Energija trykštantis Orijus Gasanovas savo užimtoje darbotvarkėje atrado laiko pabūti pašnekovo pozicijoje ir atsakė į klausimus apie kelią į žurnalistiką, asmeninį gyvenimą bei keliones.
Jūs – televizijos ir radijo laidų vedėjas, nuomonės formuotojas ir prekinių ženklų ambasadorius, tačiau dažniausiai esate žinomas kaip kelionių žurnalistas. Kaip save pristatytumėte pats?
Neprisistatau kaip kelionių žurnalistas. Visa laiką prisistatau tiesiog žurnalistu, nes tik juo ir esu – viskas, ką aš darau, yra per žurnalistiką. Prekių ženklų ambasadorius – toks labiau laisvalaikio hobis. Čia tas pats, kai kažkas sportuoja, tai aš socialiniuose tinkluose kažkokius dalykus rodau.
Kaip taip susiklostė, kad aistra žurnalistikai atsirado jau vaikystėje?
Ji tiesiog atsirado iš didelio noro. Mokydamasis septintoje klasėje, kai man buvo gal trylika metų, sugalvojau, kad noriu, ir tiesiog ėmiau skambinti Lietuvos žiniasklaidos priemonėms ir siūlyti save. Sakiau, kad noriu rašyti arba rodyti, filmuoti laidas, beleką daryti. Skambinau į visus laikraščius, visus žurnalus, visas televizijas, visas radijas. Dabar atrodo, kad yra daug žiniasklaidos priemonių, bet tuo metu jų buvo dar daugiau. Buvo visokių keistų laikraščių, kurių aš nežinojau, bet kontaktuose radau ir skambinau.
Iš tų skambučių keturios žiniasklaidos priemonės atsiliepė ir mane pakvietė. Jie nežinojo nei mano sugebėjimų, nei manęs, nieko jie nežinojo. Aš visada sakau, kad Lietuva tokia maža šalis, jog viskas čia yra taip paprasta ir bent jau žurnalistikoje tai tikrai dabar tas suveiktų lygiai taip pat. Dar aš sakiau, kad mes, trys moksleiviai, norime dirbti be atlygio, nes žinojau, kad niekas darbuotojo gal neieško, bet kai nemokamai kažką darysi, gal paims. Mus paėmė, iš keturių mes atsirinkome dvi žiniasklaidos priemones – LRT televiziją ir dienraštį „Lietuvos aidas“. Viena iš jų sumokėjo pinigų, nors mes jų neprašėme.
Lietuva tokia maža šalis, kad viskas čia yra taip paprasta.
Būdamas trylikos metų, jau pradėjote savo, kaip žurnalisto, karjerą. Tai buvo jūsų didžiausia svajonė?
Tuo metu užgaida buvo tokia. Prieš tai buvo užgaida kita – būti autobuso vairuotoju. Bet akivaizdu, kad moksleiviui neleistų vairuoti autobuso. Aš labai daug sirgau ir vis dar sergu bronchine astma, tada dar gulėdavau ligoninėse, sanatorijose ir po viso to norėjau būti gydytoju, bet irgi turbūt per anksti. Trečioji užgaida buvo būti žurnalistu ir ji lengviausiai įgyvendinama, tai nei autobuso vairuotoju, nei gydytoju netapau.
2018 metais Mildos Augulytės interviu minėjote turintis šešis darbus. Buvo sunku suderinti grafiką? Tekdavo kažko atsisakyti, nes nespėdavote?
Aš ir dabar dirbu juos kokius keturis ar penkis – truputėlį mažiau, bet vis tiek sunku suderinti tiek daug darbų. Tačiau jie yra lengviau derinami negu aš dirbčiau, pavyzdžiui, elektriku ir kasininku „Maximoje“. Tai būtų sunkiau, nes ten yra griežti grafikai. Aš dirbu sau, esu toks kaip maža firmelė, kurią samdo kitos didesnės firmos. Nežinau, galiu vadintis freelanceriu ar ne, nes pastoviai dirbu toms pačioms žiniasklaidos priemonėms, bet iš esmės esu freelanceris.
