Iš kur tu kilusi?
Esu grynakraujė vilnietė. Mokiausi Fabijoniškių vidurinėje mokykloje, Vilniaus teisės ir verslo kolegijoje baigiau turizmo ir viešbučių administravimą. Norėjau toliau studijuoti, bet pritrūko laiko: užklupo problemos šeimoje, skyrybos, dabar viena auginu mažą vaiką, įsisukau į „Olialia pupyčių“ veiklą... Kartais tenka persiplėšti. Draugai priekaištauja: „Kada pagaliau skirsi laiko sau?“ Prieš Naujuosius neturėjau nė vienos laisvos dienos: vaizdo klipo filmavimas Italijoje, televizija, itin sėkmingas naujametis koncertas Odesoje... Bet buvo labai smagu. Dainuoti didžiulei miniai – visai kas kita nei pustuštei salei.
Dažnai tekdavo dainuoti pustuštei salei?
„Pupytėms“ – jau dveji. Iš pradžių buvo visko. Sykį dainavome klube, kuriame tebuvo gal dešimt žmonių: didelėje patalpoje jie išsiskirstė ir atrodė, lyg nieko nebūtų. Dabar taip jau neatsitinka (pabeldžia į stalą).
Tu nuo vaikystės pripratusi prie komplimentų, aplinkinių žavėjimosi, sėkmės?
O, ne... Paauglystėje buvau tyli pilka pelytė. Manęs niekas nemylėjo, daugelis šaipėsi. Kitos penkiolikmetės jau dažėsi, prisižiūrėjo, o aš buvau labai vaikiška. Kai dabar pamatau tuometes nuotraukas, pagalvoju: o, ne... Neturėjau daug draugių, bijojau pasakyti savo nuomonę, jaučiausi negraži ir susikausčiusi.
Griežtas tėvų auklėjimas?
Nepasakyčiau. Tėvai mane labai mylėjo ir lepino. Mūsų šeima darni – nepatyriau, kaip kiti vaikai, psichologinių traumų dėl įtemptų tėvų santykių. Mano tėvai – išsilavinę žmonės: mama darbuojasi odontologijos klinikoje, tėtis dirba vadovaujamą darbą. Mus su jaunesniu broliu Vilmantu labai gražiai auklėjo. Tėtis, kaip visi tėčiai, mane ne visur išleisdavo, bet jam už tai esu dėkinga – vaikams negalima leisti daryti visko, ką nori. Laimei, leido dalyvauti konkurse „Mis Lietuva 2002“: po jo labai pasikeičiau.
O kaip ta tyli ir drovi mergaitė ryžosi dalyvauti grožio konkurse?
Varčiau laikraštį, radau anketą. Perėjus visas atrankas atsirado vilties, kad nesu tokia nevykėlė, kaip visiems atrodo. O mokykloje tuo metu apšnekinėjo: ką ji daro, kur eina, savaime aišku, kad nieko nelaimės...
Paauglystėje buvau tyli pilka pelytė. Manęs niekas nemylėjo, daugelis šaipėsi. Kitos penkiolikmetės jau dažėsi, prisižiūrėjo, o aš buvau labai vaikiška.
Tau nebuvo sunku atrankose? Juk į jas paprastai susirenka merginos, kurios netgi labai pasitiki savimi.
Tąsyk gaubė gera aura. Benas Gudelis – ne pėsčias, šiek tiek provokatorius, bet aš jam neužkliuvau. Patekusi į finalą, pasijutau devintame danguje. Atsirado pasitikėjimo savimi (šypsosi). Finale buvau išrinkta, rodos, antrąja vicemis. Po visų patyčių tai buvo pirmasis geras ženklas.
Kaip bendramoksliai paskui tave sutiko?
Labai kreivai žiūrėjo: „Šita laimėjo? Kaip čia dabar?..“ Bet jų nuomonė man nebebuvo svarbi. Sumoteriškėjau, pradėjau dažytis, rūpintis išvaizda. Plaukus iš pradžių nedrąsiai dažiau sruogelėmis, paskui – išdrąsėjau... Nuėjau į modelių atranką pas Renatą Mikailionytę. Pirmas blynas ir šįsyk neprisvilo: iškart išvažiavau dirbti į Milaną. Patobulinau anglų kalbos žinias, pramokau itališkai. Modelio darbas man labai patiko, tačiau tik pasakose būna, kad atvažiavai ir iškart nušlavei madų pasaulį... Tai yra Milanas, visos gražiausios pasaulio merginos ten suvažiuoja.
