Vos peržengus slenkstį pakvimpa šviežiai plikyta juodąja arbata ir namine abrikosų uogiene. Savo namų virtuvėje smagiai sukasi viena ryškiausių projekto „Lietuvos perlai. Šauniausios damos rinkimai" dalyvė Ona Ažušilienė (77). Arbatą į porcelianinius puodelius pilsto šeimos galva ekonomistas, rašytojas Vytautas Ažušilis (80). Žinau, kad po kelių valandų išėjusi iš šių namų dar kartą sau patvirtinsiu: po pensijos gyvenimas tik prasideda.
Dvi dukros, trys anūkai ir penki proanūkiai - laukiamiausi Onos ir Vytauto svečiai. „Man reikia tik pranešti, kad pietums ruošiu blynelius ar skanią sriubą, ir, žiūrėk, sulekia metę
visus darbus", - šypsosi šeimininkė. Bet, kitaip nei įprasta, namą Ažušiliai statė ne vaikams ar anūkams, o tik sau. Net virtuvę įsirengė tokią, kokios reikia tik dviem žmonėms. Jeigu svečių prisirenka pilni namai, veiksmas persikelia į kitą namo aukštą, kur yra erdvus stalas ir patogu išeiti tiesiai į žaliuojantį kiemą.
Šeimininkai namą specialiai projektavo taip, kad svetainėje būtų vietos ir židiniui, ir nedidelei oranžerijai. Tiesa, ji nuo svetainės jokiomis sienomis neatskirta, tik stogo dalis virš jos - stiklinė. Už lango į balkonėlį šakas tiesia abrikoso medis, nuo kurio šeimininkai šiemet nuskynė kone šimtą kilogramų kvapniausių vaisių.
„O ko lakstyti iš vieno aukšto į kitą, paklausėme savęs ir įrengėme net keturis vonios kambarius", - ekskursiją po namus pradeda ponia Ona. Viena vonia iš tiesų įrengta, galima sakyti, tiesiog antro aukšto fojė, į kurį pakyli laiptais iš pirmojo, norėdamas patekti į miegamuosius. Be to, šeimininkai šią patalpą nusprendė palikti... be durų. „Specialiai taip padarėme, norėjome, kad maudantis šiek tiek drėgmės eitų į aplinką. Kad oras namuose ne toks sausas būtų, - aiškina moteris. - Kartą maudausi ir girdžiu, kad vyras į antrą aukštą atveda elektriką. Kur dėtis? Panardinau galvą ir palaukiau, kol praeis..." „Apskritai nemėgstame uždarų kambarių, begalės durų..." - priduria ponas Vytautas, vesdamas į savo kambarį. Ši patalpa atlieka ir miegamojo, ir darbo kambario funkcijas. Dušo ir tualeto kambarys čia taip pat be durų. „Patogu, durų darinėti nereikia", - juokiasi šeimininkas.
Kambarys šalia - ponios Onos karalystė. „Vytautas ilgai dirba arba anksti keliasi, todėl patogiau miegoti atskirai, - paaiškina moteris ir nusikvatoja. - Be to, daug maloniau, kai į svečius vienas pas kitą ateiname..."
