Ona Kolobovaitė: tėčio mergaitė

Spėju, kad vardą jums išrinko mama, ar ne?

Ona: Gimimo liudijime užrašyta Ana, o pase – Ona. Man labai brangūs abu vardai, iš tikrųjų. Tėtis ir giminės iš jo pusės Kostromoje, Maskvoje mane vadina Ana, Anečka – man tai gražu. Kitiems esu Ona, Onutė.

Prieš šešerius metus mergaitė iš Visagino atvažiavo mokytis į Vilnių. Buvo baisu?

Olegas: Dukters talentą pastebėjome labai anksti – buvo savaime aišku, kad jos ateitis bus susijusi su muzika. Ir kad vieną dieną jai reikės iš namų išvažiuoti...

Ona: Pamenu tą dieną, kai tėvai mane atvežė į Vilnių. Truputėlį pasėdėjome ir jie išvažiavo. Viskas! Likau viena. O buvau toks nelabai savarankiškas namų vaikas... Turėjau daug baimių. Juk ir apie savo Muzikos ir teatro akademijos pedagogę Sigutę Stonytę buvau girdėjusi nuomonę: „Daug kas jos bijo.“ Vaikščiojau į paskaitas lyg laukdama kokio sprogimo... Praėjo savaitė, mėnuo, keli mėnesiai. Supratau bijojusi be reikalo... Bet teko išmokti kitko – priimti kritiką. Dėstytoja labai reikli. Dėl griežtų jos žodžių ne kartą esu apsiverkusi, bet tik dabar, po šešerių bendravimo metų, būdama magistrante, galiu suprasti, ką man tais žodžiais norėjo pasakyti. Iki šiol neužsiauginau storos odos – kartais širdelė sukirba, bet raminuosi, kad man linkima tik gero.

Olegas: Nelengva ir mums buvo ją Vilniuje palikti. Ilgai ieškojome nuomojamo kambario, kol per pažįstamus radome labai šaunią moterį, buto šeimininkę. Ji – patikimas, doras žmogus, tad lyg ir ramiau pasidarė.

Ona: Iki šiol ten pat gyvenu. Angelė – puiki moteris, vis rūpinasi, kad neperšalčiau, pavalgyčiau...

Olegas: Pirmą mėnesį skambindavome savo mergaitei kelis kartus per dieną. Tiesą pasakius, neką rečiau skambiname ir dabar! Kartais net jaučiame, kad galbūt trukdome, tačiau norisi bent balsą išgirsti. Iš jo ir suprantame, jei kas nors negerai, gali net nieko nesakyti. Kaip ir visiems tėvams, suvokiantiems, kad vaikai tik iš savo klaidų mokosi, norisi dukrą apsaugoti nuo gyvenimo pamokų ar šias bent sušvelninti. Buvo neramu, kad ji žengia į suaugusiųjų pasaulį, kartais žiaurų, sudėtingą ar gluminantį, o mūsų nėra šalia. Bet tokia realybė. Anai sakydavau: „Nėra svetimos patirties – tik tavo! Ir klaidų, skaudžių pamokų neišvengsi.“

Be ryšių, pažinčių, įtakingų giminaičių Onai pasisekė greitai išgarsėti…

Ona: Pati pradžia buvo lyg filme. Vos tapusią studente, mane pakvietė kaip „Dainų dainelės“ laureatę rugsėjo pirmąją padainuoti koncerte sostinės Simono Daukanto aikštėje. Tuo metu pro šalį ėjo miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ prodiuseris, išgirdo, sustojo ir pagalvojo, kad tikčiau pagrindiniam vaidmeniui, nors jau turėjo būrį pretendenčių. Per dvi dienas išmokau keletą arijų. Atėjau labai nedrąsi, pamačiau visą eilę susėdusių žinomų žmonių, bet keisčiausia, jog pajutau tokią gerą iš jų sklindančią energiją, man taip lengva ant širdies pasidarė, kad ramiai padainavau. Ir išsyk sužinojau, kad tinku. Pirmiau paskambinau ne tėvams – dėstytojai. Bijojau, kad man, vos įstojusiai mokytis klasikinio dainavimo, ji uždraus dalyvauti miuzikle. Tačiau sulaukiau pritarimo: „Kodėl gi ne? Gal tai tavo kelias?“

O tėčio pritarimo visada ir visur sulaukdavote?

