Po galva truputį pamakaluojam pieštuku, turėtų išeiti zuikio kūnas, bet jis jau ne toks svarbus. Beje, man dar neteko sutikti suaugusio žmogaus, kuris nemokėtų nupiešti ar bent nebūtų matęs tokio zuikio.
O eglę, kas moka piešti eglę? Ir vėl – visi! Tokia paturbinta moterų tualeto ikonėlės versija. Ta pati istorija su katinu, saule, mėnuliu, medžiais, princesėmis ir kitais vaikystėje pieštais dalykais. Jeigu nemoki šios piešinių abėcėlės, vadinasi, piešti apskritai nemoki.
Pirmose klasėse gali išgirsti: ei, o saulė tokia nebūūūna! Vėliau taip nebenutiks, nes visi išmoksta, kaip tai daryti „teisingai“ arba ilgainiui ima nekęsti piešimo pamokos. Vieni dėl to, kad nenori būti kaip visi, bet tokių mažuma, likę – nes tai yra žiauriai nykus užsiėmimas. Ir tikrai, nedrįsčiau ginčytis, kad negali būti nuobodžiau ir beprasmiškiau nei toks nieko bendra su saviraiška neturintis dalykas.
Tai ne dvidešimties metų senumo istorijos, tai vyksta dabar.
Pradinuko piešinys įvertintas patenkinamai, nes visa klasė tėčius (tokia buvo užduotis) nupaišė su kostiumais, o jis su megztiniu; bičiulės dukra iš mokyklos grįžo apsiašarojusi, nes iš dvidešimties vaikų klasės aštuoniolikos jaunųjų dailininkų darbai bus eksponuojami parodoje, o štai dviejų mergaičių – ne; privačios mokyklos gimnazistui žymiai sumažintas pažymys už piešinį, nes netiksliai įvykdė mokytojos instrukciją, kaip turėtų būti piešiama; jauna pradinukų pedagogė skundžiasi, kad tenka ant lentos kabinti „paruoštuką“, kurį vaikai turėtų kuo tiksliau perkelti į savo piešinį, nes pagal tai yra vertinami jų gebėjimai (tokį nurodymą mokytoja gavo iš mokyklos vadovybės).
Ne, tai ne dvidešimties metų senumo istorijos, tai vyksta dabar. Kitaip kaip vaikų genocidu to pavadinti negaliu. Klausydama, kaip mamos pasakoja panašias istorijas, drauge su jomis jaučiu kylantį bejėgišką pyktį, nes pavieniui tokių dalykų neišspręsi. Gal konkrečią mokytoją ir galima paveikti, bet sistemos tai nepakeis.
Koks sujauktas protas galėtų sugalvoti, kad tėčiai turi būti kostiumuoti, kad aštuoniolika piešinėlių yra verti kabėti parodoje, o štai du nepakankamai talentingai nupiešti, kad yra kažkokie „teisingi“ paišymo metodai, o kopijavimas turi ką nors bendra su kūryba?
Na ir jeigu kalbėtume tik apie suaugusį žmogų, pedagogą, tai galima būtų ir pamiršti – kiekvienas turim teisę į savo pasaulėjautą, bet juk tie nenaudėliai traumuoja vaikus ir tų traumų pasekmės atsiliepia kiekvieno ką nors panašaus patyrusio vaiko gyvenime.
Bijau net pagalvoti, kas darosi mažo vaiko širdyje, sužinojus, kad tik jo piešinys nepateko į klasės albumą.
Bijau net pagalvoti, kas darosi mažo vaiko širdyje sužinojus, kad tik jo piešinys nepateko į klasės albumą. Didžiausia tragedija, jog kritikuojamas ir su kitais, mokytojo nuomone, talentingesniais, lyginamas mažas žmogus neims galvoti, kad štai koks netikęs pedagogas, ne, jis supras, kad yra negabus ir apskritai lūzeris!
O šita nuostata keičiama tik psichoterapeuto kušetėje arba ilgomis pastangomis ir darbu su pasąmonine atmintimi. Blogiausia, jog implicitinė, neįsisąmoninta atmintis veikia mūsų sprendimus ir savivertę. Deja, nesusivokusių mokytojų, tėvų ir visų susijusių su vaikų auklėjimu žmonių atkakliomis pastangomis pačia blogiausia prasme.