Visiems po truputį darau dalykus, o mažiausiai du darbus pradėjau dirbti tada, kai pasiėmiau būsto paskolą. Kadangi esu iš neturtingos šeimos, man prasidėjo tokia fobija, kad jeigu, neduok Dieve, neteksiu to vieno darbo, ką aš darysiu tada. Sau piešiau tokį baisiausią scenarijų, tad nuo tada pradėjau dirbti du darbus, ir dabar visą laiką dirbu mažiausiai du.
Dvidešimt metų dirbate žurnalistikos srityje. Kodėl ten ir likote? Ar dėl to, kad nebėra kelio atgal?
Visada galima turėti kokį verslą, kažką kitą daryti galėtum. Kai aš buvau jaunas žurnalistas, paauglys, ir dirbau dienraštyje „Lietuvos žinios“, atėję žurnalistikos studentai, antrakursiai, man atrodė senai. Jie sakydavo, kad man atsibos labai greitai, bet man niekada neatsibodo, nes tai tapo mano gyvenimo būdu. Man toks gyvenimo būdas patinka ir keisti jo aš nenorėjau. Atsibosta gal tiems, kurie žiūri į tai kaip į darbą. Čia yra mano pomėgis, už kurį man moka pinigus.
Aš niekada neišeinu iš darbo, nebent žlunga ta žiniasklaidos priemonė, kuriai dirbu. Žurnale „Panelė“ dirbau dešimt metų, bet galiausiai jį perėmė nauji šeimininkai – tada visa redakcija išėjo iš darbo. Vienintelis kitokio pobūdžio išėjimas iš darbo buvo tada, kai palikau radiją, nes tiesiog jau sprogau nieko nebespėdamas.
Jūsų „Instagram“ paskyroje kiekvienas įrašas turi savo istoriją, straipsniai – taip pat apie individualias istorijas. Ar galima sakyti, kad jus žurnalistikoje žavi asmenybės ir istorijos savitumas?
Taip, man labiausiai patinka žmonių istorijos. Tai, mano nuomone, pakankamai sudėtinga žurnalistikos rūšis. Kai kurie, pavyzdžiui, politikos žurnalistai, nevertina gyvenimo būdo žurnalistų. Kai sutikdavau savo buvusius kolegas, kurie dirbo „Lietuvos ryte“ ar dar kur ir jie manęs klausdavo, ar mergaitėms vis dar rašau, man tai būdavo lyg įžeidimas.
Buvo labai juokinga, nes „Panelė“ tuo metu buvo pats populiariausias Lietuvoje žurnalas ir jo tiražas, auditorija buvo be galo didelė. Vienas iš dalykų, kuo jis skyrėsi nuo kitų žurnalų, buvo tai, kad mūsų biudžetas buvo nepalyginamai didesnis ir mes kaip žurnalistai uždirbdavome kosminius pinigus. Aš nesu gavęs didesnio atlyginimo niekur kitur negu tada, kai dirbau žurnale „Panelė“. Man tuomet buvo mažai metų, o vienas fotografas, prisimenu, iš manęs pasijuokė, kad aš dirbu mergaičių žurnale. Galvojau: „Dieve tu mano, kaip tu norėtum ten dirbti.“
Svarbiausia yra mylėti tai, ką darai, nes daug žurnalistų išeina iš žurnalistikos dirbti į viešuosius ryšius. Man siūlė labai daug visokių keistų pareigų, susijusių su viešais ryšiais, susijusių su televizija. Buvau laidų režisieriumi ir scenaristu, visokių pareigų turėjau, be to, kad visada žurnalistu buvau, bet vis tiek žurnalistika yra man geriausia ir įdomiausia.
Aš nesu gavęs didesnio atlyginimo niekur kitur negu tada, kai dirbau žurnale „Panelė“.
