Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Nuo satanizmo iki krikščionybės: menininkė Shaltmira teptuką iškeitė į Bibliją, alkoholį – į maldas

Menininkė Shaltmira (30) iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip labai kontroversiška asmenybė. Jos kūnas papuoštas daugybe tatuiruočių, kai kurios jų galėtų būti įvardijamos satanistinėmis. Vis dėlto tai – dalis įamžintos istorijos ir etapų, kuriuos merginai teko praeiti. Anksčiau buvusi andergraundo, subkultūrų meno šalininkė, dabar Shaltmira – beveik neatpažįstama. Teptuką ji bent kuriam laikui iškeitė į Bibliją, o tabaką ir alkoholį – į maldas ir tai vadina stebuklu.
Eglė Tamulytė-Shaltmira
Eglė Tamulytė-Shaltmira / Asmeninio albumo nuotr.

Apie menininkę Eglę Tamulytę-Shaltmirą internete informacijos galima rasti labai įvairios – nuo to, jog ji yra gausiai apdovanota talentu piešti komiksus ir iliustruoti, yra įvertinta ir Lietuvoje, ir užsienyje, iki to, kad mergina yra serijinių žudikų gerbėja, satanistė. Taip pat gausu išsamių aprašymų apie jos sąsajas su subkultūromis – gotų, metalistų ir kitų. Ir tai yra tiesa. Ar bent jau buvo.

Dabar Eglė atvertė naują gyvenimo puslapį. Mergina po ilgų valandų literatūros skaitymo ir tyrimų tikina atradusi krikščionybę – tokią, kuri gali būti cool ir šiuolaikiniam žmogui. Tokią, kuri ją ir jos draugus ištraukė iš priklausomybių ir net gali pagydyti.

Nuo satanizmo iki krikščionybės

Paklausta, ką reiškia žodis Shaltmira, mergina teigia, jog iš tiesų tai – lietuviškas žodis.

„Jis reiškia „šalčiu mirštantis“, arba žmogus, kuriam šąla galūnės, kuris bijo šalčio“, – aiškina Eglė. Taigi, žmogus, kurios šaltos rankos, gali būti apibūdintas kaip šaltmira. Tokį slapyvardį menininkė tikina pasirinkusi ne veltui – tai yra jos kova su sąstingiu – kūrybiniu sąstingiu, apatija.

Anot Eglės, vardo ieškoti ji pradėjo jau nuo paauglystės laikų, besiliejant internetinei kultūrai į erdves. Visi turėdavo slapyvardžius, kuriais pasirašinėdavo.

Shaltmiros piešiniai – galerijoje:

„O aš norėjau internete publikuoti savo darbus ir man atrodė, kad tam laikmečiui, tokiai atmosferai reikėjo susikurti savo slapyvardį. Visi pasirašinėdavo ir man pačiai pasirodė, kad tam, jog būtų geriau, reikia užšifruoti. Lietuviškas žodis yra su š, o aš paverčiau į sh tam, kad jis tuo metu būtų pritaikytas internetinei erdvei, kaip tuo metu įsivaizdavau“, – pasakoja Eglė.

Tiesa, dabar dėl tokio slapyvardžio menininkė susimąsto, tačiau vardo, kaip ir tėvų suteikto, anot jos, neatsisakysi.

„Tai yra nuoroda į mano kūrybinį palikimą, kad ir kokioje dvasioje tai būtų sukurta, vis dėlto nusprendžiau pasilikti šitą vardą ir toliau tęsti savo veiklą, žymint savo asmeninę evoliuciją ir kaip gali plėtotis menininko gyvenimo raida“, – pažymi ji. Gal ir norėtųsi ką nors keisti, bet kam?

Juk ir muzikantai, pakeitę žanrą, nekeičia grupės pavadinimo, mano Shaltmira. „Kaip augalas auga ar kaip metų laikai skirtingi, kažkokios stadijos. Po tuo pačiu vardu, po tuo pačiu skėčiu“, – sako Eglė.

