Nors, kai sutiko Oksaną, Deividas jautėsi esąs laisvas žmogus, formaliai dar tebebuvo vedęs. Nors kaip galėdamas greičiau sutvarkė skyrybų dokumentus ir su žmona išsiskyrė taikiai, naujajai mylimajai teko atlaikyti labai nesaldų aplinkinių puolimą: neva ji išardė šeimą, nuviliojo vedusį vyrą, susigundė turtingu žymaus futbolininko gyvenimu... „To tikrai nebuvo“, – tvirtina Oksana, ir net santūrusis Deividas, iki šiol retai bendravęs su žiniasklaida, šįkart prabyla norėdamas viešai apginti moters garbę.
Tą laikotarpį, kai žiniasklaida išsiaiškino, kad jiedu su Deividu – pora, Oksanai nemalonu prisiminti. Apmaudžiausia buvo ne dėl begalinių skambučių ir visuotinio troškimo juodu nufotografuoti, – tam buvo pasiruošę, – bet dėl bjaurių žodžių, kurių negailėjo ne tik interneto komentatoriai, bet ir respektabiliais save vadinantys spaudos leidiniai bei televizijos laidos. Pamanykite, skandalas: Oksana Zlatkovaitė išsiskiria su ilgamečiu mylimuoju Egmontu Bžesku (Oksana jį vadina tiesiog Mantu) ir puola vedusiam futbolininkui Deividui Šemberui į glėbį – paveržia vyrą iš Agnės Armoškaitės!.. „Kuo tik nebuvau vadinama, – šypsosi ji. – Šeimos ardytoja, barakuda, vėjavaike... Labai norėjosi tada išrėkti savo tiesą, bet apsisprendėme nieko nekalbėti iki oficialių skyrybų. Didžiausia parama man tuomet buvo Deividas: „Gyvenk taip, kaip gera tau, ir nesuk galvos, ką apie tai mano kiti“, – vis man kartojo. Jis mane labai ramino, labai padėjo. Ištvėrėme...“
Ar judu su Deividu jau seniai kartu? Kokių tik kalbų nesklido...
Kai mūsų draugystė išlindo į viešumą, kažkas – gal žurnalistai, o gal Mantas, nepagalvojęs ir neapskaičiavęs, pareiškė: „Jie jau pusę metų kartu.“ Buvo galima pamanyti, jog kai draugavau su Mantu ir planavau važiuoti su juo dirbti į Azerbaidžaną, slapčia jau turėjau kitą. Taip tikrai nebuvo. Ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti: kelionę į Azerbaidžaną su Mantu planavau tikrai nuoširdžiai, o Deivido tada dar net nepažinojau. Niekada nekovojau dviem frontais.
O kas nutiko? Kas taip staiga privertė tavo planus ir gyvenimą apvirsti aukštyn kojomis?
Taip atsitinka... Manau, kiekvieno žmogaus gyvenime yra nugriaudėjęs griaustinis iš giedro dangaus. Ir tai labai sunku paaiškinti žodžiais... Mudviejų su Mantu santykiai dažnai laviravo tarp skyrybų ir susitaikymų. Buvo visko: šilto ir šalto, gero ir blogo. Niekada nesigailėsiu su juo praleisto laiko, netgi iki šiol tebenešioju jo dovanotą žiedelį. Mantas per penkerius draugystės metus man davė labai daug, išmokė gyventi visai kitaip, nei gyvenau anksčiau.
Mudviejų su Mantu santykiai dažnai laviravo tarp skyrybų ir susitaikymų. Buvo visko: šilto ir šalto, gero ir blogo.
Kaip tavo gyvenime atsirado Deividas? Ar tai ir vadini griaustiniu iš giedro dangaus?