Ar galima sakyti, kad turite išlikusį žurnalistinį įprotį viską fiksuoti? Visko klausinėti?
Taip, aš viską fotografuoju. Pavyzdžiui, jeigu man kažkas įdomu, nesvarbu, dirbu ar ne, aš daug klausiu, klausinėju. Klausinėjimas yra mano asmeninis bruožas. Jeigu matau, kad čia kažkokia įdomi moteris sėdi, galiu prieiti prie jos kavinėje ir gražiai per aplinkui paklausti.
Aš turiu savų būdų, kaip prieiti prie žmonių. Normalios išsivysčiusios visuomenės bruožas yra pasisveikinti, pasakyti komplimentą, tai dažniausiai pradedu nuo komplimentų. Kartais žmonės būna nepatenkinti, bet mažai tokių – daugiau tokių, kurie kalba.
Pavyzdžiui, važiavau su taksi vairuotoju, kuris buvo su odine kepure ir odinėmis pirštinėmis, ir man tai pasirodė labai įdomu. Aš pradėjau mūsų pokalbį nuo komplimentų – klausiu: „Jūs gal roko muzikantas?“ Sako: „Ne, aš džiazo muzikantas.“ O galiausiai mūsų pokalbis baigėsi tuo, kad jis papasakojo, jog po dvidešimt trejų metų ką tik išėjo iš kalėjimo.
Tai kai manęs klausia, kaip atsiranda įdomūs pašnekovai, atsakau – iš esmės visi žmonės, visi aplink mus, turi istorijas. Pavyzdžiui, ten sėdinčios ponios tikrai turėtų ką papasakoti, tik reikia tinkamai užklausti ir prieiti.
2018 metais Andriaus Tapino laidoje minėjote, kad nemėgstate influencerio etiketės. O kaip yra dabar?
Aš savęs nevadinu taip – aš sakau, kad esu žurnalistas. Influencerio etiketė nepatinka, nes ji Lietuvoje yra nekenčiama. Tie žmonės nemėgstami dėl merginų ir vaikinų, kurie paniškai, liguistai yra siekiantys šlovės, daro nesąmones socialiniuose tinkluose. Dėl tokių žmonių norisi atsiriboti nuo šito negražaus žodžio.
Iš anglų kalbos verčiant influence ir yra įtaka, bet tas pats žodis tinka bet kuriam žurnalistui, rašančiam ar kalbančiam per radiją ar televiziją, nes jis irgi daro influence – įtaką. Tas žodis nėra iš savęs blogas, bet Lietuvoje mėgstama priklijuoti visokias nesąmones, nutikusias žmonėms, kurie populiarūs internete.
Tai kaip ir žodis „emigrantai“, kuris Lietuvoje kažkuriuo metu buvo labai jau nuvalkiotas. Jis išgyveno skirtingus laikotarpius ir įvaizdžius. Mano mokyklos laikais emigrantai buvo vau – tai patys kiečiausi žmonės, nes jie išvyko ir gyvena Ispanijoje ar Airijoje, dirba garaže, mašinas taiso. Staiga viskas pasikeitė. Staiga pasidarė taip, kad jeigu emigrantas, tai nevykėlis kažkoks. O dabar šis žodis jau toks neutralesnis.
Esate dirbęs ir ZIP FM laidų vedėju. Kaip patekote į radiją?
Mano draugė Simona Bandita tuo metu buvo programų direktorė. Aš ją pažinojau, nes ji buvo draugų rate. Ji vis kviesdavo mane ateiti ir daryti kažką radijui, o aš vis sakydavau „ne“. Vieną kartą ji paskambino man, tuo metu aš dirbau žurnale, ir pasakė: „Man skubiai reikia rytinės laidos vedėjo, patark, kas tai galėtų būti.“
Taip atėjo mintis, gal man reikėtų pabandyti. Rytas tuo metu buvo vienintelis laikas, kada aš galėčiau tai daryti. Nuo dešimtos valandos prasidėdavo mano darbas redakcijoje, o ryto laida kaip tik būdavo iki dešimtos. Aš pagalvojau, kad nuo septynių iki dešimt kaip tik yra tas laikas, kurį galiu įdarbinti, nors tuo metu dirbau dar ir televizijoje.