Priekabūs italai su savo „bella“ neišmušė iš pusiausvyros?
Čia tokio dėmesio tikrai nesulaukiu (juokiasi). Lietuviai išlepę – aplink tiek daug gražių moterų, kad dėmesio nekreipia. Kaip išsirinkti, kai viena už kitą gražesnės? O italams – egzotika: jei mergina šviesi ir dar mėlynakė, jie eina iš proto. Iš pradžių to dėmesio buvo be galo daug, bet prie visko priprantama: einu, jie sau šūkauja: „Bella bellissima“, natūralu ir įprasta... Grįžusi į Lietuvą, toliau dirbau modelių agentūroje.
Ne paslaptis, kad Lietuvoje modeliai lobių neuždirba. Užtekdavo tik kosmetikai ar kam nors daugiau?
Milane iš pradžių nieko neuždirbau: naujokės visas pajamas tiesiog pravalgo. O Lietuva – ne ta šalis, kurioje dideli pinigai modeliams plauktų. Bet buvo įdomu: filmavausi reklaminiuose klipuose, „inCulto“ vaizdo klipe „Welcome to Lithuania“, ŽAS „Tingiu“. Vėl išvažiavau į Milaną, padirbėjau ilgėliau, bet aplankė pirmoji meilė, dėl jos pakvaišau, viską mečiau ir parlėkiau į Lietuvą.
Kas buvo tavo pirmoji meilė?
Lietuvis, bendraamžis, labai mielas vaikinas. Kaip kitaip galėčiau atsiliepti apie pirmąją meilę?.. Būdama su juo, nebevažinėjau į Milaną.
Neleido?
Pati nebenorėjau... „Prakabėdavome ant laido“ nežinia kiek valandų – ar ilgai taip galima? Draugavome porą metų, viskas buvo gražu. Bet išsiskyrėme – gal todėl, kad jis per daug mane mylėjo ir nenorėjo, kad užsiimčiau dabartine veikla. Man pasiūlė nusifotografuoti „Vakaro žinių“ kalendoriui, o jis neleido.
Pripažinkime, ne tiek jau mažai vyrų būtų pasielgę lygiai taip pat...
Tiesa. Tačiau būtent tai tapo mūsų skyrybų priežastimi, o aš vis dėlto nusifotografavau tam kalendoriui. Nuo to prasidėjo „Olialia“ renginiai, fotosesijos. Paskui ištekėjau, pagimdžiau, išsiskyriau... Buvęs vyras – šešeriais metais už mane vyresnis verslininkas. Iki vestuvių draugavome labai trumpai – santuoką paskubino nėštumas.
Jis irgi norėjo tave sustabdyti?
Ne, jis mėgo pasigirti draugams, kad jo mergina yra „misė“. Prieš vestuves nugalėjau konkurse „Mis turizmas“ – jis mane labai palaikė. Tokie jau tie vyrai: visiems jiems patinka greta savęs turėti gražią moterį.
O kas patiko tau? Ką jame radai?
Buvo aistra... Ir jausmai, žinoma. Bet negalėčiau pasakyti, kad buvo didelė meilė. Didžiausia mano meilė taip ir liko pirmoji.
Tekėjai nesibaimindama?
Giliai širdyje nerimavau: kaip susiklostys mūsų gyvenimas?.. Šeimos židinį ėmėme kurti jo namuose. Gimė Patricija, jis dalyvavo gimdyme. Bet iš gimdymo namų aš jau grįžau ne į mudviejų su vyru namus, o į tėvų.
Kas buvo skyrybų iniciatorius?
Pirmoji apie skyrybas prabilau aš. Laukdamasi nuo įtampos ir streso du kartus gulėjau ligoninėje, vos nepatyriau persileidimo. Bet negaliu pasakyti, kad tai buvo tik jo kaltė – abu kažką darėme ne taip. Gal suklydome, kad iki santuokos nepagyvenome kartu? Mano tėvai nelabai norėjo, kad gyvenčiau „susimetusi“, bet, pasirodo, būtų išėję į naudą... Kai prabilau apie skyrybas, jis bandė taikytis, mėginome lipdyti šeimą, bet nepavyko – į tą pačią balą antrą kartą lipti nesinori.
Kokių klaidų nekartotum ištekėjusi antrąsyk?