Ne, Deividas nebuvo griaustinis (šypsosi). Tai susiklostė laikui bėgant. Nenutiko taip, kad jis pasirodė – ir aš tą pačią akimirką mečiau viską, ką iki tol turėjau, pamiršau praeitį ir neatsigręždama nėriau į naujus santykius. Mes susipažinome labai paprastai – bičiulių vakarėlyje. Abu tuo metu turėjome antrąsias puses, taigi pažintis buvo visai neromantiška, o tuoj po to Deividas išskrido į Maskvą. Bet paskui kažkaip užsimezgė ryšys internetu... Jis pirmasis parodė man dėmesį. Nėra ko apsimetinėti: žinojau, kad Deividas – vedęs. Apie jo šeimą buvau skaičiusi žurnaluose – visi straipsniai buvo ganėtinai gražūs. Tačiau mes nedarėme nieko, kas neleidžiama vedusiam vyrui. Pradėjome susirašinėti – nekaltai, draugiškai, taip pažinome vienas kitą. Su Deiviu bendravome labai daug – turbūt kiti tiek nebendrauja gyvendami po vienu stogu, kiek mes – gyvendami skirtingose valstybėse.
Apie ką kalbėdavotės?
Apie viską – pomėgius, darbą, bendrus draugus. Deivis – labai uždaras, atsargus žmogus, jis linkęs nepasitikėti kitais. Tikrai ne iš karto išpasakojo man savo gyvenimo istoriją – iš pradžių išvis nelietėme tokių rimtų temų, kaip jo santuoka ar mano draugystė su Mantu. Negalvojome, į ką viskas išsirutulios – tiesiog bendravome, nes jautėme ryšį. Tik vėliau jis pasakė, kaip viskas yra iš tiesų.
Kaip viskas buvo iš tiesų?..
Neturiu teisės apie tai kalbėti – tai ne mano, o jųdviejų su buvusia žmona gyvenimas. Kai pajutome, jog tarp mūsų atsiranda kažkas rimtesnio nei paprasta bičiulystė, jo – vedusio vyro – statusas man buvo didžiausias stabdis. Deivis tai matė ir tikriausiai tik todėl ryžosi man pasipasakoti. Pamenu, pasakė: „Anksčiau ar vėliau tu įsitikinsi, kad aš nemeluoju.“ Ir iš tiesų turėjau laiko įsitikinti, kad jis nemeluoja. Deivis – iš tų žmonių, kurie laikosi žodžio.
Nuskambės šiurkštokai, bet ar Deividą galima pavadinti tavo skyrybų su Bžesku priežastimi?
Nors mano žodžiai nuskambės neįtikinamai, ne Deividas yra mūsų skyrybų priežastis. Iš mano pusės būtų negražu viešai kalbėti apie tai, dėl ko pasukome į skirtingas puses – tai per daug asmeniška. Svarbiausia, kad su Mantu apie tai esame daug kalbėjęsi, diskutavę. Jei su šiuo žmogumi pragyvenau penkerius metus, akivaizdu, kad jį mylėjau.
Labai norėtųsi, kad šis skaudus etapas po skyrybų kuo greičiau praeitų, galėtume vėl draugiškai bendrauti, pamiršti viską, kas buvo negerai, ir išsaugoti tik gražiausius prisiminimus.
Ir dabar jis liko tiesiog draugas?..
Gražiuoju išsiskirti mums nepavyko. Skyrybos buvo sunkios... Maniau, visada liksime draugai – juk mačiau, kokie gražūs jo santykiai su Karina ir Nijole, su kuriomis prieš tai buvo artimai draugavęs. Deja. Labai norėtųsi, kad šis skaudus etapas po skyrybų kuo greičiau praeitų, galėtume vėl draugiškai bendrauti, pamiršti viską, kas buvo negerai, ir išsaugoti tik gražiausius prisiminimus. Kad ir kaip būtų, Mantas man visada liks artimas ir vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime.
Kada virtualus judviejų su Deividu ryšys peraugo į kitokį?
Du mėnesius susirašinėjome, kalbėjomės telefonu, o tada susitikome.
Jau kaip pora?
Ne. Kaip draugai, bendravę gana ilgai... ir labai nuoširdžiai. Žinoma, žiūrėjome vienas į kitą jau kitomis akimis, nei pirmą kartą susitikę. Nesame devintokai, kai mergaitė su berniuku per pertraukas vienas į kitą žiūri, o po mokyklos diskotekos nusprendžia: „Draugaukim!“ Mes – suaugę žmonės... Dabar galiu pasakyti, kad esame kartu, bet kada tiksliai tai prasidėjo – labai sunku įvardyti.