Tie studentai ar tie žmonės, kurie sako, kad neįmanoma spėti ar prie studijų priderinti darbo, skundžiasi, jog neturi pinigų. Tačiau jeigu aš dirbčiau vieną darbą, man taip pat būtų per mažai pinigų. Bet kurį vieną darbą man paliktumėt – man būtų per mažai pinigų, todėl aš ir dirbu daugiau darbų.
Mano darbas radijuje yra įrodymas, kad įmanoma dienoje surasti laiko, jeigu tik nori. Aš žinau žurnalistų, kurie dirba kitiems žurnalistams ir padeda scenarijus rašyti, ir štai papildomos pajamos. Tai jeigu tau reikia pinigų, sukis ir turėsi. Pasakymas, kad Lietuvoje sunku arba neįmanoma gauti darbo, yra absoliuti nesąmonė, tragiška nesąmonė.
Jeigu tau reikia pinigų, sukis ir turėsi. Pasakymas, kad Lietuvoje sunku arba neįmanoma gauti darbo, yra absoliuti nesąmonė.
Turite nemažą draugų ratą, o jame – ir buvusi žurnalo „Panelė“ redaktorė, dabar dirbanti žurnalo „Happy 365“ redaktore, Jurga Baltrikonytė su savo vyru Algiu Kriščiūnu. Viskas prasidėjo nuo profesinių santykių ir peraugo į draugystę? Kaip palaikote šiltą ryšį?
Aš su visais savo bendradarbiais peržengiu kolegų santykį ir mes tampame draugais, švenčiame kartu gimtadienius, kartu keliaujame ir taip toliau. Aš nežinau, ar tai yra gerai. Specialistai greičiausiai pasakytų, kad tai labai blogai, bet aš tą darau daug metų su visais savo kolegomis.
Jurga ir Algis apskritai man yra kaip draugai ir tėvai tuo pačiu. Kai man buvo septyniolika ar aštuoniolika, jie buvo suaugę žurnalistai, iš kurių aš labai daug mokiausi. Su jais praleidau daug laiko. Iš Jurgos mokiausi žurnalistinių dalykų.
Jie abu yra tokie šviesūs žmonės. Natūralu – kai esi jaunas, dirbi su vyresniais, tai jie tave influencina, daug požiūrio padiktuoja į tam tikrus dalykus. Tai ačiū Dievui, kad jie buvo tokie normalūs ir faini, kad mano požiūrį padiktavo teigiamai ir nenormalūs dalykai man atrodo nenormalūs dalykai. Jeigu mergina pasileidusi, tai aš nerašysiu straipsnio, kokia ji yra šaunuolė.
Nesunku dėl užimtumo ir didelio kelionių kiekio atsiskirti nuo draugų, šeimos?
Na taip, bet tam yra technologijos. Aš labai mėgstu visiems paskambinti, pakalbėti ir paklausinėti kažko. Iš tikrųjų dažnai skambinėju, rašinėju ir klausiu. Keistai kreipiuosi, jeigu seniai bendravome. Jeigu kokį mėnesį nebendravome su draugu, rašau – top trys tavo gyvenimo naujienos. Visko neaptarsim, tai prašau – trumpai parašyk savo top tris.
Daug keliaujate, vedate laidą „Orijaus kelionės“. Savo kelionių intro sakote, kad keliaujate 300 dienų per metus. Skaičiavote? Tai tiesa?
Apytikriai maždaug gal taip. Tiksliai neskaičiavau, nes sunku suskaičiuoti. Skaičiavome su kelionėmis po Lietuvą. Aš keliauju daug, iš esmės visą laiką. Bet Vilnius vis tiek yra mano bazė, kur aš tikrai penkias dienas per mėnesį būnu.
