Ar kada nors galvojote, kokia esate graži?
Dievaži, ne. Prisiekiu. Nebent savimi pasigėrėdavau grimo kambaryje prieš veidrodį: kai matydavau, kaip veidą keičia dažai, kaip galiu būti visai kitokia... Man būdavo smagu, kai kas nors sakydavo komplimentus, bet nelabai jais tikėdavau.
Viktoras Valašinas jus pamilo už dvasinį tyrumą? Išvaizda buvo niekuo dėta?
Žinoma, kad aš jam buvau graži. Nors jo tėvas, pamatęs mus gatvėje, atraportavo motinai: „Mačiau, Viktoras ėjo su kažkokiu griozdu.“ Buvau aukšta, o dar – su kulnais ir kuodą sukėlusi. Kai mokiausi, labai išgyvenau dėl ūgio, bijojau, kad neturėsiu partnerių.
(Kaip tik į kambarį kyšteli galvą ponas Viktoras ir tą patį klausimą permetu jam. Aut. past.
Viktoras: Graži, graži buvo, bet kai pripranti, nebematai. Draugavome su Modestu Paulausku, tai jis sakydavo: „Nu, bet ir graži tavo žmona, turi ją saugoti.“ Labai nustebdavau: „Ką – tu čia rimtai? Scenoje visos jos gražios.“)
Plačiau naujausiame žurnale „Laima“