Ir tuomet Deividas nutarė išsiskirti? Nutiko panašiai, kaip tau su Mantu: atsirado ta likusi detalė, kurios tetrūko, kad plona gija galutinai nutrūktų?
Pažįstu ne vieną porą, kai žmonės jau nesijaučia esą vyras ir žmona, jausmai jų nebesieja, bet jie vis neprisiruošia oficialiai išsiskirti. Tačiau mane vis tiek kamavo abejonės. Apskritai su Deiviu buvau kur kas atsargesnė nei anksčiau. Jau nesu ta, kuri pasitiki kiekvienu vyro ištartu žodžiu (šypsosi). Bet Deivis išliko labai sąžiningas. Ryžausi juo patikėti, ir mes toliau bendravome – su dar didesnėmis simpatijomis, dar didesniu noru. Nespaudžiau jo skirtis – tai ne mano reikalas, o ir jis ne iš tų žmonių, kurių pasirinkimui darytų įtaką kiti. Jis buvo padėties šeimininkas. Vasarą, kai turėjo porą savaičių atostogų, Deivis atskrido į Lietuvą ir su žmona ėmė tvarkyti skyrybų dokumentus.
Vadinasi, tu neišskyrei Šemberų šeimos?
Galbūt nuskambės labai įžūliai, bet nelaikau savęs tokia beviltiška, kad iš paskutiniųjų kabinčiausi laimingai vedusiam vyrui į koją ir nepaleisčiau, tarytum tai būtų paskutinis vyras žemėje... Buvo ir kitų vyrų, rodančių man dėmesį. Niekada romantiškai nebendraučiau su žmogumi, kuris džiaugtųsi laimingu vedybiniu savo gyvenimu, o ir tam vyrui aš nebūčiau įdomi. Tvirtos šeimos niekas neišskirtų.
Nespaudžiau jo skirtis – tai ne mano reikalas, o ir jis ne iš tų žmonių, kurių pasirinkimui darytų įtaką kiti. Jis buvo padėties šeimininkas.
Kai užvirė ši košė, ar buvo nors viena akimirka, kai pagalvojai: kam to reikėjo? Kai gailėjaisi, kad įsimylėjai vedusį vyrą?
Žurnalistai mane vieningai vadino šeimos ardytoja, bet aš kitko ir nesitikėjau. Kadangi nieko nekomentavome, jie rašė savo istorijas, kuriose buvo įdomių man negirdėtų faktų: pavyzdžiui, kad aš pabėgau nuo altoriaus (šypsosi). Buvau vadinama „kuklumu nepasižyminčia“, „eiline soliariumo mergaite“, „nuovados darbuotoja“... Niekada nedirbau nuovadoje – dirbau policijos komisariate. Nematau nieko žeminančio, kad studijuodama nenorėjau sėdėti tėvams ant sprando ir dirbau soliariume – tai tikrai ne pati blogiausia darbovietė studentei. Apskritai ta situacija atskleidė, su kuriais žurnalistais galiu bendrauti, o kuriuos reikia apeiti dideliu spinduliu. Deivis išvis niekada nėra davęs interviu apie asmeninį gyvenimą: manau, šis yra pirmas ir paskutinis (šypsosi). Tuomet jis juokavo: „Klausyk, o kodėl nė vienas žurnalistas nepaskambino man? Ar aš čia visai nesvarbus, ar jiems per brangu skambinti į Maskvą?..“ Puikiai supratome, kad susidomėjimą dar labiau didina tai, jog mūsų „keturkampyje“ – ne vienas ir ne du, o visi keturi daugiau ar mažiau žinomi žmonės. Todėl tikrai nemanėme, kad iš balos išlipsime sausi. Be abejo, buvo skaudu ir sunku, bet ištvėriau. Ir galiausiai viskas praėjo. Negaliu vienareikšmiškai pasakyti, kad viskas gerai baigėsi: kažkam baigėsi gerai, kažkam galbūt – nelabai. Bet Deivis man nemelavo – tai yra svarbiausia. Labai noriu pasitikėti savo artimu žmogumi.
