Oksanos Pikul (25) gyvenime nieko nebūna po truputį. Jei jau daro karjerą televizijoje - merginos vedamai laidai reiškiami įspėjimai, jei fotografuojasi - tai matyti visos anatominės detalės, jei didinasi krūtinę - šį intymų žingsnį regi visa Lietuva, jei įsipainioja į meilės pinkles - būtinai su žymiu žmogumi... Ir vis dėlto labai paviršutiniškai mąsto tie, kurie ją laiko kvailute blondine. Arba tie, kurie mano, kad Oksana - tik paslankus pramogų mašinos mechanizmo sraigtelis. „Patikėkite, manęs lengvai nepastumdysi", - šypteli šviesiaplaukė, tvirtai žinanti, ko siekia.
Nuo šviesaus prašmatnaus Oksanos buto Antakalnyje iki Saulėtekio - visai netoli, todėl per paskaitų pertrauką ji grįžta namo. Išvirusi kavos, nuveja šeimininkiškai nusiteikusį katiną Bondą ir atidaro dėžutę saldainių: „Veždama lauktuvių iš Ukrainos nė neapsižiūrėjau, kad jie - šveicariški..." Į Ukrainą mergina retsykiais vyksta aplankyti tėčio. Lietuvė jos mama gyvena čia pat, Antakalnyje.
Kada įsikūrei šiame bute?
Prieš šešerius metus. Šviesiame griežto stiliaus bute nelengva išlaikyti idealią tvarką, bet stengiuosi. Draugas Jurijus, su kuriuo čia gyvenome, buvo pedantas: nori nenori teko išmokti kruopščiai tvarkytis. Kitas draugas Stasys buvo dar didesnis pedantas. Taigi gražiausius savo jaunystės metus praleidau su didžiausiais pedantais, o dabar jiems esu dėkinga: jie mane „išmuštravojo" tvarkos klausimu (juokiasi). Nors mėgstu grįžusi iš paskaitų knygas nutėkšti, kur papuola.
Kaip sekasi studijos?
Gerai. Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje studijuoju tarptautinę vadybą, esu antrakursė. Universitete nesijaučiu žvaigždė: pirmame kurse mačiau keistų žvilgsnių, o dabar visi jau apsiprato. Adaptuotis buvo lengva ir dėl to, kad iškart susidarė kurso merginų būrelis - esame šaunios draugės, kartu leidžiame laisvalaikį, rašome kursinius.
Ką ketini veikti su tarptautinės vadybos specialistės diplomu?
Turiu planų. Į vadybą stojau tikrai ne vien todėl, kad gražiai skamba... Jau pasimokiau: prieš tai buvau įstojusi į teisę, nes buvo madinga. Po metų nusprendžiau, kad negaliu savęs kankinti. Mama bandė atkalbėti: „Kitas žmogus svajotų būti tavo vietoje, o tu lengva ranka meti." Bet aš nieko negaliu daryti per prievartą. Užtat dabar mama džiaugiasi, kad studijuoju tai, ką noriu.
Kas tavo mama? Turbūt ji irgi jauna, liekna, graži?
Mama - lietuvė, žemaitė. Gyvena šalia, labai gražiai sutariame. Ji - vienintelis žmogus, kuriuo aš visiškai pasikliauju. Net draugės pavydi: „Bliamba, kokią nerealią mamą turi..." Ji jauna, tik 47-erių, ir mes iš tiesų panašios, bet ne tik sudėjimu. Mama toks pat degantis žmogus, vienu metu gali būti ir labai šeimyniška, ir patrakusi. Mes kartu linksminamės, geriame vyną, plepame.
Kaip ji vertina tavo karjerą?
O kaip manote, kodėl aš gerai jaučiuosi, nuoširdžiai šypsausi, nepaisau visų skandalų? Nes artimieji visada mane palaiko. Mama ploja per petį: „Viskas puiku, gražiai atrodai, neišgyvenk - bus ką senatvėje prisiminti!" Aišku, ji ne visuomet pritaria, būna ir taip: „Neik, nedaryk, nešnekėk..."
O tu vis tiek eini?
Ne. Beveik visada jos paklausau, nes būna teisi.
O kaipgi krūtinės didinimas? Nepatikėsiu, kad mama tau pritaria ir nesako: „Nekvailiok!"
