Artėjant renginio premjerai menininkė pasidalino mintimis apie supančią kasdienės veiklos įvairovę, vaikystės svarbą žmogaus gyvenime, nūdienos jaunimą, iššūkius kuriant siužetą paauglių operai bei ypatingą meilę, be kurios, kaip sako N.Marčėnaitė, neįsivaizduojama niekas.
Nomeda, pastaruoju metu rečiau nei anksčiau šmėžuojate žiniasklaidoje. Kaip gyvenate? Kokių veiklų spalvomis puošiate savo dienas?
Gyvenu gerai. Prie to veikiausiai šiek tiek prisidėjo retesnis rodymasis žiniasklaidos priemonėse (šypsosi). Tačiau jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog žiniasklaida yra blogis. Tiesiog nuolatinis asmeninio gyvenimo afišavimas atima begalę laiko, o tai – netoks įdomus užsiėmimas lyginant su pačiu gyvenimu. Dabar mano kasdieninė mozaika susideda iš piešimo, rašymo, lipdymo, maisto gaminimo, bendravimo su vaikais ir draugais, keliskart per savaitę – sporto.
Ne paslaptis, jog dažnas jūsų vardą sieja su ilgamete „Išsipildymo akcija“. Ir, tai – ne vienintelis projektas, prie kurio įgyvendinimo prisidėjote. Kaip kilo mintis viena iš krypčių pasirinkti būtent šią, kurioje pagrindinės sąvokos: visuomenės gerovė, atsakomybė, pastangos dėl kitų?
Yra dalykai, kurių nesirenkame, – jie patys mus susiranda. Lygiai taip, kaip ir mano kukli visuomeninė veikla, prasidėjusi dar tuomet, kai su Mariumi (Marius Jonutis, aut. past.) labai tyliai priėmėme sprendimą įsivaikinti mergaitę. O, dabar galiu pasakyti – svajok, Marčėnaite, atsakingai, nes net vaikai žino, kad svajonės pildosi. Kita vertus, geri darbai – rafinuota egoizmo forma.
Esate dailininkė, keramikė, televizijos laidų, projektų vedėja, rašote ir iliustruojate knygas, įgarsinate pasakas. Atrodytų, jog didžioji dalis jūsų darbų – vaikams. Kodėl tiek dėmesio skiriate mažųjų auditorijai?
Tai tikrai nėra didžioji mano veiklos dalis, bet labai svarbi. Vaikystė – pirmas ir itin reikšmingas etapas žmogaus gyvenime. Būtent nuo šio tarpsnio priklauso, ar vaikas augs kūrybingas, laisvas, motyvuotas, mylintis save ir pasaulį, todėl retsykiais kyla noras kyštelėti trigrašį ir padaryti kažką vaikų labui. Juolab, kad dažnai painiojami savaime suprantami dalykai. Į klausimą: „kaip ugdyti vaiko kūrybingumą?“, reikėtų atsakyti, jog svarbiausia – nežlugdyti, o tuomet nereikės ir ugdyti.
Kokie, jūsų nuomone, yra šių dienų vaikai?
Nuostabūs! Visų pirma, jie gyvena laisvoje šalyje. Pastebiu, jog atsiranda vis daugiau vaikų, nenorinčių būti tokiais kaip visi. Manau, kad jie pamažu ima suprasti, jog buvimas savimi yra vertybė. Nūdienos vaikai – drąsūs, įdomūs, kūrybingi, jei tik niekas netrukdo jiems tokiais būti. Žinoma, kiekvienas laikmetis pasižymi savitomis problemomis, tačiau jos nėra fatališkos ir neišsprendžiamos. Vertėtų prisiminti, kad mūsų vaikai – mūsų atspindys, todėl prieš pradėdami jiems priekaištauti, turėtume nemažai pakeisti savyje.
Vaikystė palaipsniui persirita į paauglystę. Ką pastebite nūdienos paaugliuose? Kokie jie?