Neimčiau visko giliai į širdį, neužsiliepsnočiau dėl smulkmenų. Supykusi aiškinčiausi, o ne nusisukčiau į kitą pusę – kai nuolat stengiesi nuryti kartėlį, galų gale jo susikaupia labai daug. Ir labai svarbus pasitikėjimas: jei jo nėra, apie šeimą nebėra kalbos. Nepasitikėjimas ir pakišo koją... O apie antrąją santuoką kol kas nėra minčių (juokiasi). Jei jų atsirastų, tvirtai žinočiau: iki santuokos reikia pagyventi su žmogumi, nes tik gyvendamas drauge pamatai tikrąjį jo veidą.
Kas tau padeda auginti vaiką? Samdai aukles?
Apsiėjau be jų – padėjo tėvai, o pusantrų metukų Patriciją jau nuvedžiau į privatų darželį. Jei galiu, prižiūriu pati. Kartais dukrą net veduosi į fotosesijas, filmavimus. Ji – labai komunikabilus vaikas. Visas mano gyvenimas sukasi apie ją. Buvęs vyras dukrą gali matyti, kada nori, gražiai su ja bendrauja, vadina savo mergyte... Bet, žinoma, susitinka tik tada, kai randa laiko. Jis turi savo gyvenimą.
 |
| Gedimino Žilinsko nuotrauka/Skaistė Steikūnaitė |
Po nėštumo lengvai susigrąžinai formas?
Per nėštumą draugės buvo priaugusios po dvidešimt, dvidešimt penkis kilogramus, o aš – vos septynis. Grįžusi iš ligoninės svėriau tiek pat, kiek būdama mergina. Tik krūtinė nebebuvo standi, bet ją neseniai pakoregavau ir tuo džiaugiuosi. Po gimdymo praėjus mėnesiui jau dalyvavau „Olialia“ projektuose, fotografavausi. 2008–aisiais atstovavau Lietuvai konkurse „Misis Ukraina“, laimėjau trečiosios vicemis ir Misis švelnumas titulus. Pasirodymų vis daugėjo, galų gale pradėjome dainuoti.
Ar jauti nepatogumą, kai fotografuodamasi ar filmuodamasi apsinuogini? Kitos žymios moterys tikina, kad tokiu atveju pirmiausia galvoja apie savo vaiką...
Visiškai atvirai demonstruoti nuogumo nesutinku, nes esu mama. Žinoma, mūsų fotosesijos gana atviros, nes toks „Olialia“ stilius: „Olialia pupytės“ juk negali būti apsimuturiavusios ilgais sijonais. Lietuvoje erotika sunkiai priimama... Bet laikai keičiasi. Mano mažoji, matydama, kuo gyvenu, pati darosi panelė: lūpdažiukas, aukštakulniai, rankinukas... Ji moka visas mūsų grupės dainas. Todėl nemanau, kad kada nors susigės išvydusi mane žurnale ar televizoriaus ekrane. Erotika – mūsų stiliaus dalis, bet turiu ribas: žinau, kiek ir ko galiu rodyti, o kada pasakyti „stop“.
„Olialia pupytės“ turi ambicijų dalyvauti Lietuvos „Eurovizijos“ atrankoje. Pati anksčiau esi dainavusi?
Lankiau chorą, daug koncertavome. Nenutiko taip, kad vieną dieną pabudau ir nusprendžiau dainuoti: muzika mano gyvenime visada buvo. Žinoma, „Eurovizijai“ reikėtų pasiruošti, turėti gerą dainą, palavinti balsus, sukurti gražų šou. Tačiau viskas įmanoma. Už tai „ačiū“ prodiuseriams, bet ir pačios stengiamės, repetuojame, turime daug svajonių eiti į priekį. Kol kas mums klojasi labai gerai. Tebedirbu ir modeliu: priklausau agentūrai Milane, vis nuvažiuoju padirbėti, esu vienos alaus kompanijos reklamos veidas.
Tu patenkinta savo pajamomis? Galbūt tave jau galima vadinti turtinga moterimi?
Svarbiausia – esu nepriklausoma, ir man labai patinka tokiai būti. Manęs niekada neišlaikė joks vyras. Kai buvau ištekėjusi, aišku, vyras padėdavo, bet vis tiek turėjau savo veiklos ir pajamų. Ir dabar buvęs vyras moka teismo priteistus alimentus: jie nedideli, bet mano vaikas turi viską – aš nieko jam negailiu. Geriau nenusipirksiu batų ir išleisiu tuos pinigus dukrai. Jei reikia ką nors aukoti, aukoju savo laisvą laiką ir asmeninį gyvenimą, nes turiu galvoti už du. Žinoma, dar yra tėvai, kurie labai padeda ir kuriems esu be galo dėkinga. Šiuo metu man patogiau gyventi su jais, bet jau turiu planų įsikurti atskirai.