Mama gal ir ne iš karto buvo „už", bet aš jai šešerius metus zyziu. Išzyziau... Savo krūtinės niekuomet nelaikiau gražia, dėl to varžiausi. Nenoriu didžiulių krūtų, tenoriu, kad jos būtų putlios. Mama neprieštaravo dėl plastinės operacijos, tik abejojo, ar verta tai daryti viešai. Bet įtikinau, kad verta: kai kam svarbu sužinoti, kaip moterys jaučiasi prieš plastines operacijas ir po jų. Beveik visos tai patyrusios draugės man prisipažino: „Po operacijos visiškai nesuvokiau, kurių galų aš ją dariausi, prakeikiau tą dieną..." Bet, anot gydytojų, kiekviena moteris į skausmą reaguoja skirtingai.
Tau jau teko patirti operacijų skausmą?
Šešiolikmetei man išoperavo apendicitą, o prieš kelerius metus, padarę bendrąją narkozę, ištraukė keturis protinius dantis. Pjūvis gyja ilgai, bet esu įsitikinusi: geriau truputį pakentėti, nei visą gyvenimą dėvėti pakietinimų prikimštą liemenėlę.
O tu drąsi! Jau vien ką reiškia Lietuvoje daryti tokią karjerą kaip tavo...
Lietuvoje dėl gero oro stygiaus žmonės mėgsta paliežuvauti, patraukti per dantį. Būna, įsižeidžiu, tačiau nemėgstu to rodyti - viduje pasidraskau, bet neleidžiu pykčiui prasiveržti. Suprantu: pagal tai, kaip esu pateikiama žiniasklaidoje, mane labai lengva palaikyti kvaila blondine. Kai pokalbių laidose mane užsipuola, niekada nekertu atgal, nedraskau akių. Televizijos laidoje „Supertortas" ramiai sėdžiu kampe ir per merginų rinkimus kantriai užimu prasčiausias vietas: gudriausia viliotoja, geriausia suvedžiotoja, alkūnėmis per gyvenimą besiskverbianti moteris...
Kitai tai būtų komplimentas!
Galbūt. Kai pradėjau karjerą nuo „Vakaro žinių" kalendoriaus fotosesijos, skandalai prie manęs ėmė lipte lipti. Pirmąjį turbūt sukėlė lengvas mano požiūris į erotiką. Nebijau nuogo kūno, drąsiai pozuoju, lyg sakyčiau: „Ei, tai yra gražu!" Žinau, kad visiems neįtiksiu - net neketinu.
Dailių veidelių tarp „Olialia" mergaičių - daugybė, bet lydere tapai būtent tu. Kaip manai - kodėl?
Tikriausiai turiu kokio nors šarmo. O gal atsiradau reikiamoje vietoje tinkamu laiku? Gal moku įvertinti situaciją ir tinkamai pasielgti? Galų gale - gal tai galima pavadinti gudrumu?..
Ar ko nors gailiesi?
Atsigręžęs atgal, kiekvienas randa kvailysčių... Kad ir toji baisi erotinė fotosesija, išlindusi į viešumą šią vasarą! Jei galėčiau grąžinti laiką, jos tikrai nebūtų.
Bet toji fotosesija taip lengvai užsimiršo... Kita, tavimi dėta, tikriausiai būtų išvažiavusi gyventi kur nors į Zanzibarą ir nebegrįžusi. O tu taip puikiai reagavai!
Nepasakyčiau, kad lengvai... Antraštės rėkė, liejosi kaltinimai pornografija. Televizijos laidose, kuriose man šiurkštokai primindavo tą fotosesiją, džiūgaudavau, kad veidą slepia grimas... Bet paskui atsipeikėjau: juk tai ne žmogžudystė, ne vagystė, tik fotosesija! Visi mes po drabužiais esame nuogi, visi turime tokį kūną. O dar sulaukiau daugybės palaikančių skambučių iš kolegų ir draugų.
Nes jie manė, kad tu jau venas pjaustaisi...
Bėda viena nevaikšto: kaip tik tuo metu nusprendžiau skirtis su draugu. Nors ir kokios gražios būtų skyrybos, jos vis tiek - skyrybos. O po savaitės užgriuvo tos nuotraukos... Tuo metu buvo sunku. Bet praėjo. Pripratau prie apkalbų, užsiauginau žąsies odą, nuo kurios tarsi vanduo nuteka. Apie „lojančius" žmones visuomet pagalvoju tik tiek: „Kokie jūs nelaimingi..." Taip, ko gero, aš esu stiprus žmogus.