Asmeninio albumo nuotr./Eglė Tamulytė-Shaltmira
Asmeninio albumo nuotr./Eglė Tamulytė-Shaltmira

O priežasčių pasikeisti vardą gal ir būtų daugiau, mat visai neseniai tiek Shaltmiros asmeninis gyvenimas, tiek jos kuriamas menas apvirto aukštyn kojom. Bet apie tai – nuo pradžių.

„Pradėjau nuo vadinamojo andergraundo, tamsaus meno, kurio ištakos būtų subkultūrose, metalistų, gotų kultūrų įkvėptas menas, artimai susijęs su muzikinėmis scenomis. Nuo studijų mano veikla buvo komiksų kultūros propagavimas ir skatinimas Lietuvoje“, – savo pirmąjį etapą prisimena Shaltmira.

Tuomet ji susidomėjo skirtingomis senovės kultūromis, religijomis, filosofijomis, o ypač – jų fiksavimu per iliustracijas, drobes. Svarbus momentas buvo save susikurti kaip personažą, savo avatarą.

Įdomu, kodėl socialinis ir kultūrinis programavimas nurodė, kad tikrai neverta ieškoti jokios tiesos būtent vienoje knygoje – Biblijoje. Buvo sakoma, skaityk visas knygas, žiūrėk į visas religijas, viskas jėga, bet čia tai bus nuobodu, net neverta gilintis, – sako Shaltmira.

„Tai konstravimas, paimtas chaoso-magijos principu, kuris yra selektyvus, t.y. kaip ir paradigminis piratavimas iš skirtingų sistemų, toks kaip cherry picking – susirinkti skirtingus elementus, vizualinius, reikšminius elementus, iš kurių konstruojamas asmeninis naratyvas ir aiškinimasis, kaip performanso, kaip ritualo, ir menininko, kaip savo susikurto, kaip galima sakyti, savęs susikūrimas“, – paaiškina Shaltmira.

Į visas veiklas, į visas sistemas, kuriomis domėdavosi, Eglė bandydavo įsijausti iki pat galo. „Studijuodama skirtingas tiek filosofines, tiek religines sistemas, tiek magines sistemas, prisirinkdama idėjų, aš jas rinkdavau į asmeninę kūrybą, bandžiau visu kailiu išjausti, kuo gyvena žmonės, esantys būtent toje sistemoje. Taip labai radikaliai, 100 procentų“, – tikina Eglė.

Taigi, jeigu ji gilindavosi į budizmą, tai tekdavo eiti į budistų šventyklas, klausyti budistų mantrų ir daryti viską taip, kaip jie daro.

„Viską dar ir aprašydavau, nes studijuodama Vilniaus dailės akademijoje pildydavau savo magistrinį darbą. Buvau pasirinkusi mokslinio tyrimo metodą, tai viską dokumentuodavau. Per emocijas į tyrimą labai įsijausdavau. Mane vesdavo nepažabotas smalsumas, nes aš visą gyvenimą jaučiausi, kad ieškau, kur yra tiesa“, – sako ji ir priduria visada domėjusis egzistenciniais, metafiziniais klausimais.

G. Adinavičiūtė/15min nuotr./Shaltmira
G. Adinavičiūtė/15min nuotr./Shaltmira

Vis dėlto Bibliją, kaip tyrimų objektą, Shaltmira apeidavo – buvo girdėjusi, kad neva tai neįdomu, neinovatoriška.

„Iš visų religijų šiemet mane visi tyrimai atvedė iki Jėzaus ir Biblijos. Kai suvedžiau galus, kurie man sudėjo labai daug taškų ant i, buvau šokiruota“, – kalba Eglė.

Galiausiai mergina tikina supratusi, kad Šventasis Raštas – vertas skaitytojo akies.

„Įdomu, kodėl socialinis ir kultūrinis programavimas nurodė, kad tikrai neverta ieškoti jokios tiesos būtent vienoje knygoje – Biblijoje. Buvo sakoma, skaityk visas knygas, žiūrėk į visas religijas, viskas jėga, bet čia tai bus nuobodu, net neverta gilintis. Bet aš pradėjau skaityti ir pamačiau, kad čia yra labai įdomių palyginimų, tarsi skaitytum pasakėčias, duota labai daug peno ir pamokymų, ir jie aktualūs visiems laikams – kad reikia būti geru žmogumi ir padėti kitiems“, – mintimis dalijasi ji.

