Natalija yra labai lankstaus charakterio moteris. Aplinkiniams ji to neparodo, tačiau dažnai nepasitiki savimi ir kitais. Gyvenime ji mėgsta stabilumą, komfortą. Turi nepaprastą talentą ne tik planuoti ir organizuoti darbus, bet ir manipuliuoti žmonėmis, o jei prireikia – ir juos šantažuoti. Įgyvendindama savo tikslus Natalija gali būti agresyvi.
 |
| Galina Šmidt |
Tai užsispyręs žmogus, mėgstantis rizikuoti. Visos jos gyvenimo problemos kyla dėl vienintelės priežasties – ji nekreipia dėmesio į smulkmenas, perspėjančius ženklus, kiūtis. Natalija sunkiai atleidžia nuoskaudas, turi įvairių kaprizų, žmonėms mėgsta išsakyti savo pretenzijas. Tačiau kita vertus, ji yra dosni, niekada neatsisako padėti, moka išklausyti kitus, todėl žmonės mėgsta naudotis jos gerumu.
Tai talentingas žmogus, stipri ir veikli asmenybė. Meilėje Natalija egoistiška – ji mieliau ima negu duoda.
NATALIJOS BUNKĖS komentaras
„Tiesą sakant, jei reikia dėl kažkokio reikalo žmogų spustelti, tikrai galiu pasinaudoti lengvu šantažu, tačiau tikrai esu priešiškai nusiteikusi prieš rimtą šantažą. Manimi pasinaudoti išties gana sudėtinga, nors prieš 10 metų tai padaryti buvo gana paprasta. Dabar aš išmokau atsirinkti, kur ir su kuo eiti, kam padėti – tiesiog supratau, kad visur nespėsiu. Meilėje – taip, anksčiau buvau egoistė, bet gimus vaikui daug kas pasikeitė. Nors iš esmės esu katė, kuri vaikšto pati sau viena, esu pripratusi viską visur pasidaryti pati, turbūt tai irgi savotiška egoizmo forma“, – atvirauja Natalija.
SKAITYTOJŲ KLAUSIMAI
Esu išsituokusi, auginu du vaikučius, turiu draugą. Draugaujame 3 metus, turim kažkokį ypatingą ryšį, jaučiam tai abu, bet teko patirti ir nemažai skaudžių akimirkų, bandėm skirtis keletą kartų (dažniausiai mano iniciatyva), ir pats keletą kartų yra netiesiogiai užsiminęs, kad kaip ir nemato mūsų ateities kartu („aš verta geresnio, nes esu ypatinga“), bet skirtis nenori, nes neįsivaizduoja dabarties be manęs. Aš labai noriu turėti žmogų, kuris norėtų bendros ateities, šeimos, gal ir dar vieno vaikučio. Taigi, palikti savo draugą pritrunku jėgų, o laikas bėga, neįdomūs man ir aplink mane kartais apsireiškiantys kiti vyrai. Nors šiuo metu ir labai intensyviai studijuoju (interjero dizainą), atrodo, mokslai turėtų nuvyti šitą nerimą ir neužtikrintumą tolyn, bet taip nėra. Jaučiu, kad prarandu pasitikėjimą savimi, bijau, kad mokslai nenueitų veltui. Esu pasimetusi ir kreipiu dėmesį į bet kokį gyvenimo rodomą ženklą, o gal tiesiog aš per jautriai į viską reaguoju? Negaliu apsispręsti, kuriuo keliu eiti? Kaip pasielgti su šiuo metu man brangiu žmogum? Ar mano mokslai atneš gerų rezultatų?
Pati paskaitykite, ką rašote: „bandėm skirtis keletą kartų, ....noriu turėti žmogų, kuris norėtų bendros ateities, šeimos, gal ir dar vieno vaikučio“. Klausimas jums: ar nebandėte ieškoti žmogaus, su kuriuo jums abiems kartu būtų ramu ir šilta, saugu ir džiaugsminga? Siūlau leisti Visatai išspręsti jūsų dabartinę situaciją. Vienareikšmiškai, jūsų draugas vaiko nenori, pažiūrėkite į tai blaiviai, neapgaudinėkite savęs.