Net neabejoju, kad „taip negali būti“ variantų (draudimų) yra ne tik dailės, bet ir muzikos, lietuvių kalbos (prisiminkim klaikius literatūros rašinėlio normatyvus, kurie neturi nieko bendra su kūrybingumo ugdymu) ir, esu įsitikinusi, net matematikos pamokose.
Paklausite: o ką daryti, jei mokytojai nepatinka tai, ką nupiešė jaunasis menininkas? Atsakau: mokytoja savo skonį gali demonstruoti rinkdamasi tapetus miegamajame arba spręsdama, kuri suknelė jai gražesnė, nes, kaip ir visi mes, ji turi teisę į savo grožio sampratą. Bet jokiu būdu „man gražu“ netaikytina, kai kalbama apie vaikų kūrybą, nes vadovaujantis tokiu principu šiandien neturėtume daugybės pasaulinio garso menininkų, kurių darbai ne vienai jautriai „grožio“ vertintojai būtų pasirodę per drąsūs, per ryškūs, per atviri ir t.t.`
Kokia laimė, kad kai kuriems vaikams pavyko išvengti to begalinio daugumos suaugėlių noro visus sulyginti, suvienodinti bei sunorminti. Labai dažnai net nesuvokiant, kokią nepataisomą žalą tai palieka vaiko sąmonėje.
Ir aš kalbu ne tik apie baimę imti pieštuką į rankas – toks nuolat vaikystėje kritikuotas, „sodintas ant žemės“ manys, kad tik kiti yra talentingi, verslūs, sėkmingi ir papildys bejėgiškų, savimi nepasitikinčių, nesiryžtančių jokiam veiksmui, užstrigusių žemos savivertės labirintuose žmonių gretas.
Man nesunku suvokti, kodėl žmonių „lyginimo mašina“ taip sėkmingai įsibėgėjo, reikia pripažinti, kad daug lengviau suvaldyti panašaus mąstymo ir panašius tikslus turinčią minią. Sunkiau įsivaizduoti, kad kažkas sąmoningai naudoja mums būdingą socialumą ir baimę išsiskirti tam, kad paverstų žmoniją lengvai manipuliuojama ir valdoma avių banda. Pradedant tą juodą darbą nuo vaikystės.
Kai kitą sykį apžiūrinėsite vaikų piešinių parodėlę ant mokyklos sienos, nesunkiai suprasite, koks mokytojas stovi už jų kūrybos. Jei prieš jus skirtingi, originalūs ir drąsūs darbeliai, akivaizdu, kad jis vertina vaiko individualybę ir, greičiausiai, nepiktnaudžiauja savo grožio samprata. Ir liūdesys matant virtinę vienas į kitą panašių piešinėlių, į kuriuos žiūrint galima žaisti žaidimą „surask du skirtumus“, bet nuotaika nežaisminga.
Taip ir įsivaizduoju, ką toks žmogus kalba ir veikia jų pamokų metu. Spėju, kad gyvai to klausytis negalėčiau, bet labiausiai svajoju, kad kas nors, besirūpinantis ateinančia karta, suteiktų mokytojams galimybę tobulinti žinias, padėtų perprasti vaiko psichologiją ir savo pačių emocijas. Galų gale mokėtų asmens orumą nežeminantį atlyginimą, kad vieną dieną paklausus, ar visi žmonės gimsta talentingi, atsakymas būtų pozityvus.
Įdomu, kaip šiandien atrodytų pasaulis, jei visi praeities menininkai ir mokslininkai būtų sustoję ties riboto mąstymo kritikų „tai neįmanoma!“
Svajoju, kad mokytojai ir tėvai suvoktų savo atsakomybę, jog ir keli visai nekalti komentarai gali sužlugdyti būsimą dailininką, matematiką, muziką ar svajojantį apie bet kurią kitą profesiją, lygiai kaip dėmesys, palaikymas ir pasitikėjimas užaugina sparnus, kurie skraidina visą gyvenimą.