Nematei Jono Vaitkaus spektaklio „Stepančikovo dvaras"? Jame vienas herojus, primenantis mūsų laikų stilistus, vis renkasi gražesnę pavardę. Ir galiausiai išsirenka: „Grigorijus... Pikul!" Kaip jaustumeisi sėdėdama žiūrovų salėje ir tai girdėdama?
Pločiau! Ir juokčiausi! Nesidžiaugčiau, bet man tai būtų juokinga... mano pavardė jau ne kartą naudota televizijos laidose. Bet Lietuvoje yra ir kur kas populiaresnių, dažniau linksniuojamų pavardžių.
Ar sklandžiai klostosi tavo santykiai su priešingos lyties atstovais?
Jei klostytųsi sklandžiai, jau būčiau ištekėjusi ir negyvenusi kaip dabar - tik savo malonumui... Bet, matyt, toks likimas. Meilė yra vienintelis jausmas, kuris mane išbalansuoja, sujaukia visus planus. Mama visada pamato: „Jau įsimylėjai? Matau, tu ne tokia racionali kaip visuomet. Vėjas pašiaušia, skrendi ir išskrendi..."
Kiek tai trunka? Kiek ilgai leidiesi nešama to vėjo?
Mes, moterys, mokame mylėti ilgai. O vyrai nemoka. Girdėjau statistiką: moteris gali mylėti visą gyvenimą, vyras - daugiausia ketverius metus. O dauguma vyrų, sakyčiau, - tik tris mėnesius (juokiasi). Dar sako, kad moteris per gyvenimą iš tiesų myli tik kartą. Dėl to ginčyčiausi: tikrai daugiau.
Vadinasi, pati mylėjai ne sykį?
Negalėčiau būti su žmogumi vien dėl jo statuso ar finansinės padėties: aš gyvenu tik jausmais. Vyrų, su kuriais gyvenau, kuriems puoselėjau stiprius jausmus, buvo du. Tiek dėl Jurijaus, tiek dėl Stasio turėjau rimtų ketinimų, jie mano gyvenime paliko pėdsaką.
Bent kartą norėjai tekėti?
Žinoma! Kai myli, rodos, atiduotum viską. Pirmasis draugas man piršosi, bet po septynerių kartu praleistų metų išgyvenome atšalimą. Visiškai sutinku, kad santuoka yra darbas: išmušė valanda, kai nė vienas nebenorėjome jo dirbti. Aš, kaip moteris, dar truputį kursčiau tą židinį: „Ei, man trūksta dėmesio..." Bet supratau, kad sienos neperlipsiu, ir nusprendžiau skirtis. Abiem atvejais buvau skyrybų iniciatorė, nes nemačiau gražios santykių pabaigos. Nebuvo dėl ko stengtis, ką nors keisti, nes supratau, kad dėl manęs žmogus to nedarys. „Žaisti" į vienus vartus - beprasmiška, tada geriau būti vienai. Žinau, kad suaugusio žmogaus nepakeisiu - ypač vyro.
Kaip manai, tu moki rinktis vyrus? TUOS išsirenki?
Jei iš tiesų sugebėčiau išsirinkti TĄ, jau būčiau ištekėjusi. Bet vis patenku ne į savo pievą... Pamenu, išsiskyrusi su pirmuoju draugu pusmetį gyvenau viena. Jaučiausi gerai: aš moku laviruoti, kaip koks gyvačiukas keičiu odą ir prisitaikau.
O kas šiuo metu tau neleidžia mėgautis vienatve? Simas Jasaitis?
Jis dabar skiriasi. Į mane badoma pirštais: „Tu - šeimos ardytoja..." Parodykite man nors vieną šeimą, kurią išskyriau! Ar aš bedžiau pirštu bent į vieną vedusį vyrą sakydama: „Šitas bus mano"? Ne! Ir šita šeima seniai prie to ėjo. Žmonės, kurie tai puikiai žino, mane supras. Bet dauguma juk nežino...
Dar kartą klausiu: ar tu tinkamai pasirenki vyrus? Manai, jie keičiasi? Manai, palikę vieną šeimą kitoje staiga tampa ištikimi iki grabo lentos?
Jų niekas nepakeičia! Šiek tiek aptramdo tik beprotiškai didelė meilė, bet mes jau kalbėjome, kiek laiko ji tetrunka... Neverta net bandyti jų keisti. Labai vertinu ištikimybę: jei mane paliktų dėl kitos moters, labai skaudėtų. Tačiau į žmogų žiūriu ne kaip į vartojamą daiktą: aha, jeigu jis anoje šeimoje taip pasielgė, tai ir būdamas su manimi bus užprogramuotas tokiai pat pabaigai. Juk aš - visai kitoks žmogus nei buvusioji, tam tikrose situacijose elgiuosi visai kitaip. Galų gale vieni ramiai plaukia pasroviui, o kiti renkasi iššūkius. Aš - iš tokių.