Kiek laiko trunkate planuodamas kelionę? Daug tenka pasirausti po informacijos šaltinius?
Tenka, ypatingai, kai žiūrovai labai reiklūs. Vos kažkur kažką pasakai, tai sako – čia ne taip, nes mes matėme kitaip. Pastoviai visi savo nuomones reiškia, vien tai yra sudėtinga. Tikrai yra sudėtinga, nes tai, ką aš noriu parodyti, nėra turistinės vietos. Noriu rodyti kažką įdomiau. Reikia tas vietas surasti, prieiti prie jų. Kai kuriose šalyse net nufilmuoti jas yra sudėtinga, kimba prie visko. Pamato kamerą ir klausia, kas čia, kaip čia, kur čia, kodėl, ir būna labai sudėtinga.
Pasitaikė atvejų, kai žurnalisto profesiją buvo palankiau nuslėpti?
Daug tokių atvejų būna. Jeigu užsienio oro uostuose klausia, kas aš esu, tai niekada neprisistatau žurnalistu, nes pora kartų juo prisistatęs turėjau bėdų. Į žurnalistus žiūri kreivai, bijo jų, įtaria šnipinėjimais ar politiniais žaidimais. Nėra taip, kad pasakai, jog esi žurnalistas, ir tai sudaro įspūdį. Yra visai atvirkščiai. Jeigu jau prispaudžia, kad kažką mes filmuosim, tai sakom – esame jutuberiai. Jutuberiai palieka įspūdį visiems. Žurnalistų nekenčia, o jutuberiai tai vau, super.
Žurnalistų nekenčia, o jutuberiai tai vau, super.
Laidą kuriate ne savo asmeniniam kanalui, o žiniasklaidos priemonei. Kai ruošiate medžiagą, pats pasirenkate kelionės tikslą ar jis jau numatytas?
Dažniausiai pats. Bendradarbiauju su avialinijomis, kurios pora kartų per metus sako: „Turim naują skrydį, gal norėtum ten nuvykti?“ Bet aš pats dažniausiai jau pamatau, nes trūksta naujų krypčių kažkur nuvykti. Pats renkuosi, kur vykti, ką rodyti. Iš viso į turinį niekas absoliučiai nesikiša, nėra absoliučiai jokio žmogaus, kaip ir „(Ne)emigrantų“ turinyje.
Dabar rinktumėtės Europą ar norėtumėte labiau aplankyti Azijos šalis, o gal Ameriką?
Europos mačiau labai daug, tad labiau norėčiau kur nors toliau į Aziją, Pietų Ameriką, Australiją. Europos beveik visas šalis apkeliavau. Balkanų šalis – dar ne visas: nebuvau Serbijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje. Ten juokingiau, nuotykių daugiau.
Kuo šalis normalesnė, tuo neįdomiau, nes jau niekuo nenustebinsi. Kai šalis keistesnė, tai galima kiekvieną kampą ir kiekvieną žmogų filmuoti. Pavyzdžiui, į Tailandą nuvykus pirmą kartą, atrodo, viską filmuok, kiekviena praeivį. Viena moteriškė parduoda kažkokius riešutus, su dantimis atidaro, kepa ir valgo kiti žmonės. Peru ant kiekvieno kampo parduoda vištų kojeles. Keisti tokie dalykai.
Kuo šalis normalesnė, tuo neįdomiau, nes jau niekuo nenustebinsi.
Kuriose šalyse jautėtės nesaugiausiai?
Pavojingos situacijos sukelia adrenaliną, o adrenalinas žmonėms patinka. Pavojingiausios situacijos man buvo Brazilijoje ir Pietų Afrikos respublikoje. Dabar, kai sėdi čia sau šiltai Vilniuje, atrodo juokinga, eičiau dar kartą. Bet tada buvo baisu.