Ir džiaugsme, ir varge
Maždaug prieš penkerius metus poros namus okupavo Rytai: po kambarius pasklido raudonos vėduoklės, rytietiškais raštais marginti indai, daiktai, baldai. Mat tuo metu ponia Ona ėmė mokytis tai či gimnastikos. Jaunystėje ir pati būtų nepatikėjusi, kad tokiame amžiuje susidomės Rytų išmintimi, sveiku gyvenimo būdu. Nebūtų patikėjusi netgi tuo, kad apskritai turės tokius namus. „Aš juk tremtinių vaikas. Tėvus su trimis nedideliais vaikais išvijo iš namų Daugailių miestelyje. Mano sesutei buvo vos metukai. Vieni kaimynai vieną vaiką paėmė globoti, kiti - kitą. Mūsų šeimą apskritai norėjo išvežti į Sibirą. O kaip besurinksi, kai ji išdraskyta, išsibarsčiusi? Turbūt tik dėl to mums ir pavyko išlikti. Ilgai slapstėmės, paskui visi persikėlė į Vilnių", - sunkią gyvenimo pradžią prisimena ponia Ona. Ir Vytauto šeimos likimas panašus. Kai jiedu susitiko Maskvos neakivaizdinio finansų instituto Vilniaus filiale, daugiau nebesiskyrė. Jaunutė, išvaizdi studentė traukė ne vieno akį. Pats instituto direktorius ją vadino Ana Karenina. Tačiau gabiai būsimai finansininkei gyvenimą gadino biografija: į rimtesnį postą ar darbą „tautos priešų" vaikui kelias buvo užkirstas. „Kaip naiviai tada galvojau: susituoksime su Vytautu, pakeisiu pavardę ir tremties šmėkla, nesėkmės manęs nebepersekios! Įsivaizdavau, kad pakeitus pavardę mano biografija ir charakteristika bus perrašytos", - iš savo naivumo dabar juokiasi ponia Ona. Ištekėjo jauna - aštuoniolikos. „Iki devyniolikto gimtadienio trūko tik septyniolikos dienų", - pataiso ponas Vytautas. „Rinkausi patį gražiausią instituto vaikiną. Ir dar nekvailą", - gero žodžio vyrui negaili moteris. Jų šeimai - jau penkiasdešimt septyneri metai. „Kadangi daug vargo patyrėme, nebuvo laiko ieškoti priekabių, galvoti, kad charakteriai nesutampa... Ir džiaugsme, ir varge buvome išvien. Laikėmės vienas kito", - tvirtos šeimos paslaptį išduoda ponia Ona.
Netradiciniai pensininkai
Ažušilių gyvenimas gerėti ėmė tik kai pirmaisiais nepriklausomybės metais ponas Vytautas - ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras - įsteigė konsultacijų bendrovę „Apskaita". Po dešimties metų verslą perdavė anūkams ir abu su žmona tikėjosi pabūti tikri pensininkai. „Tačiau tuomet gyvenimas tik prasidėjo", - juokiasi sutuoktiniai.
Ponas Vytautas atsidavė viso gyvenimo aistrai: rašo romanus, eiles, pasakas vaikams. Pirmoji jo knyga - fantastinis romanas „Roneta" - tapo labai populiari ir buvo išleista net penkiasdešimties tūkstančių egzempliorių tiražu. Vėliau pasirodęs keturių tomų romanas „Auksinis sakalas" apie gimtąjį Pašaminės kaimą apdovanotas Amerikos lietuvių literatūros fondo premija. Per pastaruosius dešimt metų vyriškis parašė dvidešimt knygų. „Pavyzdžiui, kartą akis užkliuvo už kelių eilučių laikraštyje apie tai, kad pagaliau visi rubliai Lietuvoje pakeisti į litus. Paklausiau savęs: o kur dingo visi tie milijardai iškeistų rublių? Kur jie dingo? Iš tokių klausimų ar netikėtų idėjų ir gimsta romanas arba trileris. Jeigu gerai einasi, užtenka keturių mėnesių, ir knyga yra", - pasakoja ponas Vytautas.
Už vyro atsidėjimą kūrybai žmona kartais net pykteli: nei valgyti prisišauksi, nei sau dėmesio sulauksi. Veiklos trūkumą ir ji labai pajuto tik išėjusi į pensiją. Trys ponios Onos vaikaičiai jau buvo suaugę, močiutės globos jiems nereikėjo. Tuomet moteris pradėjo lankyti... Lotynų Amerikos šokių pamokas. „Neteko šokti jaunai, tai nusprendžiau pasidžiaugti tuo dabar, - šypsosi moteris. - Dar po kurio laiko į mano gyvenimą atėjo tai či gimnastika. Ji - viso gyvenimo užsiėmimas. Be pradžios ir be galo. Tam tikra prasme tai - sveikatingumo mankšta: sulėtėja pulsas, normalizuojasi kraujotaka, medžiagų apykaita, atsikratai antsvorio."