Paveikslai įgijo spalvų

Daugelį stebina tai, jog pasikeitus Shaltmiros įsitikinimams pasikeitė ir jos paveikslai. Anksčiau piešusi viską juodai baltai, mergina ant drobės įnešė spalvų.

„Vienu momentu savo ankstesnio meno visiškai išsigandau. Galvojau, kad wow – čia yra juodai balta ir labai tamsu“, – prisimena Eglė. Anot jos, net buvo užėjęs noras viską išmesti ir sunaikinti.

„Labai smarkiai atgailavau, kad per savo meną buvau šaipiusis iš Jėzaus ir piešusi apverstus kryžius“, – neslepia menininkė. Tačiau vėliau mergina tikina supratusi, jog demonizuoti praeito etapo neverta. Ankstesnėje kūryboje ji pradėjo įžvelgti ir teigiamų pusių.

Asmeninio albumo nuotr./Eglė Tamulytė-Shaltmira
Asmeninio albumo nuotr./Eglė Tamulytė-Shaltmira

„Aš žiūriu į savo drobes – visiškai nesvarbu, kad jos yra juodai baltos, svarbu, kas ten vyksta. Ten yra tokie personažai – aš juos vadinu marbelheads Stiklo karoliukų žaidimo. Jie kovoja su tokiais ateiviais, reptilijomis, velniais. Jeigu tie marbeheads nusiimtų šalmą, tai jie būtų krikščionys, kurie yra puolami tų reptilijų“, – apie senus paveikslus kalba ji.

Čia mergina net įžvelgia kovą tarp gėrio ir blogio – tokią, kuri, matyt, gulėjo jos pasąmonėje jau kuris laikas.

Labai daug mano draugų ir pažįstamų, pasinerdami į meną, kūrybą, išprotėja – pameta galvą, pasiklysta savyje, idėjose, priklausomybėse. Menas ir pati kūryba gali būti kaip peilis – gali sau duonos atsipjauti ir gali žmogų padurti, – mano Eglė.

„Per tą patį tamsų meną turbūt buvo kalbama apie nesibaigiančią gėrio ir blogio kovą. Vien tik sakyti, kad aš anksčiau piešiau tamsius darbus, šlovinančius blogį, irgi klaidinga“, – sako ji.

Vis dėlto dabar, praėjus 3–4 mėnesiams nuo paskutinių drobių piešimo, Shaltmira susilaiko nuo kūrybos, nes suprato, kad reikia persiprogramuoti.

Shaltmiros gyvenimo akimirkos – galerijoje:

„Bestudijuojant Šventąjį Raštą aš įsikraunu naujų idėjų ir iš naujo turiu sukaupti bagažą. Neužtenka tik naudoti spalvas, nes, jei nori kurti iš krikščioniško naratyvo, tai turi išmanyti visą jų galvojimo perspektyvą“, – pasakoja ji.

Todėl, anot jos, reikia daug skaityti ir gilintis, o tai reikalauja daug darbo.

„Vieni daro labai pažodžiui ir piešia, kaip eina žmogus persimetęs kryžių per petį. Bet sako, kad Bachas kūrė krikščionišką muziką, o ji juk be žodžių“, – apie tai, kaip rasti paprastesnius ir patrauklesnius būdus pavaizduoti krikščioniškąjį meną, kalba mergina.

Didžiausias stebuklas Eglei – jog net po 17 metų ji metė rūkyti, dingo priklausomybės nuo sekso, pornografijos bei alkoholio.

Tiesa, atsitraukimo ir izoliacijos laikotarpiu Eglei teko grįžti į pradinį etapą – dabar ji kelia klausimus, kas yra menas apskritai.

„Aš susitikinėjau su buvusiais dailės mokytojais, su pažįstamais, menininkais, klausiau, kas tas menas, kaip mes kuriame – grįžtu prie tų pradinių klausimų. Galbūt visas menas yra melas ir apgaulė ir mes klaidiname žmones? Kam jo reikia?“ – klausia menininkė.