Visą gyvenimą man susipažinus su vaikinu, vyru ar šiaip draugu, netrukus atsirasdavo vienokie ar kitokie trukdžiai ir pažintis nutrūkdavo... Dabar jau net nesvajoju, kad gali būti kitaip, tiesiog laukiu – o kas šį kartą nutiks. Ar aš užprogramuota likti vieniše?
Siūlau nieko nelaukti. Jūs sau pati užprogramavote nesėkmes, o mintis materializuojasi. Taip, skaičiai rodo galimas problemas su vyrais, bet žmogus pats viską gali pakeisti. Jums yra būtina keisti mąstymo tipą, pamatant vyrą priimti jį, nebandyti jame ieškoti minusų. Kai išmoksite bet kokiame minuse atrasti pliusus, gyvenimas stipriai pagerės. Vienatvės jūsų atveju skaičiai nerodo. Laukiu kvietimo į vestuves.
Po vyro mirties pradėjau važinėti į seansus pas ekstrasensę. Ji man padėjo „sugrįžti į gyvenimą“. Jaučiau ir jaučiu jai dėkingumą, laikiau ją savo Mokytoja. Vėliau mes tapome draugėmis, nors niekada nebuvome lygiavertėmis: aš nedrįsau, ji man „neleido“. Tačiau tai netrukdė mums bendrauti, kurti bendrą veiklą, keliauti, mokytis. Viskas labai persipynė: veikla, darbas, šeima. Aš prie jos prisirišau. Manau, jai taip pat buvau reikalinga. Dabar, praėjus daugiau nei dvejiems metams, suprantu, kad iš didelio dėkingumo jai aklai tarnavau: atidaviau savo laiką, jėgas, energiją, nuskriausdama savo vaikus, namus, artimus žmones. Kelis kartus suu ja skyrėmės ir taikėmės. Mes turėjome bendrą veiklą, tačiau „laurai“ ir pinigai atitekdavo jai. Galiausiai pradėjau jausti jos žeminimą, pyktį, melą. Pamačiau kitą jos pusę. Buvo sunku ir skaudu dėl žeminimo, dėl melo, o taip pat matyti, kaip žmogus vieną kalba, o kitą daro. Skaudu, kad žmogus kitiems kalba apie meilę, o pats...
Aplink mus buvo daug žmonių. Mano dėka sudievinom ją. Mums pasirodė, kad ji susirgo puikybės liga. Kai visa tai prasidėjo, nenorėjau, kad kiti žmonės pamatytų jos tą kitą pusę. Dangsčiau tai, bet galiausiai nebepakėliau žeminimo ir to skausmo – nusprendžiau pasitraukti. Iš draugystės, iš veiklos, iš bendravimo. Toks buvo ir mano draugės noras. Gerbiau jį. Tuomet buvau apkaltinta išdavyste, nesąžiningumu ir viskuo, kas tik begali būti. Gavau daug jos pykčio priepuolių, blogų linkėjimų. Žmonės pasidalino į „dvi puses“. Vieni liko su ja, kiti – su manim. Buvo sunku po tokių kalbų gauti darbą mažame miestelyje. Tačiau viduje žinojau, kad bendraudama, bendradarbiaudama su drauge elgiausi sąžiningai ir dorai pagal savo supratimo lygį. Todėl stengiausi eiti pirmyn. Atsirado darbas, pasikeitė santykis su vaikais, pradėjau savo veiklą. Aš kilau aukštyn. Pakankamai greitai ir lengvai. Prisipažįstu, kad buvo visko: ir nerimo, ir baimės, ir pykčio. Kartais labai norėdavau susitikti draugę, kartais bijodavau. Mokiausi atleisti ir paleisti. Mokiausi priimti, susitaikyti ir pamilti. Nėra tokios dienos, kad nepagalvočiau apie ją. Jaučiu jai dėkingumą.Vadinu ją savo Mokytoja. Jaučiu, kad esame „susietos ypatingu ryšiu“. Dabar susitikome po dviejų metų. Teko kartu nuvažiuoti iš vieno miesto į kitą ir dalyvauti viename renginyje. Per tą laiką pasikalbėjome. Kalbėjomės nuoširdžiai. Ir kalbantis, ir renginyje, ir kitų žmonių pastebėjimuose yra tai, kad mes pasikeitėme vietomis: aš spinduliuoju džiaugsmu ir energija, dirbu mėgstamą darbą, pakankamai uždirbu, esu žmonių apsuptyje. Taip, kaip tada, kai sutikau ją. Ji taip gyveno, o aš norėjau taip gyventi. Dėl to esu jai dėkinga, kad parodė kitokį gyvenimą. O joje nėra jokio gyvenimo džiaugsmo, veikla siaurėja ir t.t. Tiesą sakant, ne man vienai norisi jai padėti.