Tikiesi, kad tau pasiseks?
Nepabandęs negali žinoti.
Labai pykai ant savo grupės mergaičių, kurios atvirai išplepėjo, kad važiavai į Turkiją aplankyti Simo?
Su jomis praleidžiu daug laiko: koncertinė veikla, repeticijos, filmavimai... Stano, Aleksandras Makejevas, Rūta Lukoševičiūtė mums kuria dainas, turime pasiūlymų koncertuoti Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Latvijoje. Rengiamės uždainuoti gyvai, įrodyti, kad ne tik papukais dainuojame... Tos merginos man labai artimos. O jeigu kartais artimieji ką nors iškrečia, ant jų juk nepykstame. Visi žmonės klysta. Taigi nepykstu: stebuklingas žodis „atsiprašau" puikiai veikia.
Ar buvai susidūrusi su Simo žmona Vaida?
Ne. Skyrybos yra tik jųdviejų reikalas. O tas straipsnis, kuriame ji mane pavadino blondine, prilipusia prie Simo, siekiančia iš to pasidaryti reklamą... Pagūžčiojau pečiais, ir tiek. Naivus, neprotingas moters žingsnis... Ji taip kenkia tik sau, o ne man. Aš esu pramogų pasaulio atstovė, net ir bloga reklama man yra reklama. O jiems pirmiausia reikėtų išsiaiškinti tarpusavyje.
Gal tu tam trukdai?
Mudu su Simu esame draugai. Seniai buvome pažįstami, o bendrauti pradėjome sykį susitikę renginyje. Aš jo nekamantinėju, kaip klostosi skyrybų reikalai, - tai ne mano reikalas. Prašau palikti mane tų dviejų žmonių santykių nuošalyje... Aš su tuo nesusijusi, esu tik draugė, kuri nesikiša į šeimą.
Simui esi tik draugė?
Taip. Visiems sakau, kaip yra iš tikrųjų, bet niekas netiki (juokiasi). Simui guodžiuosi: „Užkankino mane su tais klausimais, pora mes ar ne pora..." O jis atšauna: „O kodėl man niekas neskambina ir neklausia?" Mes gražiai bendraujame. Su juo bendrauti man gera - turbūt sutinka auros.
Tik ūgiai - ne...
Ūgis - ne smūgis (juokiasi).
Dabar tu viena?
Nežinau... Nežinau, kaip pavadinti dabartinę savo būseną. Bet kokiu atveju vienatve nesiskundžiu.
„Olialia" mergaitėms dažnai peršamas „barakudų" epitetas. Ką tu apie tai manai?
Barakudos egzistuoja, jų visuomet buvo ir bus. Jei yra tokių vyrų, kurie siūlosi jas išlaikyti, atsiras ir tokių moterų, kurios tuo pasinaudos. Negaliu atsakyti už visas „Olialia" mergaites, nepažįstu jų asmeniškai.
O pati galėtum būti „barakuda"?
Jeigu galėčiau, tikriausiai ir būčiau. Yra daugybė vyrų, kuriems patinka jaunos, dailios ir garsios. Jų ieškoti net nereikėtų - mane supa krūva žmonių, tereikėtų spragtelėti pirštais: „Okei", būsiu tavo draugė, tik sumokėk už mano kailinius. Bet drąsiai galiu teigti: visas savo sąskaitas apmoku pati. Ir sąžiningai tuos pinigus uždirbu: koncertuoju su grupe, dirbu televizijoje, savaitgaliais keliuosi paryčiais ir važiuoju į grožio saloną daryti nuotakoms makiažo. Parodykite man bent vieną vyrą, kuris pervedė į mano sąskaitą pinigų ar nupirko kokį brangų daiktą...
O prabangusis tavo mersedesas?
Tai - buvusio draugo dovana. Mūsų santykiai buvo rimti. Negalėčiau būti tik papuošalas: esu pernelyg aktyvi, daug noriu iš gyvenimo. Ir karjerą darau taip, kaip man reikia. Neseniai bičiulė užsipuolė: „Kieno gyvenimą tu gyveni?" Bet, patikėkite, manęs nepastumdysi. Tikrai nesu žaisliukas kieno nors rankose. Esu žmogus, turintis savo kelią, savo nuomonę ir savo tikslą.