Kokios pažintys maloniausios? Kokia yra įsimintiniausia, įstrigusi visam gyvenimui?
Aš jų visų neprisimenu. Nėra vienos istorijos, kurią labiausiai įsimenu, negaliu aš taip išrinkti. Jų labai daug, nes aš pats tokių istorijų važiuoju ieškoti.
Pavyzdžiui, man yra įstrigusi viena mergina Niujorke. Ji gyvena Bruklino rajone, vienų lietuvių kaimynė, juodaodė, jos vardas yra Lithuania. Labai juokinga istorija, apie tai aš rašiau straipsnį. Tai yra daugiavaikė šeima ir jos tėvas, kai ji gimė, tiesiog bedė pirštu į žemėlapį ir papuolė Lithuania. Tada po metų šeimai gimė dar viena dukra, ir, kadangi viena dukra Lithuania, tai pavadino kitą Latvia.
Pasiklausius istorijų ir pagyvenus kitos šalies ritmu, nekilo noras ilgesniam laikui apsistoti svetur?
Ne, man labai patinka Lietuva, patinka komfortas joje, patinka, kad čia yra draugai, šeima ir visa kita. Kadangi aš labai dažnai keliauju, tai man visada smagu grįžti.
Visas savo keliones dokumentuojate vaizdu. Nekilo noras parašyti knygą?
Aš turiu visą užrašinių kolekciją. Esu senamadiškas žurnalistas ir rašausi. Kai imu interviu, aš jį įrašinėju ir dar užsirašinėju geriausias mintis, frazes į užrašus. Esu tas užrašines metais suskirstęs ir lentyna joms pas mane yra atskira.
Daug metų rašote straipsnius apie keliones, nevengiate ir tabu temų. Kodėl įdomus būtent uždraustas vaisius?
Aš rašau, kad skaitytų. Žurnalistui, rašytojui svarbiausia, kad skaitytų. Aš žinau, ką skaitys, o neįprastumą skaito visada.
Dirbate su įvairiomis asmenybėmis. Kartu su dizaineriu Aidu Šumsku įkūrėte internetinę svetainę „Kažkada“. Parduotuvėje prekiaujate kelionių nuotraukomis, o tinklalapyje skelbiate , kad nuotraukos – didžiausias turtas. Jeigu nuotraukos yra didžiausias turtas, tai ką laikote patirtimi ir prisiminimais?
Nuotraukos padeda tuos prisiminimus ir patirtis labai lengvai atgaminti. Atminty jos vienaip atrodo. Aš esu priešininkas tų žmonių, kurie sako, kad jei esi kažkur ant pasaulio krašto, tai nefotografuok, žiūrėk akimis, atsimink, žiūrėk.
Sakau – mėgaukis ta akimirka, bet paspausk vieną kadrą. Aš, pavyzdžiui, noriu kažkam papasakoti, kur čia buvau, patarti. Kai kurie žmonės nusifotkina ir niekada nebežiūri, o aš pastoviai grįžtu į tas nuotraukas, į tas akimirkas. Nufotografuota akimirka pas mane man yra didžiausia vertė. Galėčiau iliustruoti knygą apie pasaulį iš savo darytų nuotraukų. Pas mane jų yra pusė milijono.
Iš kelionių parsivežate ne tik nuotraukas ir prisiminimus. Ką dažniausiai sau įsigyjate kelionės metu?
Beveik visi mano daiktai yra dažniausiai iš įvairių kelionių. Kepurė iš Los Andželo, batai iš Niujorko, džinsai iš Europos, džemperis iš Amsterdamo. Man patinka, kai, pavyzdžiui, išsitraukiu tušinuką, o jis yra iš kokio muziejaus. Tada tu su ta kelione, su ta šalimi, su tuo kraštu pabūni ilgiau. Kad ir Lietuvoje parduoda tą patį kvepalą ar džemperį, mano mintyse jis yra iš ten, ir aš turiu kažkokia dalelę to krašto.