Ar galiu jai kuo nors padėti? Ar tai įmanoma? Ar to reikia? Ar įmanoma mūsų draugystė? Kita vertus, kartais jaučiu jos siunčiamus ne visai gerus linkėjimus. Atrodo, kad pamačius mane ji vis dar susierzina ar supyksta. Nenoriu patikėti, bet ar nėra taip, kaip sako aplinkiniai: ji man pavydi – išėjo priešingai nei ji tikėjosi. Ar tai tiesa? Gal kaip tik reikia saugotis nuo blogų linkėjimų? Koks būtų jūsų patarimas?
Jūs tokia ne viena. Labai norime padėti savo mokytojams, bet yra Visatos dėsnis – „Neprašo – negydyk“. Būdama ekstrasense, ji pati turėtų suvokti, ko jai reikia. Gal čia jos gyvenimo pamokos, ir jas išmokti turi ji pati. Geriausias variantas – paleisti situaciją ir gyventi savo gyvenimą. O jūsų tikrai laukiame Respublikinėje Ezoterikų Konfederacijoje. Nusiteikusi pozityviai galite padaryti daug gerų darbų.
Esu vienuoliktokė, turiu pasirinkusi biomedicinos studijų kryptį. Tėvai ir visa giminė skatina, netgi liepia kitais metais stoti į mediciną. Tačiau nežinau, ar aš to noriu. Man daug mieliau būtų dirbti kosmetologe ar manikiūrininke. Bet artimieji tam nepritaria – sako, kad tai neperspektyvu, niekad gerai neuždirbsiu, negalėsiu kopti karjeros laiptais ir dabartiniai mokymosi rezultatai yra labai geri, todėl būtų gėda stoti į kosmetologiją. Esu pasimetus. Norėčiau klausyti širdies, bet nenoriu nuvilti artimųjų. Taip pat dažnai galvoju, kodėl, kai noriu pasiekti savo tikslą, turiu įdėti begalę pastangų, daug darbo, nors aplinkiniai, rodos, viską gauna daug lengviau. Kartais galvoju, kad esu likimo nubausta, dažnai apima liūdesys. Ką reiktų pasirinkti ir kodėl tokia mano dalia?
Galite ir turite teisę visai giminei duoti suprasti, kad jūs savo ateitį sugebate suplanuoti pati. Turite turtingumo ženklą, o tai reiškia, kad turite arba viską, arba nieko. Daugelis milijonierių tokį ženklą turi. Jūs esate unikali, tikrai neturite dirbti fizinio darbo. Artimieji yra teisūs – kosmetologės darbas ne jums. Bet organizuoti darbą, kad kiti jums dirbtų, jūs tikrai galite. Jūsų gyvenimo tikslas – individuali veikla arba nuosavas verslas, pinigų uždirbimas. Jūs turite apsispręsti, kokiame versle norite būti, ir pradėti veiklą. Gyvenimas parodys, ką norėsite studijuoti. Turite labai didelį vystymosi ir tobulėjimo potencialą. Galite būti ir SPA salono savininkė, ir prodiuserių centro vadovė. Jūsų veiklos mastas turi būti didelis. Jei išsilavinimo klausimas yra labai aštrus, tai išeitis yra – filosofijos mokslai. Turite prisiminti, kad viena iš jūsų gyvenimo užduočių yra savo gyvenimo tvirtos pozicijos paieška, skleidimas ir gynimas.
Jei norite pasitarti su numerologe Galina Šmidt, suformuluokite aiškų klausimą, nurodykite savo vardą ir pavardę bei gimimo datą (duomenys viešai nebus skelbiami) ir siųskite adresu: gyvenimoskonis@zmones.lt
Numerologė Galina Šmidt dirba www.numerologai.com
