Nijole, kurio sūnaus: Donato ar Vaido – charakteris panašesnis į jūsų?
Nijolė: Turbūt Vaido. Vyresnysis – Donatas – santūresnis, lėtesnis, mąslesnis – panašus į savo tėtį.
Išgyvenote dėl jų paauglystės?
Nijolė: Priėmėme tai kaip natūralų amžiaus tarpsnį, buvome jauni tėvai ir daug ko nesureikšminome. Pamenu tik Donato paauglystę. Na, kartais užsidarydavo ilgam kambaryje, kartais, jo laukdama, ir pastovėdavau prie langelio... O Vaidas ėjo Donato pramintais keliais, jo paauglystės vingiais rūpinosi ketveriais su puse metų vyresnis brolis: viską jam išaiškino, viską papasakojo – ką galima išmėginti, ko palaukti, kur nekišti nosies.
Vaidas ne kartą yra sakęs, kad už ryžtą niekada nenuleisti rankų yra dėkingas tėvams. Jų pavyzdys įkvėpė?
Vaidas: Mus taip auklėjo. Tėveliai visko gyvenime patyrė: keitė ir miestus, ir darbo vietas.
Nijolė: Iš Kauno atitekėjau į Vilnių, paskui su vyru išsikraustėme į Alytų – ten jis gavo paskyrimą, o kai gimė Donatas, vėl grįžome į Vilnių.
Vaidas: Kurį laiką visi keturi gyvenome Šeškinėje, dviejų kambarių bute. Tas mažas mielas butas man iki šiol kelia nostalgiškų prisiminimų.
Nijolė: Dabar gyvename didesniame. Vaikams išėjus, mudviem jis net per erdvus, bet, tikrai – su anuo susiję šilti prisiminimai. Vaidai, kažkada sakei, kad vis prisimeni vaikystės vakarus, kai susėsdavome prie vieno televizoriaus ir žiūrėdavome serialą „Senis“. Vaikams turbūt trūko tik šuns – pamenu, kartą važiuojant iš Palangos buvo prieita prie šantažo: Vaidas pareiškė, kad jau surado mums šunį. Tada maniau, kad šuns vieta būdoje, aplink mačiau pavyzdžių, kai vaikų užgaidos galiausiai virsta tik tėvų rūpesčiu, na, o dabar iš savo metų bokšto gal jau ryžčiausi kokiam...
Vaidas: Aš iki šiol šuns noriu.
Nijolė: Tai nusipirk, vaikeliuk. Tik kur dėsi, kai išvažiuosi? Tu juk – „laisvo oro direktorius“.
Vaidas: Jums atiduosiu. Prisirišit prie jo, pamatysi. Be to, dabar aš Lietuvoj.
Nijolė: To prisirišimo ir baisu. O Vaidui šuo – tikrai neišsipildžiusi svajonė.
Vaidas: Kita svajonė buvo motociklas. Ją neseniai išpildžiau, nors žinau – mamai širdį skaudėjo...
Nijolė: Bijau. Net Donato motorolerio bijojau. Kai mačiau, kaip nardo tarp mašinų... Tiesa, pati jaunystėje esu važinėjusi. Viena su „Jawa“ laksčiau! Ir kritusi esu, ir ranką susižalojusi – ligoninėje siuvo...
Vaidas: Tai va.
Nijolė: Juk ir Vaido tėtis – buvęs motociklininkas, lankęs motokroso treniruotes. Iki šiol kalbina mane, kaip sako, „prasilėkt“. Ai, jei tiems mano vyrams atrodo, kad be motociklo gyvenimas neįmanomas, – tegul!
Ar Vaidas buvo paklusnus?
Nijolė: Neturėjome vargo, bet problemyčių buvo... Kažką mokykloje lyg ir prismaugt norėjo... Neprisimeni? Sakai, ne tu, o tave? Vaidas juk lankė mokyklą, kurioje mokytojavau, aš jam ir lietuvių kalbą dėsčiau.
Paprastai mokytojos vengia mokyti savo vaikus.
Nijolė: Taip išėjo. Nėra paprasta net jei nieko savo vaikui nedėstai. Juk jei kitas išdauš langą, gal net išsisuks ir tėvai nesužinos, o jei Vaidas neatsinešdavo liniuotės, man iškart raportuodavo. Buvo gaila sūnaus: per mano pamokas jis turėdavo dešimteriopai daugiau už kitus mokėti, kad galėčiau parašyti gerą pažymį. Todėl Vaidas dar papildomai mokėsi!
Paskutiniai metai mokykloje jam buvo sudėtingi – tada dalyvavo realybės šou „Dangus“, bet nieko, pasivijo. Man atrodė, kad visas pasaulis jį žiūri, todėl, pamenu, kai paskambino pažįstama iš Muzikos mokyklos ir užsiminė, kad norėtų, jog Vaidas vestų vieną renginį, ramiai pareiškiau: „Betgi jis dabar „Danguje“.“ Po pauzės moteris ėmė atsiprašinėti, sakyti, kad nežinojo, ir tik tada supratau, apie kokį dangų ji pagalvojo!
Visą interviu skaitykite vasario mėnesio žurnale „Laima“.
