Tai tikriausiai dėl to, kad Amerikoje žmonės taip anksti savęs „nenurašo“?
Taip, ten žmonės tik po keturiasdešimties pradeda gyventi savo malonumui, stengiasi kuo daugiau patirti, išbandyti. Dešimt metų dirbau šokių mokytoju ir kiekvieną savaitgalį su savo mokinėmis dalyvaudavau varžybose. Amerikoje labai populiarūs konkursai, kuriuose mokytojas šoka poroje su mokiniais. Būdavo, kad važiuodavau su penkiomis ar šešiomis mokinėmis. Taip pat rengdavome pasirodymus šou programoms. Lietuvoje tokių renginių dar nėra.
Akivaizdu, kad užsienyje darbo stoka nesiskundėte. Kas privertė grįžti į Lietuvą?
Darbo ten turėjau per akis. Tai kiekvienam svarbu, kad susikurtum gyvenimo kokybę. Bet yra svarbesnių dalykų – kokie žmonės tave supa. Ne aplinka, o būtent žmonės. Negaliu pasakyti, kad grįžęs į Lietuvą labai dažnai bendrauju su draugais, tačiau žinau, jog jiems galiu bet kada paskambinti. Ir Amerikoje nebuvau vienišas, bet ten trūko nuoširdumo, tikrumo jausmo. Paprastai tariant, trūko dūšios (šypsosi). Buvusi mano žmona sakydavo, kad esu nacionalistas, tačiau tikrai ne.
Į tėvynę grįžote vienas. Jungtinėse Valstijose liko jūsų žmona ir dukra. Nejaugi dėl tų, kaip sakėte, tikrų dalykų net ryžotės skyryboms?
Ne, tikrai ne. Išsiskyrėme prieš kelerius metus. Tai – labai asmeniška, todėl vienam viešai apie tai kalbėti nedera. Mes ilgus metus buvome pora ne tik gyvenime, bet ir ant parketo.
Kaip prieš dešimt metų pavyko gauti darbą JAV?
1999–aisiais su žmona dalyvavome profesionalių šokėjų pasaulio čempionate, ten sutikome prieš aštuonerius metus iš Lietuvos išvykusius kolegas Jolantą ir Darių Musteikas. Lyg tarp kitko paklausėme, ar Amerikoje reikalingi šokių treneriai. Jų atsakymas buvo trumpas: reikalingi. Gavome šokių studijos telefoną, sutarėme dėl sąlygų ir po trijų mėnesių turėjome darbo vizas trejiems metams. Viskas vyko greitai, nes priklausėme mažam būreliui amerikiečių, kurie turėjo tokių pat pasiekimų ir įvertinimų. Tačiau per tuos metus darbo rezultatais reikėjo įrodyti, kad tikrai esame profesionalai. Kokie tie rezultatai? Puikūs mūsų mokinių pasirodymai varžybose. Dirbau labai daug, tačiau tai nevargino, nes nuo devynerių metų beveik gyvenau ant parketo. Būtų kur kas sunkiau vieną dieną baigti karjerą ir suvokti, kad esi niekam nebereikalingas. Tuštuma nužudytų.
Galite paaiškinti, kodėl Amerikoje šokiai tokie populiarūs?
Kelios mano mokinės yra prasitarusios, kad geriau mokės man nei psichologui. Galiu pasakyti, jog daugiau nei 90 procentų į studiją atėjo ne dėl to, kad išmoktų šokti. Tiems, kuriems trūksta užtikrintumo, pasitikėjimo ir ryžto, lanko šokių pamokas.
Mes vis dar nemokame patys sau padėkoti net už vieną išmoktą žingsnelį, patys save smukdome. Tiesiog į viską reikia žiūrėti paprasčiau.
Joks amžius šokti ne kliūtis?