Dažniausiai pinigai keliauja suvenyrams ar patirtims?
Pinigai mano – visur ir viskam. Neturiu pinigų, nes po kiekvienos kelionės į bankrotą nueinu.
Buvo tokia kelionė, kai pagalvojote, kad ji nuves į visišką bankrotą?
Taip, tada keliavau į Ameriką. Jeigu kas nors skaičiuoja, galvoja, iš kokių pinigų jis keliauja, tai aš turiu biudžetą. Jis skirtas laidos kūrimui, bet tokios kelionės kaip į Niujorką yra visiškai minusas. Ne tik, kad neuždirbu, bet išleidžiu dar ir savo santaupas, kitų darbų atlyginimus, kad pakeliaučiau po tą Niujorką ir nufilmuočiau laidas.
Aš kaip verslininkas esu tragiškas. Nedarau laidų dėl pelno. Visada sakau, kad man svarbu faina akimirka, dzin tie pinigai. Aš niekada dėl pinigų nieko nedarau. Man smagu, kad šį vakarą galėsiu nueiti į restoraną. Aš niekada nenorėjau būt turtingu, turėti kažkokius vau namus. Man svarbu, kad gyvenime būtų komfortas, aš jo turiu iš to, ką uždirbu, o daugiau man jo nereikia.
Svajonė būti milijonieriumi yra svajonė apie nieką. Reikia norėti turėti sėkmingą fabriką, o ne norėti būti milijonieriumi – turi kitaip tą svajonę formuluoti. Turi norėti būti geriausiu plastikos chirurgu, nes jie irgi būna milijonieriais. Žmogaus pasakymas, kad jis nori būti milijonieriumi, man yra kažkokia tuštybės svajonė ir noras.
Žmogaus pasakymas, kad jis nori būti milijonieriumi, man yra kažkokia tuštybės svajonė.
Kokia patirtis jums atsiėjo brangiausiai? Manote, buvo verta išleisti tokią pinigų sumą?
Aš gyvenu tikrai finansiškai prastai, neskaičiuoju ir nežiūriu, apsimoka ar neapsimoka. Paskutinis toks dalykas buvo Harry Styleso koncertas Niujorke. Labai norėjau ten nueiti, jis vyko kaip tik tą vakarą, kai mes ten buvome. Bilietų neturėjome, tad radau juos pas perpardavinėtojus ir jie kainavo vienam asmeniui be kelių eurų 500 eurų, bet vienas gi neisi. Nupirkau sau ir operatoriui, tai viena naktis man kainavo 1000 eurų.
Aš suprantu, kad tai yra visiška nesąmonė, bet buvo labai daug gerų emocijų. Turiu pasakymą – gaminasi laimės hormonai, dėl to ir gyvenu, kad tų laimės hormonų būtų vis daugiau ir daugiau. Nereikės antidepresantams tų pinigų išleisti.
Prieš ketverius metus esate sakęs, kad turite paskolą už butą Vilniuje. Gal jau ją išsimokėjote?
Aš ją turiu dar 40-iai metų. Protingi žmonės sako – tu tiesiog susimokėk didesnėmis sumomis, tiesiog greičiau išsimokėk, bet aš kažkaip – ai...
Interviu Andriaus Tapino laidoje teigėte, kad geriau skolas nusinešite į grabą. Jūsų nuomonė nepasikeitė? Manote, geriau gyventi tik šia diena?
Nepasikeitė dar nuomonė, bet juokingi buvo komentarai: „Tu, durneli, paskolų nenusineši ir paskolos tavo artimiesiems liks.“ Tai tiems, kurie taip sako, aš noriu pasakyti, kad mažiau rašykite nesąmones, nes reikia žinoti konkrečiai žmogaus atvejį, jog galėtumėte komentuoti. Aš esu apsidraudęs ir mano paskolos po mirties yra anuliuojamos.