Ar po skyrybų tu į Deividą pradėjai žiūrėti kitaip? Ar niekas nepasikeitė?
Tarp mūsų niekas nepasikeitė, tik pasijutome laisvesni – iki tol iš pagarbos jo šeimai stengėmės vengti viešų renginių, o dabar jaučiamės laisvai.
Koks jis kaip žmogus? Koks jis su tavimi?
Jau minėjau, kad jis – labai uždaras, neprisileidžiantis nepažįstamų. Esu girdėjusi jį vadinant arogantišku, bet iš tiesų toks nėra – tiesiog nemato reikalo vaidinti draugų su vos pažįstamais žmonėmis. Deivis nėra veidmainis: jeigu jam kas nors nepatinka, niekada nerodys simpatijos ir nebučiuos į skruostą. Jis – labai teisingas žmogus. Ir labai jautrus (šypsosi)...
Baiminiesi, kad bus sunku išsaugoti artimus santykius per atstumą?
Visi tai patyrę tvirtina, kad didelis atstumas prie gero nepriveda. Mano nuomonė tokia pati, bet kol kas neigiamų pasekmių nejaučiu, nes labai dažnai aplankau Deivį Maskvoje. Kai jis būna laisvesnis, pats atskrenda į Lietuvą. Žodžiu, šiuo metu labai aktyviai remiame oro linijas – Deivis jau ne kartą gavo dovanų nemokamų skrydžių už įveiktas mylias (juokiasi). Kai tik pradedame jausti, kad jau per ilgai vienas kito nematėme – iškart kuris nors sėdame į lėktuvą. Bet tai nereiškia, kad nuolatinės kelionės vienas pas kitą tenkins mus ir toliau. Draugai manęs dažnai klausia, kodėl iki šiol neapsigyvenau pas jį, tačiau Deivio darbas – ne tik treniruotės Maskvoje, jis labai daug keliauja. Dabar treniruosis su komanda: kadangi Rusijoje dideli šalčiai, ji vyksta į Ispaniją. O kai Deivio nėra Maskvoje, nei aš pati, nei jis nenori, kad sėdėčiau viena svetimame mieste. Bet nesakau, kad Maskvoje negalėčiau gyventi: galiu gyventi ir jaustis laiminga ten, kur yra mano mylimas žmogus.
Tikrai nesiskubinu stumti jūsų prie altoriaus, bet – ar turite kokių nors rimtų planų?
Manau, jei kartu esantys ir rimtai vienas į kitą žiūrintys žmonės neturi bendrų ateities planų, kažkas yra blogai. Jeigu mano artimas žmogus nenorėtų su manimi planuoti ateities, tikrai pagalvočiau, kad kažkas manyje ne taip. Be abejo, mes su Deiviu kalbamės apie tai, kas bus.
Galbūt nuskambės labai įžūliai, bet nelaikau savęs tokia beviltiška, kad iš paskutiniųjų kabinčiausi laimingai vedusiam vyrui į koją ir nepaleisčiau, tarytum tai būtų paskutinis vyras žemėje...
Deividas Šemberas: kalčiausias šitoje situacijoje esu aš
„Oksana tikrai neišskyrė mano šeimos. Jei žmonėms taip norisi ką nors šioje situacijoje kaltinti, tegul kaltina mane“, – mylimosios pusėn ryžtingai stoja Deividas Šemberas (32).
Gražus tas jūsų žingsnis... Riteriškas – užstoti savo damą!
Natūralu ginti savo moterį.
Iki šiol buvote labai retas žiniasklaidos herojus. Ko gero, ir toliau toks būsite?
Be abejo. Žurnalistams nesu itin kalbus pašnekovas.
Kuo jus patraukė Oksana?