Shaltmira taip pat teigia net priėjusi ribą, kai norėjosi visiškai pakeisti veiklą. Įsitikinimų pokyčiai ją privertė kvestionuoti viską iš pagrindų.

„Sugrįžau iki to, ar čia tikrai yra pati prasmingiausia veikla. Gal mums iš viso reikėtų eiti ir padėti vargšams tiesiogiai. Ar čia mes užsidarę namie ir paveiksliukus piešdami padedame pasauliui?“, – juokiasi ji.

Mergina priduria, kad visus savo paveikslus šiuo metu yra pardavusi vienam kolekcionieriui Šveicarijoje, bet dėl ateities kūrybos dar gerai nežino.

Laura Vansevičienė nuotr./Shaltmira
Laura Vansevičienė nuotr./Shaltmira

„Dabar truputėlį reikia persikalibruoti. Pakeičiau taktiką – užuot pati planavus, ką noriu veikti, atiduodu viską į Dievo rankas ir darysiu taip, kaip jis norės. Gal jis nori, kad aš pieščiau ir iliustruočiau. Gal jis nori, kad aš šiuolaikiškai paaiškinčiau Biblijos istoriją? Galbūt su šiuolaikiniais personažais per kažkokį simbolizmą? Galbūt per animaciją ir grafiką?“ – duris atviras palieka Eglė ir neatmeta tikimybės dirbti tikybos mokytoja.

Padeda pasimetusiems menininkams

Shaltmira gerai pamena savo praeitį ir tą etapą, kai turėjo įvairių priklausomybių. Dabar, kaip teigia mergina, ji atsisakė visko ir gyvena uždarą gyvenimą. Didžiausias stebuklas jai – jog net po 17 metų ji metė rūkyti, dingo priklausomybės nuo sekso, pornografijos bei alkoholio.

Tiesa, kiek kitokia situacija yra su kai kuriais jos draugais. Anot merginos, meno žmonės dažnai paslysta ir gyvena keistoje laimės iliuzijoje. Tai Eglę liūdina.

„Man pasidarė kraupu ir atgrasu nuo meno, nes labai daug mano draugų ir pažįstamų, pasinerdami į kūrybą, išprotėja – pameta galvą, pasiklysta savyje, idėjose, priklausomybėse, gyvenimai pasidaro nelaimingi ar net sugriuvę. Kažkokia beprotybė. Menas tikrai yra toks slidus dalykas, kuris žmogų gali užvaldyti, – sako ji. – Aš aiškinuosi šiuos klausimus, dabar vienas iš atsakymų yra kad pats menas ir pati kūryba gali būti kaip peilis – gali sau duonos atsipjauti ir gali žmogų padurti.“

Asmeninio albumo nuotr./Eglė Tamulytė-Shaltmira
Asmeninio albumo nuotr./Eglė Tamulytė-Shaltmira

Eglė teigia, kad pastaruoju metu į ją kreipiasi daug žmonių, tarp jų – ir buvę bendražygiai arba ja sekęs jaunimas. Kreipiasi prašydami patarimų.

„Kiekvieną dieną atsiranda žmonių, kurie man rašo privačiai, atsivertinėja ir mano draugai. Visą laiką buvau su andergraundiniu jaunimu, jie į mane žiūrėjo“, – teigia ji.

Menininkė prisimena ir laikus, kai užsiiminėdavo magiją, o tokie, kaip pati sako, prisižaidimai vėliau jai sukėlė daugybę neigiamų padarinių. Taip Shaltmira atrado pareigą padėti kitiems.

„Visą gyvenimą norėjau padėti žmonėms, kad jie nesikankintų. Tai nežinojau, kad visais tais maginiais būdais tik dar pablogini. Galvojome, kad per magijas mes kažkaip sustiprėsime, bet, pasirodo, kad taip prisikvieti tik dar daugiau demonų – tuo momentu gerai, bet paskui tik blogyn“, – dalijasi ji.

Tiesa, turbūt ne kiekvienas pasiryžtų tokiems radikaliems gyvenimo pokyčiams. Kaip Eglė sako, ji pati buvo dugne, tad dabar viskas prasiveržė daug stipriau, nes buvo gerokai susikaupę.

