Tadas džiaugiasi: balandis jam laisvesnis, užtat gali padėti Dovilei buityje, daugiau pabūti su ką tik antrąjį gimtadienį šventusiu jų pirmagimiu Kornelijumi. Iki tol visi metai – spektaklis po spektaklio. „Ką tik su sūnum buvom poliklinikoje – dvejų metų proga reikia pasverti, pamatuoti ūgį. Pamatė tas visas daktares, ir – į ašaras. O dar kai kraują iš piršto reikėjo imti...“ – tėviški rūpesčiai, net ir šie, įvarę streso abiem su mažuoju, Tadui malonūs.
Dabar, kai Dovilė turi itin saugoti sveikatą, pats solistas mielai raitosi rankoves ir stoja prie puodų: „Man patinka. Ir konservuoti moku – juk vienuolika metų gyvenau bendrabutyje, anksti savarankiškas tapau. Stengiuosi išnaudoti kiekvieną akimirką su šeima. Vienintelė problema – laikas. Tiksliau – nuolatinis jo neturėjimas.“
Suskaičiavau, kad pernai turėjote net septynias premjeras. Karalius „Lohengrine“, Silva operoje „Ernanis“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre – sudėtingi vaidmenys, kur dar visi kiti darbai. Ne per didelis krūvis?
Pernai dirbau tiek, kad žmona sakė: „Na, jei negausi jokio apdovanojimo, nežinau...“ Atidainavau tris premjerinius „Lohengrino“ spektaklius be dublerio, tas pats – ir su opera „Ernanis“, nes susirgo mano dubleris. Visi stebėjosi, kaip čia šitoks krūvis, o man – nors ketvirtą spektaklį duok. Turėjau neblogų treniruočių su „bohemiečiais“. Jie įpratino operas rodyti savotiškais blokais – be pertraukų kelis vakarus, kai tik į Vilnių susirenka trupė. Ir ištreniravo greitai dirbti – juk Mozarto „Visos jos tokios“ pastatėme gal per tris su puse savaitės. Buvau ką tik po „Lohengrino“, be poilsio, pats netikėjau, kad per tiek laiko galiu vaidmenį paruošti, tekstą, kurio tikrai nemažai, į galvą susikišti. Ir „Bohema“ man buvo premjera – spektaklis ne naujas, bet man – debiutinis.
Gyvenote Šiauliuose, Palangoje, bet į pirmą klasę pradėjote eiti Klaipėdoje, Eduardo Balsio menų gimnazijoje.
Šiauliuose gimiau ir pagyvenau tik iki trejų. Tėvai išsiskyrė, mirė palangiškis senelis, mamos tėtis, ir ji kartu su manimi persikėlė pas senelę prie jūros. Ir Palangoje mažai tepagyvenau. Jau šešerių išvažiavau į Klaipėdą, į gimnazijos bendrabutį, – svajojau mokytis muzikos. Aišku, tokiam mažam nelengva – ašarų pakalnių pasitaikydavo, bet aš – Avinas, užsispyręs, jei kas ir nesiseka, toliau einu pirmyn.
Pasakodavo senelis: kai tik transliuodavo operas, aš, dar visai mažutis, prie televizoriaus sėdėdavau lyg apmiręs. Turėdavo senelis visokių balalaikų, jomis grodavo, aš dainuodavau. Bet kiek paaugęs kartojau, jog nedainuosiu niekuomet. Šeštoje klasėje pradėjau groti saksofonu. Jis man atrodė viskas, o iš choro ir vokalo pamokų bėgdavau.
Atvažiavęs į Vilnių, Muzikos ir teatro akademijoje taip pat studijavote saksofoną?
Vilniuje, kuris atrodė svajonių miestas, ir suvokiau, jog saksofonas tikrai nėra viskas. Buvau linkęs į klasiką, o kiek klasikos juo pagrosi? Saksofonas – daugiau džiazui. Ši muzika man patinka, bet jai gyslos neturiu.
Kartą kursiokas klarnetistas paprašė Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos dirigavimo specialybės studentams padėti išlaikyti egzaminą – padainuoti epizodą iš „Mišių“. Sutikau, nors atrodė keista – aš, saksofonininkas, einu kažkur dainuoti. Nebepamenu, pats Nacionalinio operos ir baleto teatro choro vadovas Česlovas Radžiūnas ar jo žmona tuomet mane išgirdo. Po kurio laiko skambina: „Ar nenori darbo teatro chore?“ Pagalvojau: nieko sau, dar tik metai Vilniuje, nespėjau čia apšilti, o jau siūlo TOKĮ chorą! Žinoma, taip! Be to, studentui tai atrodė nemaži pinigai, gera patirtis. Pamačiau spektaklius ir viskas apsivertė, užvirė kraujas.
Radžiūnas nukreipė pas vieną vokalo pedagogę, o ji po kurio laiko – pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Gal pusmetį palankiau jo pamokas – dirbom iš peties, ir stojau į pirmą Muzikos akademijos kursą, vokalo specialybę. Išėjau akademinių saksofono studijų atostogų – pasilikau atsarginį variantą, kad, jei kas nors nepasiseks, galėčiau grįžti. Neprireikė.
Jūsų žmona – taip pat muzikė?
Ji – iš visai kitos srities. Dovilė Vilniaus universitete baigia ekonomikos magistrantūrą. Vyras dainuoja – uždirba pinigus, o žmona skaičiuoja (juokiasi). Susitikome Vilniuje 2007-aisiais Kalėdų laikotarpiu, bendroje kompanijoje. Susituokėme 2008-aisiais. Gerai, kad žmogus iš kito pasaulio. Užtat galime pasišnekėti apie viską kitką. Ji eina į mano spektaklius, net kartais pasako pastabų. Dovilė – racionalioji šeimos pusė. Tikrai esu laimingas, kad turiu žmogų, kuris moka visuomet stumti į priekį. Kita gal sakytų: ne, nevažiuok į perklausą, lik. Dovilė kaip tik ragina judėti, ieškoti, kai reikia – nuramina, paskatina.
