo nuomonės“, – dalijasi aktorius ir priduria: „Nemažai yra tokių, kurie daug ką prarado per savo prisitaikymą.“
Pats Juozas sako irgi praradęs ryšius su gerais bičiuliais iš Rusijos. „Yra daug mano kolegų, kuriuos su didžiausiu malonumu pamatyčiau, susitikčiau. Kaip ir Lija Achedžakova, puiki aktorė, opozicionierė. Man ji daro didelį įspūdį, ji laikosi labai tvirtai, nepaisant to, kad jai grasinama“, – atskleidžia pašnekovas.
80 metų, bet gyvenimas verda
Dabar jau 80-metį atšventęs aktorius savo profesijoje jaučiasi it žuvis vandeny. Kitą gyvenimo kelią jis ir sunkiai įsivaizduotų, nes visad itin žavėjosi tuo, ką gali suteikti kinas.
„Man įdomus buvo pats kino pasaulis, kino kasdienybė padarė labai didelį įspūdį. Kaip sakiau, su Žalakevičiumi buvau atvestas į aikštelę ir tas man sukėlė organizme perversmą. Tą pajutau ir iki šios dienos jaučiu.
Tai yra pats procesas, kuris vyksta filmavimo aikštelėje – bendravimas su žmonėmis, gilinimasis į kažkokią temą, geografiniai pasikeitimai, kelionės. Ir, be abejonės, labai vertingas įgijimas yra draugų, bendravimo su labai įdomiais žmonėmis“, – sako J.Budraitis.
Būtent žmogiškuosius ryšius aktorius pokalbio eigoje pabrėžia ne kartą – jam tai vienas vertingiausių dalykų gyvenime. Dėl darbo kine ir diplomatinio darbo kultūros srityje aktoriui teko susipažinti su, kaip pats sako, jį itin sužavėjusiais žmonėmis, kurių didžiulį sąrašą jis ir išvardija.
Tai ir akademikas, baltistas, ideoeuropeistas, antropologas, literatūros istorikas Vladimiras Nikolajevičius Toporovas, kuris J.Budraičiui pasirodė kaip be galo įdomus, be galo mylintis Lietuvą, plataus mąstymo žmogus, ir italų kalbininkas, baltistas Pietro Umberto Dini, su kuriuo aktoriui teko bendrauti artimiau, slavistas, profesorius Stefano Garzonio, ir daugybė žinomų Rusijos poetų.
„Per gyvenimą man teko prie daug ko prisiliesti, ko galbūt negalėčiau surasti dirbdamas kitoje srityje“, – už pažintis darbams padėkoja J.Budraitis.
Iš šiandien aktorius savo veiklų neapleidžia ir ilsėtis nuo darbų kol kas visai netrokšta.
„Nežinau, kas yra ilsėjimasis, kažkokiu būdu tai suprantama kaip sėdėjimas fotelyje ir kavutės gėrimas. Nors tą irgi darau, – nusijuokia. – Iš kitos pusės, visada krutu, tai fotografuoju, tai einu su kuo nors susitikti. Dabar, žinoma, koronavirusas mus šiek tiek „sudrausmino“, atskyrė, todėl daugiau namie skaitau. Bet yra tikrai daug įdomaus skaitymo, yra ką veikti.“
Dėl karantino, kaip ir daliai kitų aktorių, J.Budraičio darbai nusikėlė arba įgavo kitokias formas. Tačiau dėl tų, kurie liko, aktorius džiaugiasi. „Man su jaunais padirbėti yra didelis malonumas“, – šypsosi pašnekovas.
Pats guvus J.Budraitis sako amžiaus visai nesureikšminantis. Ir metams bėgant ta ugnelė širdy kinui visai negęsta.
„Smilksta katiliukas, dūmelis rūksta, šilta ir džiaugiesi. O kad 80 metų, tai juk ne 100, kad turėčiau labai stenėti. Dabar per daug nesispardau, kaip ir sakiau, tiesiog smilkstu, kasdien tai vienas, tai kitas įdomus dalykas įvyksta“, – pokalbį užbaigia pašnekovas.