Oksaną pastebėjau gerokai anksčiau, nei mes susipažinome. Kol jos nepažinojau, be abejo, negalėjau pasakyti, koks ji žmogus – man ji buvo tiesiog graži, patraukli, įdomi moteris. Man patiko „nesaldus“ jos grožis, o kai ją pažinau, nustebino savo paprastumu ir nuoširdumu. Nuskambės labai banaliai, bet būtent tuo ji mane užkabino.
Ką tik išgyvenote skyrybas. Kad ir kokios sklandžios jos būtų buvusios, tai vis tiek nėra lengvas gyvenimo etapas – juo labiau kad turite sūnų. Ar sunkiausias metas jau praėjo?
Žinoma, tai buvo sudėtingiausias laikotarpis mano gyvenime, bet jis baigėsi. Išsiskyrėme be pykčių. Santuokos nebeliko, bet liko daug gražių prisiminimų. Visuomet noriu prisiminti tik gražiąją pusę, gyventi tik geru, o tai, kas buvo bloga, palikti už durų ir daugiau niekada prie to negrįžti. Į priekį žvelgiu su optimizmu ir noriu kurti gyvenimą iš naujo, bet man visada bus svarbi mano vaiko gerovė.
Kaip manote, ar po skyrybų bėgant laikui Gabrielius pastebės, jog kažkas pasikeitė?
Jis ir iki skyrybų retai mane matydavo. Prieš skyrybas abu su Agne pasakėme, kas įvyko. Jam septyneri: žinoma, vaikas jau daug ką supranta. Tačiau, manau, jam buvo lengviau tai priimti negu vaikui, kuris visą laiką augo kartu su tėčiu ir mama. Norėčiau kuo daugiau su juo būti, kuo dažniau jį matyti, bet negaliu galvoti vien apie save: turi būti patogu ir jam, ir jo mamai. Todėl kartu ieškosime geriausio varianto.
Kodėl, jūsų nuomone, kilo tas triukšmas, kai išaiškėjo judviejų su Oksana draugystė?
Manau, tai buvo padaryta dirbtinai. Viena jūsų kolegė labai smarkiai prisidėjo prie to purvo skleidimo...
Argi tik žiniasklaida dėl to kalta?..
Pirmiausia kalti esame, be abejo, mes patys, nes nesugebėjome išsaugoti šeimos. Pripažįstu: kalčiausias šitoje situacijoje esu aš. Bet bulvarinių žurnalistų įsikišimas irgi paliko bjaurią žymę ir labai neigiamų emocijų.
Ne taip dažnai išgirsi vyro prisipažinimą, jog kalčiausias yra jis. Argi ne įprasta teigti, kad dėl skyrybų visuomet kalti abu?
Man visada atrodė, kad apie mano santykius su Agne visi viską žinojo – net daugiau už mus pačius. Skaudžiausia, kad iš tikrųjų ką nors žinantys nutylėdavo, nepasakydavo mums visko iki galo.
Buvusi jūsų žmona po skyrybų neliko liūdėti viena?
Šioje istorijoje nė vienas neliko vienišas – todėl ir buvo apmaudu, kad dėl skyrybų užsipulta ir viską atkentėti turėjo tik Oksana. Dar apmaudžiau, kad ji buvo vadinama šeimos ardytoja...
Oksana neišskyrė jūsų šeimos?
Ne, Oksana mūsų šeimos tikrai neišskyrė. Mūsų antrosios pusės tikriausiai yra mažiausiai prisidėjusios prie šios situacijos – neprotinga būtų dėl praeities klaidų kaltinti dabartinius mylimuosius.
Jei šeima tvirta, trečias žmogus jos niekada nesugriaus?
Bent jau mūsų su Agne tikrai neišskyrė trečias žmogus.
Vieną sykį jau patyrėte, kad atstumas porai nėra naudingas. Ar tai duoda pamokų ateičiai?
Be abejo, duoda. Bet tik pati Oksana gali nuspręsti, ar jai važiuoti gyventi pas mane. Aš tegaliu pasakyti: mano artimiems žmonėms mano namų durys visuomet atviros (šypsosi).
Žinau, ką Oksana mano apie judviejų ateities planus. Ką manote jūs?
Tą patį, ką ir ji (šypsosi).