Įtampą, visų pirma, matau įtampą. Gyvenimo tempas yra labai greitas, reikalavimai aukšti, todėl jaunimas gana lengvai įsisuka į veiklos karuselę, iš kurios išsilaisvinti gali tik sąmoningas žmogus. Manau, tik brandus žmogus supranta, jog skubant mažėja laiko, o ne atvirkščiai. Kaskart žvelgdama į paauglius mūsų visuomenėje, noriu nuraminti juos sakydama, kad viskas bus gerai, tereikia žiūrėti į gyvenimą tarsi į veidrodį – jame yra tavo atspindys. Jei šypsosiesi tu – jis taip pat tau šypsosis.
Teko girdėti, jog visai neseniai išbandėte save kitame amplua. Rašėte libretą kovo 4-ąją Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyksiančiai paauglių operai „Kodas 555“. Ar ši patirtis jums nauja? Kuo ji kitokia?
Na, taip, tokio dalyko daryti dar neteko. Galima sakyti, kad šioje naujoje patirtyje viskas kitaip ir tuo pat metu daug kas sutampa. Svarbiausia, žinoma, nepamiršti savo auditorijos – opera jaunimui turi būti apie jaunus žmones. Prisipažinsiu, kai ėmiausi kurti libretą, nemažai gelbėjo tai, kad namuose – du septyniolikmečiai. Šis jų amžiaus tarpsnis man padeda dar geriau pajusti, kas aktualu jaunam žmogui. Na, ir, žinoma, aš juos, tuos jaunus žmones, labai myliu. Čia būtinas atributas visoje mano veikloje – be meilės neįsivaizduoju nieko.
Pridursiu, jog buvo smagu sugalvoti tokį lakonišką, bet išraiškingą pavadinimą paauglių operai. Rinkdama jį, konsultavausi netgi su profesionalais. Vartojant teisinės kalbos terminus, „Kodas 555“ – mirties aplinkybių tyrimas. Štai kas slepiasi už šios skaičių šifruotės.
Papasakokite apie kūrybinį procesą rašant libretą. Kaip visa tai vyko? Siužetas gimė mintyse ar remiantis tikra patirtimi?
Man pakako įsivaizduoti salėje nuobodžiaujančius jaunuolius. Tad pirma į galvą toptelėjusi mintis buvo – mokykloje turi įvykti žmogžudystė! Mintyse kirbėjo ir kitas klausimas – ne visada kūrinyje dramatiškiausias įvykis yra pats reikšmingiausias, kur kas svarbiau, kaip jis paveikia tarpusavio santykius, išjudina visuomenėje pasireiškiančius neigiamus bruožus – abejingumą, tolerancijos trūkumą, kategoriškumą ir panašius dalykus.
Tiesą sakant, kai mokiausi mokykloje, įvyko labai panaši situacija kaip šioje paauglių operoje. Taigi, galima sakyti, kad istorija nėra „išlaužta iš piršto“ (šypsosi).
Kokias paauglių gyvenimo detales savo tekste iškėlėte į paviršių? Kodėl tokio pobūdžio tematika yra aktuali?
Manau, kad patyčių tema vis dar aktuali ir labai pavojinga. Dažnai net vaikai nepastebi, kai tai vyksta. Kaip tik todėl apie šį fenomeną verta kalbėti. Tokie reiškiniai dažniausiai dedasi niekam nepastebint, kokia galinga yra dauguma, ir kaip sunku tokiomis aplinkybėmis išsaugoti „stuburą“ – savo nuomonę. Žinoma, meilės temos taip pat negalėjau aplenkti. Ji paauglystėje tampa labai svarbiu, gyvenimą ryškiomis spalvomis piešiančiu veiksniu (šypsosi).
Ne paslaptis, jog daugeliui jaunų žmonių žodis „opera“ skamba nuobodžiai. O kaip bus šį kartą?
Ir vėl skambėtų nuobodžiai, jei ne stebėtinas faktas, kad patys paaugliai labai aktyviai dalyvavo kūrybiniame procese. Tad, jei nebus įdomu – atsakomybę dalinsimės perpus (šypsosi).