Ona: Mūsų ryšys ypatingas, esame lyg du vandens lašai. Kažkokiu stebuklingu būdu tėtis sugebėdavo man įpūsti optimizmo net tuomet, kai viskas krisdavo iš rankų. Kalbėdavo, kad mokyčiausi iš klaidų, bet „neužsiciklinčiau“. Kad eičiau į priekį. Vis kartodavo mėgstamą žodį „nedreifuok“! Tik jo dėka buvau ir esu sportiška: palaikydama kompaniją jam ir broliui, net lauko tenisą žaisti išmokau. O ir keliuosi anksti, nes taip jau namie buvo įprasta. Pamenu, man nepriekaištaudavo, kad ilgai miegodavau, tik tarsteldavo: „Jau pusė dienos pramiegota...“ Tai įstrigo. Kaip ir tai, jog tėvai skiepijo troškimą džiaugtis gyvenimu ir stengtis, kad šalia esantiems žmonėms būtų gera.

Olegas: Aš juk pamišęs dėl sporto! Jis visada užėmė svarbią mano gyvenimo dalį, jaunystėje buvau profesionalus lengvaatletis.

Ona: Tėtis vos į olimpiadą neišvažiavo!

Olegas: Vienu metu reikėjo apsispręsti – sportas ar mokslas. Logiškiau atrodė rinktis mokslą. Tokia pat dilema buvo kilusi ir sūnui Aleksui. Džiaugiuosi, kad visa mūsų šeima sportiška, kad vaikus iš mažens tuo užkrėčiau. Anai buvo gal ketveri, kai aikštelėje prie namų ją pradėjau mokyti čiuožti ir žaisti ledo ritulį. Vėliau buvo slidinėjimas, krepšinis, plaukimas – daug ką išbandėme. Sportas formuoja charakterį. Moko kovoti, ne tik laimėti, bet ir pralaimėti.

Nejau nenorėjote trapiosios savo mergaitės palepinti?

Olegas: Betgi jos niekada neverčiau nieko daryti. Ir balso nepakėliau. Tik įkalbinėjau ją, ieškojau kompromisų... Bent šiek tiek priviliojau į sportą!

Ona: Man tai – puiki iškrova. Atostogų neįsivaizduoju be pabuvimo namie, Visagine, be teniso su tėčiu, be mamos virtų valgių... Anksčiau ne itin džiaugdavausi, kai mane veždavosi grybauti ar uogauti, o dabar taip to norėčiau! Tik namo per darbus grįžtu vis rečiau ir rečiau.

Dainininkės paprastai nepasižymi sportiškumu...     

Ona: Keičiasi laikai. Dainininkui nebeužtenka viską vien balsu perteikti. Reikia ir vaidybos, ir geros fizinės formos, ir plastikos. Siekiama, kad opera būtų kuo tikroviškesnė, įtikimesnė, kad arijos tarsi išplauktų iš mizanscenų. O juk anksčiau pozos būdavo tokios dirbtinės! Koja – į priekį, viena ranka ištiesta, kita – ant kardo rankenos...

Apie ką judu pasišnekate?

Ona: Labai atvirai – apie viską. Tiesa, nepamenu, kad jis kada apie kokias meiles būtų klausęs... Čia tik mama teiraujasi, beje, irgi itin atsargiai: „Na, kaip reikalai meilės fronte?“ Ji konkretesnė. O mes su tėčiu tokie emocingi, viską, kas ant širdies, išsakome, esame linkę padiskutuoti ir egzistencinėmis temomis, paliesti žmonių santykius.

Olegai, ar labai jaudinatės per Onos pasirodymą televizijoje?

Olegas: Pirmus kelis kartus po jų net negalėjome užmigti. Nors žinome, kad Ana tiesiog fanatiškai dirba ir tai, ko imasi, padaro kiek įmanoma tobulai. Kai jos nuotaika pakili, viskas paprasčiau, bet matome, kiek daug jai reikia dvasinių jėgų, kai fizinė ir psichinė būsenos prastos. Tai pastebime tik mes, tėvai...