Iš toli mačiau, kad tai du vienas kitą mylintys žmonės ir akivaizdžiai musulmonai. Jis, kaip ir dauguma pasaulio vyrų, apsirengęs „galėtų būti geriau“ ir tame nėra nieko musulmoniško, bet moteris, pasislėpusi po hidžabu, nebeatsimenu kokios spalvos, nes net žydri, rausvi ar žali jie man vis vien juodi. Tada ir pagalvojau: o kaip jeigu ši moteris nuo mažens girdėjo, kad geriausias jos gyvenimo scenarijus – tai santuoka su turtingu, galinčiu išlaikyti kelias žmonas vyru, nes taip pasisekė arba nepasisekė vienai arba kitai giminaitei ar šeimos draugei, nes mokslai skirti tik broliams, o laisvė baigiasi pasibaigus vaikystei. Ir tai yra vienintelis tobulo gyvenimo modelis apie kurį ji yra girdėjusi, nes kitas pasaulis yra per toli ir neaktualus, ypač, kai tu maža mergaitė ir girdi tik tai, ką kalba ir ko tikisi iš tavęs šeiminykščiai ir visuomenė.
Pasidarė žiauriai įdomu, apie ką svajoja maža egiptietė, kinė, indė, meksikietė, etiopė ar šrilankietė, o po to tai palyginti su viename iš Europos didmiesčių gyvenančios mergaitės svajonėmis. Neabejotina, kad visos trokšta būti laimingos, bet tos laimės sudedamosios dalys ir receptai jai pasiekti, greičiausiai, būtų labai skirtingi. Ir tam įtaką daro ne tik nacionaliniai ypatumai. Toje pačioje šalyje gyvenančių mamos ir dukros laimės samprata ir filosofija skirsis, jei informacijos šaltinis bus ne tik giminės moterys, bet ir, sakykim, internetas.
Dar viena egiptietiška patirtis. Kaskart nuvažiavusi lepinuosi pliuškenimusi jūroje ir spoksojimu per akinius į koralus bei žuveles, nardymu, saule, tinkliniu ir masažu. Jei noriu, kad masažuotų moteris, apie tai tariuosi iš karto. Apie vyrišką masažą atskira istorija.
Su Aiša išsikalbėjom jau per pirmą susitikimą. Kelių dešimčių jos angliškų žodžių bagažo ir trijų apsilankymų viešbučio spa pakako papasakoti visam gyvenimui. Jauna ištekėjo už mylimo vyro, susilaukė sūnelio, netrukus vyras žuvo autoavarijoje, tuomet mažylį pasiėmė anyta ir nebeketina jo atiduoti, o tėvas, sužinojęs, nes nuo jo ilgai buvo slepiama, kad ji dirba Šarm aš Šeicho viešbutyje masažuotoja, pareiškė, jog ji tiesiog prostitutė ir išsižadėjo dukros. Finansiškai jos niekada nepalaikė, jokios profesijos Aiša neįgijo.
Man aikčiojant ji tik pakeldavo rankas ir akis į dangų, arabiškai sušnibždėdama: „viskas Dievo valioje.“ Ašaras mačiau tik kalbant apie vaiką.
Gyvenimas jau buvo įvykęs pagal geriausią šiai šaliai scenarijų, bet štai likimas nepagailėjo. Tu laiminga, dar ji kartojo. Matyt, todėl, kad turiu už ką sumokėti masažuotojai, bet aš ir negalėčiau ginčytis – jaučiuosi laiminga, nes gimiau tokiais laikais, kai moralinės, etinės normos, skiepijamos vaikystėje, darančios milžinišką įtaką mūsų gyvenimams, ypač laimės pojūčiui, kuris galėtų būti siejamas su lūkesčiais, kuriuos priimame kaip duotybę ar net gamtos dėsnį ir neatitikdami tam tikrų standartų neturim teisės būti išsipildę, ėmė sparčiai keistis.
Pavyzdžiu galėtų būti beveik pamirštų, buvusių gajų, nors nerašytų taisyklių lietuviškas variantas, sakantis, kad iki dvidešimt penkerių neištekėjusi mergina yra beviltiška senmergė, o jeigu ji dar ir vaiko susilaukia, tai apskritai pasaulio pabaiga, tokios pavadinimas įrašytas gimdymo lape – sena pirmakartė; kad susituokusi pora po metų privalo susilaukti palikuonių, antraip giminės ir draugų atakos garantuotos, kurių dora intencija paskatinti šeimą dauginimuisi. O dar įvairūs mitai apie dvi obuolio puseles, „tavo“ žmogų, nuosavą butą, „gerą“ automobilį, „teisingą“ profesiją ir jau visai juokingi įvaizdžio standartai, kurių neatitikimas atokesniame miesto rajone ar provincijos miestelyje grėsė fiziniu susidorojimu.
Kuo visuomenė liberalesnė, tuo mažiau keistų nuostatų ir prievolių, kad net neanalizuojant istorinio konteksto ir nuolatinio tradicijų virsmo, moralinės normos keičiantis gyvenimo būdui laipsniškai transformuojasi ir pasaulis tampa jaukesne ir saugesne vieta gyvenimui. Kiekviena karta turi savo laimės standartų, bet su kiekvienu naujai gimusiu, suvokimas kas daro žmogų laimingą plečiasi ir vis labiau individualėja. Žinoma, kad gyvenant dvidešimt pirmame amžiuje kiekvieno individo svajonės tarpusavyje bus panašesnės, nei gyvenusių viduramžiais, bet, laimei, nebėra vieno ir privalomo scenarijaus. Tegyvuoja rūšių įvairovė!