Atrodo, neliekate jai skolingas: ne tiek daug solistų sako, kad jiems svarbiausia – šeima, ne karjera.
Jei šeimoje viskas gerai, manau, judės į priekį ir karjera. Tie dalykai negali trukdyti vienas kitam. Nebent atsiduodi karjerai trimis tūkstančiais procentų, o šeima lieka už borto. Gal ir nuo paties žmogaus, jo gyvenimo būdo daug priklauso? Man visada gera pareiti namo, būti su šeima. Nesakau, jog nesmagu pavakaroti kad ir su „bohemiečiais“ po spektaklių. Mes liberaliai žiūrime į vienas kito poreikius, gerbiame darbus. Kartais Dovilė man primena: „Šiandien dar nedainavai.“
Dainuojate namuose?
Stengiuosi to nedaryti, nes kaimynai nesidžiaugia. Kartą viršuje gyvenanti bobutė ėmė belsti į radiatorių, šaukdama: „Užsičiaupk tu!“ Kol neturime galimybių kraustytis į nuosavą namą, gyvename daugiabutyje, repeticijoms tenka ieškotis kitų vietų. Šiaip padainuoti stengiuosi kasdien – prisiminti ką nors seno ar naujus darbus pakrapštinėti.
Dažnai grįžtate į Palangą?
Labai retai. Nors pasiilgstu. Ypač – palangiškės močiutės, kuri man labai artima ir mylima, mudu gimę tą pačią dieną – jai pavasarį sukako 84-eri. Dabar negalime nuvažiuoti, nes rizikuotume Dovilės sveikata, paskui birželį, iškart po darbų Vilniuje – atidainuosiu Händelio oratorijoje „Aleksandro puota“, porą mėnesių dirbsiu Švedijoje – vasaros festivalyje turėsiu pastatymą, dainuosiu dešimtyje spektaklių.
Ir nebus gaila palikti šeimos?
Ne ne – važiuosime visi keturi. Iškart išsiderėjau, kad leistų man atvykti su šeima, – kaip kitaip. Duos namuką prie ežero, kvėpuos vaikai grynu oru. Tai tikrai geriau, nei vasaroti Vilniaus dulkėse. Tik baisu, kaip Kornelijų teks nuo vandens sulaikyti – lėks į ežerą, kaip kad pernai Palangoje į jūrą.
Kur tektų važiuoti dėl darbų, visur – tik su šeima. Dauguma solistų taip daro. Kai savi žmonės šalia, visai kitas jausmas, palaikymas. Kitaip ką – grįžęs namo sėsi prie kompiuterio ir bendrausi skaipu. Tai tikrai ne tas pats, kas kalbėtis gyvai.
Kada yra bosų aukso amžius?
Maždaug 35-erių. Nebepamenu, koks buvo balsas aštuoniolikos, bet vėliau, jau Prudnikovo klasėje, kiti klausdavo: „O tu negali kalbėti aukštesniu balsu?“ Negalėjau – tokia gamta. Rytais teko su keliais draugais telefonu šnektelėti. Po to, sakė, niekada gyvenime neskambins anksti, kol būsiu neprasikalbėjęs, nes telefono dažniai neišneša – pradeda plerpti, nė žodžio negalima suprasti.
Beje, kai Kornelijus buvo mažiukas, tik atsibudęs užriaumodavo žemu žemu balsu: bu bu bu. Abu su Dovile suklusome – nebuvome taip kalbančio vaiko girdėję. Paskui jo balsas paaukštėjo.
Ne taip seniai buvote gerokai stambesnis, ilgais plaukais. Kas privertė keistis?
Nesikirpau nuo vestuvių – tik Dovilė plaukų galiukus patrumpindavo. Užėjo kažkoks užsispyrimas: „Auginsiu!“ Bet kartą, besiruošiant Giacomo Puccini operai „Manon Lesko“, Juozas Statkevičius mane apkirpo. Pasodino, nusuko nuo veidrodžio, kad nematyčiau. Pasirodė, visai nieko. Tik žmonai šokas buvo – rytą iš namų išlydėjo ilgaplaukį, grįžau jau nukirptas. Ji žiūrėjo kokias penkias minutes, paskui nutarė: „Gal ir tinka...“
Kartu su plaukais ėmė kristi ir kilogramai. Prieš „Visos jos tokios“ premjerą, kai Juozas mums siuvo kostiumus, atėjau matuotis. Paėmė nuo manekeno – įtilpau. Nudžiugo: „Tai, ko ir reikia! Daugiau nebevalgyk.“ Paskui visokios šventės – Kalėdos ir kiti negeri dalykai, kai močiutės prigamina mišrainių, kurių net ir nebūdamas alkanas negali nevalgyti – juk taip skanu. Paskui Kornelijaus, mano gimtadieniai, dar Velykos...
Tie įvaizdžio pasikeitimai tikrai į gera. Juk dabar XXI amžius, kai scenai reikia kitų dalykų nei kadaise, kai bačkutes įridendavo, jos padainuodavo, paskui bačkutes išridendavo. Dabar režisieriai ieško kitokių – universalių, dainuojant kone akrobatinius triukus atlikti galinčių solistų, nes žiūrovui reikia veiksmo, vaizdo, judėjimo. Užtat reikia fizinio aktyvumo. Kai dar labiau atšils, išsitrauksiu dviratį, mėgstu pavažinėti palei Nerį.