Ką šeima mano apie tavo veiklą?
Labai mane palaiko. Jei priekaištautų, susimąstyčiau – galbūt elgiuosi ne taip, kaip derėtų. Bet dabar jie mato, kad „kaifuoju“ nuo to, ką darau. Žinau, kad tai nesitęs visą gyvenimą, todėl turiu ir „normalų“ darbą – vienoje modelių agentūroje dirbu vadybininke, rengiu atrankas, bendrauju su klientais. Pirmą dienos pusę praleidžiu kontoroje, o koncertai – vakarais.
Klubai, erotiški pasirodymai, turtingi gerbėjai... Tikriausiai sulaukiate visokių pasiūlymų. Kaip jiems atsispiri? O gal nereikia atsispirti?
Tenka sutikti vyrų – turtingų, pagyvenusių, kurie tiesiai šviesiai siūlo: „Turėsi viską, būsi aprūpinta...“ Dažniausiai jie būna užsieniečiai. Bet aš tvirtai sakau „ne“. Geriau gyvensiu taip, kaip gyvenu dabar. Laikausi nuomonės, kad moteris privalo turėti savo veiklą, realizuoti save.
Galbūt turtingas globėjas tau nedraustų realizuoti savęs?
Bet vieną rytą galiu atsikelti ir išgirsti: „Keliauk, tavo vietoje atsirado kita.“ Arba: „Čia viskas mano, atėjai nieko neturėdama, tai ir nešdinkis tuščiomis.“ Ne, man nepatiktų būti tik gražia moterimi.
Kai kurios moterys ir tokiomis aplinkybėmis sugeba nemažai išsikovoti...
Yra tokių, be abejo. Bet vyrai šiais laikais nekvaili. Jie dovanoja, o paskui atsiima – padovanos tuos pačius kailinius kitai. Bet jei yra šeima, meilė, ateities planų – tada aš ne prieš, kad vyras mane palepintų (juokiasi).
Koks turėtų būti greta tavęs esantis vyras?
Išsilavinęs, turintis tikslų ir sugebantis juos pasiekti. Išlaikyti vyro nenorėčiau – alfonsų man nereikia. Vyro pareiga – išlaikyti šeimą ir duoti viską, kas geriausia, o moteris irgi gali prisidėti. Vyras turi būti vyriškas, mokėti gerbti ir mylėti moterį. Deja, aplink matau daugiau tokių, kurie myli tik save.
Po skyrybų buvo rimtų draugysčių?
Buvo. Su vienu vaikinu bendravau ilgokai, buvo ir kitų simpatijų. Bet nepasitaikė tokio, kuriam būčiau galėjusi visiškai atsiverti. Jei būtų pasitaikęs, bendraučiau iki šiol.
Neseniai spaudoje pasirodė judviejų su sunkiaatlečiu Ramūnu Vyšniausku nuotraukų. Jūs – pažįstami, bičiuliai, mylimieji?
Tai – kita istorija... Kol kas nenorėčiau kalbėti, nes yra daugybė pavydžių žmonių, kurie to tik ir laukia. Bijau, kad kas nors nužiūrės mano laimę. Buvo nemalonu išgirsti kalbų, kad darausi sau reklamą bendraudama su žymiais vyrais. Patyriau šoką: ar žmonės galėtų būti tokie pikti, kad šnekėtų nebūtus dalykus? Aš nesu toks žmogus! O ir kam man reklama? Jos ir taip užtenka... Dabar jau su manimi kas nors galėtų bendrauti siekdamas reklamos, o ne atvirkščiai (juokiasi). Mes su Ramūnu bendraujame, palaikome santykius. Kol kas viskas labai gerai – žiūrėsime, kaip bus toliau, juk šiandien yra taip, o rytoj jau gali būti kitaip. Draugystė su žymiu vyru manęs negąsdina. Taip, jie išlepinti dėmesio, bet apskritai visi vyrai yra išlepinti mūsų, moterų, dėmesio. Tikrai nesiekiu draugystės būtinai su žymiu vyru – mano artimu žmogumi lygiai taip pat galėtų tapti ir paprastas, niekam nežinomas vaikinas, su kuriuo būtų ramu ir gera.
Ramūnas dėl tavęs kraustytųsi iš Klaipėdos į Vilnių?
O ką gali žinoti (juokiasi). Pakeisti gyvenamąją vietą juk nesunku...