Puškinas yra pasakęs, kad meilei ir šokiams amžius neturi jokios reikšmės. Nejaugi su klasiku gali ginčytis (šypsosi)? Amerikoje vienose varžybose pastebėjau vyriškį, šokantį su kuprine. Pasirodo, ten jis laikė deguonies balioną. Kitas pavyzdys: vyras su virš kelio nupjauta koja šoko be protezo, su ramentu. Jis taip meistriškai vedė partnerę, kad mums visiems žandikauliai nukrito. Aš pats turėjau aštuoniasdešimt dvejų metų mokinę, su kuria dalyvaudavau varžybose, šou programose. Vieną dieną paskambino jos draugė ir pranešė, kad mano mokinė ligoninėje. Po kelių dienų sulaukiau jos pačios skambučio. Sužinojau, kad moteriai buvo atliktos širdies kraujagyslių šuntavimo operacijos, tačiau ji ištarė: „Aš dar sugrįšiu!“ Po metų jau buvo studijoje, ir mes vėl repetavome. Svarbiausia – noras, noras ir dar kartą noras.
Olegai, partnerės jūsų neįsimyli?
Nežinau. Su daugybe moterų dirbau, bet visos žinojo, kad turiu šeimą. Esu išsiskyręs tik pora metų. Nepajutau kokių nors simpatijų, bet santykiai būdavo draugiški, šilti. Ir su Eirida tokie pat. Kitaip darbo neįsivaizduoju. Jeigu bus muštras, galėsi pasiekti gerų techninių dalykų, bet jausmo nebus, o šokiuose tai itin svarbu. Juk žmonės ateina ne profesionalais tapti, bet patirti gerų jausmų, todėl reikia dirbti taip, kad jie norėtų grįžti kitą ir dar kitą kartą. Su Eirida dirbame pagal greitesnio mokymosi programą. Gali atsitikti taip, kad niekada scenoje, o juo labiau tiesioginiame eteryje nebuvęs žmogus staiga nieko nebeatsimins. Man pačiam taip buvo atsitikę. Porininką reikia paruošti, kad tokiu atveju jis ne pultų į paniką, o man, profesionalui, leistų ištaisyti padėtį.
Nuvykęs į svečią šalį turėjote įrodyti, ko esate vertas. Tikriausiai grįžęs į Lietuvą buvote sutiktas išskėstomis rankomis ir su keletu darbo pasiūlymų?
Tikrai ne. Kai važiavau į Ameriką, žinojau, kad būsiu niekas. Lygiai tas pat manęs laukė ir Lietuvoje. Vaikams, kuriuos čia mokiau, tada buvo dešimt metų. Dabar – dvidešimt, tikriausiai dauguma net nebešoka ir kažin ar mane prisimena. Užtenka poros metų, kad būtum užmirštas. Tačiau tokios situacijos nesibaiminau. Praėjo pusmetis, kol susiradau darbą šokių akademijoje „D–Dance“. Gal daugeliui atrodys keistai, bet sprendimą grįžti į Lietuvą priėmiau per mėnesį. Supratau, kad gyvenimas yra vienas, jo nebepakartosi, todėl labai svarbu vidinis komfortas.
Kaip per dešimt metų pasikeitė Lietuva? Kas sugrįžus labiausiai nustebino?
Žmonės pasidarė laisvesni, mažiau galvoja, ką kaimynas ar bičiulis pasakys. Pradžioje visai negalėjau žiūrėti Lietuvos televizijos programų, net žinių. Labai daug negatyvo. Amerikoje irgi kalba apie nusikaltimus, jų gana daug, tačiau informacijos pateikimas, net pranešėjų intonacija visai kitokia, neatgrasi. Nesu profesionalas, bet kaip paprastas žiūrovas tai supratau tik atvykęs į Lietuvą.
Pastebėjau, kad čia ypač daug kritikų ir žinovų (juokiasi). Kad išjudintum lietuvius, turi devynis prakaitus išlieti, bet taip buvo visais laikas. Amerikoje žmonės moka džiaugtis kitų pasiekimais, ir visai nesvarbu, kokio lygio. Jei kas nors išdrįso išeiti ant parketo ir parodyti programą, jau vien dėl to vertas aplodismentų. Mes vis dar nemokame patys sau padėkoti net už vieną išmoktą žingsnelį, patys save smukdome. Tiesiog į viską reikia žiūrėti paprasčiau.