„Tie, kurie atsiverčia, dažniausia radikalūs ir būna, nes jau jie taip toli į vieną pusę nuėjo, kad juos visiškai permetė į kitą pusę“, – juokiasi ji ir priduria, kad Dievas dažniausiai atsirenka ne drungnus, o tuos, kurie jau smarkiai nutolę.

Malda kaip magijos priešingybė

Neatsiejama Eglės dienos dalis yra maldos. Net į Vilnių ji atvyko aplankyti įvairių bažnyčių ir tikinčiųjų. Ir tikrai ne be reikalo – mergina tvirtai įsitikinusi, jog paprastos maldos gali daugiau nei tas magijos pasaulis, kuriame ji buvo prieš tai.

„Dabar susitikinėju su skirtingais ir tyrinėju, kaip ir ką skirtingi žmonės daro. Vieni prie akių parodė, kaip išgydo žmones – prieš tai moteris negalėjo sulenkti kojos ir išgijo. Čia tai tikrai buvau apšalus“, – pasakoja mergina.

Shaltmira pabrėžia, kad stiprus tikėjimas jai pačiai gyvenime parodo daug stebuklų, kurie ją verčia tikėti vis labiau.

„Mes, kiekvienas tikintis, galime eiti ir besimelsdami dėti rankas ant žmonių, juos gydyti. Tai mane labai įkvepia – realūs žmonių liudijimai ir pamatymas, kaip tai vyksta gyvenime“, – pasakoja ji. Mergina žino ne vieną istoriją, kai jos akyse žmogus po maldos pasijuto geriau.

Asmeninio albumo nuotr./Eglė Tamulytė-Shaltmira
Asmeninio albumo nuotr./Eglė Tamulytė-Shaltmira

Tiesa, dar pokalbio metu Eglė užsimena apie tai, kaip galimai už tokius žodžius bus kritikuojama. Esą bus sakančių, kad tai dar vienas Shaltmiros „etapas“. Tačiau čia pat ji pabrėžia, kad toks reiškinys ją aplanko pirmą kartą.

„Niekada nieko nedarau 50 procentų – darau visu šimtu. Dabar praleidžiu nuo ryto iki vakaro skaitydama Bibliją, aiškinuosi simbolizmą ir tai, kaip tai yra šifruojama mene“, – sako ji.

Satanistinių tatuiruočių nešalins

Šiandien Shaltmira turi apie porą dešimčių tatuiruočių, tarp jų – ir užrašai „Tarnauju Šėtonui“. Tačiau šią problemą mergina pabandė išspręsti be skausmingų procedūrų.

„Dabar išsitatuiravau užrašą „Dievas apsaugo sielas“, kad atsvertų, – juokiasi ji. – Negaliu visko ištrinti ir apsimesti, kad nieko nebuvo. Ir interneto neišsiurbliuosi. Negaliu apsimetinėti, kad buvau šventoji – aišku, dariau viską, ką norėjau, trisdešimt gyvenimo metų praleidau maištaudama.“

Asmeninio albumo nuotr./Shaltmiros dirbtuvės
Asmeninio albumo nuotr./Shaltmiros dirbtuvės

Dar visai neseniai mergina įsteigė ne pelno siekiančią organizaciją „Šaltmiros gyvenimo mokyklą“. Joje ji bendraminčius menininkus skatina rinktis ir atsisakyti priklausomybių. Taip pat – kalbėti, liudyti savo istorijas.

„Jėzus irgi buvo kaip menininkas, o po trisdešimties jau mokė. Supratau, kad ir man taip reikia daryti“, – juokiasi Eglė.

Anot jos, kol kas mokyklėlė daug dėmesio nesulaukė, tačiau vasarą joje jau vyko kūrybinės dirbtuvės.

„Piešėme, o paskui pasilikdavome pašnekėti, žmonės atvažiuodavo paliudyti savo atsivertimų. Ir išėjo toks menas ir gyvoji Bažnyčia. Buvo nuostabu“, – laimės neslepia Shaltmira.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos