Olegas Šurajevas: „Savižudybė nėra pasirinkimas – tai iliuzija“

O.Šurajevas savo komentaru sutiko pasidalinti ir su 15min skaitytojais.

Pirmiausiai noriu pabrėžti, jog dalindamasis šia istorija siekiu, kad tie, kas galvojo arba galvoja apie savižudybę, niekada to nedarytų. Savižudybė nėra pasirinkimas – tai pasirinkimo iliuzija. Mirdamas nieko neįrodysi nei sau, nei kitiems. Jei nebesinori gyventi, tai tikriausiai nesinori gyventi būtent taip. Dažniausiai alternatyvų ir variantų yra milijonai, tiesiog tu jų dabar nematai.

Dabar pasakoti apie savo problemas madinga, o tai yra ir gerai, ir blogai. Gerai, nes žmonės turi progą būti išklausyti. Tada jie nebesijaučia vieniši, nustoja kaltinti save ir ima ieškoti sprendimų. Blogai, nes kartais apie savo problemas žmonės tik kalba, žvejoja gailestį, stato save į aukos poziciją, bet nieko nedaro. Kita vertus, čia labai slidi riba; lengva skirstyti žmones į „aukas“ ir „neaukas“, bet istorijų būna įvairių. Tos istorijos – unikalios ir asmeniškos, ir dažnai neįmanoma įsivaizduoti, kaip žmonėms būna sunku. Bet, deja, yra žmonių, kurie išnaudoja savo problemas asmeninės naudos gavimui. Kai kurie net sugeba reklamuoti antidepresantus savo socialiniuose tinkluose, bet apie tai kitą kartą.

Depresija mano gyvenime atsirado labai organiškai. Atrodė, kad visada su ja gyvenau. Vaikystėje buvau labai neurotiškas, turėjau hipochondriją (paranojos forma, kai atrodo, jog sergi visom pasaulio ligom), negalėdavau užmigti. Jau paauglystėje supratau, kad gyventi bus sunku. Alkoholį pradėjau vartoti labai anksti, spintoje visada turėdavau pigiausio viskio buteliuką nusiraminimui. Psichoterapiją ignoruodavau – juk aš nesu psichas. Laikui bėgant alkoholio atsirado vis daugiau. Vartojau ne dėl skonio, o tam, kad pabėgčiau nuo savęs. Dažniausiai prisigėręs tapdavau neadekvatus, o vėliau nieko neatsimindavau. Atrodė, kad yra Olegas, ir yra Olego tamsusis pakeleivis – du žmonės viename. Vartodamas pamiršdavau savo neurozes, fobijas ir t.t. Su laiku net pamiršau, kodėl pradėjau gerti – tai tiesiog tapo svarbi, net esminė mano gyvenimo dalis.

Būdamas 26-erių pirmą kartą susidūriau su savižudybe – nusižudė mano pažįstamas. Giliai širdyje jam užpavydėjau – man jis pasirodė labai drąsus. Tuomet pradėjau matyti savižudybę kaip sprendimą. Pradėjau analizuoti save ir supratau, kad gyvenime neturiu už ko užsikabinti. Nesu laimingas, nekenčiu savęs, tai gal nusižudyti būtų visai variantas? Nuo tokių minčių pasidarydavo dar baisiau. Bijojau būti su savimi. Supratau, kad per pastaruosius 6 metus nė karto nesu užmigęs paprastoje tyloje. Arba lūždavau girtas, arba su kompu, filmais, knygomis ar muzika.

Tą vasarą pirmąkart rimtai pagalvojau apie savižudybę. Vieną vakarą ėjau namų link ir pamačiau supynes. Man pasidarė smalsu, ar turiu kiaušų nusižudyti. Neišdrįsau. O gal apsigalvojau – kadangi buvau girtas, tiksliai nepamenu.

Ėjo laikas – mėnesiai, dienos, savaitės, metai. Tam tikrame gyvenimo etape viskas susimaišė. Atskirtis tarp dviejų Olegų vis didėjo, ir tamsusis pakeleivis vis labiau mane užvaldė. Pasiekiau stadiją, kuomet alkoholio vartojimas tapo nebe sprendimas, o problema. Atsirado pagirios, psichozės, priklausomybės simptomai, vis dažnesnės panikos atakos ir, aišku, narkotikai.