Geriau nevalgyti, nei nejudėti
„Kokia mano jaunystės paslaptis? Kasdien sukasti po porą kvadratinių metrų žemės", - juokiasi ponia Ona.
Jau ne vienus metus ji kiekvieną rytą pradeda nuo tam tikro ritualo: vos pabudusi dar lovoje pasiraivo lyg katė, išmankština kiekvieną kūno dalį. Antra svarbi taisyklė - maitintis reikia sveikai, todėl sutuoktiniai atidžiai derina maistą, nevalgo mėsos su bulvėmis, vengia miltinių, pieniškų produktų. „Prieš pusryčius išgeriu stiklinę vandens. Paskui verdu košę: vieną dieną grikių, kitą - avižinių dribsnių, trečią - sorų, ketvirtą - kviečių arba miežių. Košes kartoju kas keturias dienas. Verdu tik vandenyje ir pagardinu ne sviestu, o šaukšteliu aliejaus. Apie dešimtą vienuoliktą valandą geriame kavutę su keletu džiovintų slyvų, figų ar imbieriniu sausainėliu. Apie dvyliktą - pietūs. Prieš juos vėl išgeriu stiklinę vandens. Pietūs dažniausiai - vegetariški: sriubytė ir karštas patiekalas. Jeigu gaminu mėsytę, tada apsieiname be sriubos. Vakarienei - vėl savos taisyklės: vieną kartą per keturias dienas suvalgome po dvi bulves su raugintu agurkėliu. Vyras vis prašo bulvinių blynų, bet iškepu tik kartą per porą mėnesių: dažniau negalima, - aiškina ponia Ona. - Tokio maitinimosi plano laikomės jau maždaug šešerius metus. Kai Vytautas smarkiai susirgo, teko abiem pradėti valgyti tai, ką reikia, o ne tai, ko norisi. Užtat kaip skanu viskas pasidarė!" Kritikams, klausiantiems, kam save taip riboti, moteris atremia: „Juk mano metų moterys neretai jau sunkiai pačios tvarkosi arba apskritai nejuda. Manau, geriau nevalgyti, nei nejudėti."
„Kartą gatvėje nulydėjau žmoną akimis. Greta eina jaunos merginos... Neatskirsi: liekna, žengia lengvai, atrodo elegantiškiau nei kuri jauna. Plaukia lyg gulbė..." - švelniai žvelgdamas į žmoną giria ponas Vytautas.
Panašių komplimentų ponia Ona sulaukia ir projekte „Lietuvos perlai. Šauniausios damos rinkimai". Tarp dalyvių ji - vyriausia, bet dėl energijos ir gyvenimo džiaugsmo kone daugiausia simpatijų sulaukianti dama. Nors jeigu ne ponas Vytautas, gal žmonos televizijoje nė nebūtų. „Žiūrėdamas kažkokią laidą vyras pamatė bėgančią eilutę, kad kviečiamos dalyvauti moterys, vyresnės nei šešiasdešimt metų. Paragino užsiregistruoti. Nekreipiau dėmesio. Paskui ir pati pamačiau kvietimą. „O kodėl gi ne?.." - pagalvojau, - pasakoja ponia Ona. - Ir tikrai nesigailiu: patyriau tokių ekstremalių pojūčių, kokių nebuvo per visą gyvenimą ir daugiau nebus. Kas galėtų pagalvoti, kad suaugusios moterys gali žaisti dažasvydį arba sulaukusios tokio amžiaus surengti pižamų vakarėlį ir pirmą kartą pamatyti vyrų striptizą! Kiek daug vis dėlto gyvenime dar nepažinta, nepatirta, neišbandyta..."
Televizoriaus ekrane vis pasirodančią ponią Oną gatvėje ar parduotuvėje jau atpažįsta. Ją tai ir pamalonina, ir įpareigoja. „Dabar nepasidažiusi ir gražiau neapsirengusi galiu nebent į kiemą išeiti spanguolių skinti... - juokauja elegantiška ponia. - Bet jeigu bijočiau tokio žmonių dėmesio, nebūčiau ėjusi. O pusiaukelėje sustoti negali."