Atsimenu, vieną kartą gėriau savaitę, nes bijojau prasiblaivyti, pajausti pagirias ir tą baisią panikos ataką. Niekam apie tai nepasakojau, o tiems, kas tai matė, viskas neatrodė labai baisiai. Na, visi juk geria, gal Olegas truputį dažniau. Be to, aš mokėjau gerai maskuotis – daug dirbau, sportavau ir buvau visaip kitaip aktyvus.

Rimčiausias bandymas nusižudyti įvyko 2015 metais. Nepasakosiu detalių, bet tada pirmą kartą atsidūriau psichiatrinėje ligoninėje. Dauguma žmonių, gulėjusių su manim, turėjo problemų su alkoholiu. Tada pirmąkart pamačiau alkoholį be grimo. Daktarai man pasakė: „Olegai, jums sunki depresija, turite manijos požymių. Reikia gydytis.“ Bet aš mėnesį pavaidinau, kad gydausi, ir toliau gyvenau kaip anksčiau.

Tik dabar aš jau buvau specialioje aukos pozicijoje: „Geriu, nes man depresija“. Geriu prasmingai. Iš išorės mano gyvenimas atrodė ne taip ir blogai. Nu, depresija tam čiuvakui, ir ką? Kam nepasitaiko? Pinigų lyg ir turi, darbo yra, viskas lyg ir sekasi, intelektualiai išsilavinęs, knygas skaito, turi aukštesnių poreikių, na, o kas mūsų laikais negeria ir neliūdi?

2016 metais buvo mano paskutinis kuklus bandymas nusižudyti. Aišku, visi mano bandymai neapsiėjo be didelio kiekio alkoholio ir narkotikų. Jei neklystu, maždaug 80 proc. žmonių tai daro išgėrę. Šis kartas buvo tiesiog apgailėtinas. Šokau nuo kažkokio mažo aukščio ir su ranka užsikabinau už tvoros. Plyšo pirštas, ir man kelias valandas darė operaciją. Eilinį kartą praslydau.

2017-ųjų pabaigoje, po kelerių metų bandymo susitvarkyti gyvenimą, aš galutinai apsisprendžiau nebevartoti alkoholio ir narkotikų, nebebūti auka ir sąžiningai gyventi su savimi. Tai užtruko. Užtruko, kol pradėjau pasitikėti psichologais ir apskritai žmonėmis. Sugadinau daug nervų aplinkiniams.

Iš esmės buvo du variantai: arba gydais ir tvarkais, arba varai iki galo ir nusivažiuoji konkrečiai. Jau beveik pusantrų metų negeriu ir nieko nevartoju. Nežinau, kaip bus toliau. Nesijaučiu blogai, daug dalykų pagerėjo, bet mesti gerti yra tik mažas žingsnis. Kartais jaučiuosi neįtikėtinai blogai, bet žinau, ką reikia daryti, nes turiu didelį bagažą. Darbas su savim užtrunka, tai sunkus procesas.

Pabaigsiu tuo, nuo ko pradėjau: žiūrėdamas atgal negaliu pasakyti, kad bandymas nusižudyti buvo mano pasirinkimas. Tai galėjo būti mano paskutinis „pasirinkimas“, po kurio aš nebeturėčiau jokių galimybių rinktis ir ką nors keisti. Viską galima išspręsti. Bus sunku, bet savižudybė nėra sąžiningas ėjimas kitų žmonių atžvilgiu. Kai išeisi ir visus paliksi, su tuo gyventi reikės jiems, o ne tau.

Savižudybė – tai pasirinkimo iliuzija, tai tavo sunkios būklės šalutinis poveikis, tavo ligos, sutrikimo ir problemų tęsinys. Bet tai nesi tu. Jei praeisi šitą pragarą, atsivers daug galimybių, o tas pragaras taps unikalia ir brangia patirtimi, kuri padarys tave stipresnį. Dabar man daug kas nebebaisu, nes aš praėjau tą baisų pragarą, kurį iš dalies pats ir susikūriau. Bet aš nugalėjau. Kol kas galiu taip sakyti, bet nežinau, kaip bus toliau. Bet džiaugiuosi, kad padariau būtent tokį pasirinkimą. Man vis dar būna labai sunku, bet niekur gyvenimo taisyklėse neskaičiau, kad bus labai lengva.