Besišypsančios ir laimingos Sigitos ir Liudo akys, baltomis lelijomis išpuošta bažnyčia, šiluma spinduliuojantis kunigas, liturgija, jaudinanti Giedriaus Daunoravičiaus violončelės melodija, Kauno kultūros centro „Tautos namai“ mišraus choro „Gintaras“ giesmės, tėvelių jaudulys, nuoširdūs artimųjų ir draugų veidai, Paberžėje pasodintas berželis – ar begali būti gražiau?..
Senovinis posakis „gražu kaip bažnyčioje“ tiko visai vestuvių šventei, nuo pirmos iki paskutinės jos akimirkos: vasaros dangaus spalvos suknelėmis pasipuošusios pamergės, sodriais balsais dainuojantys pabroliai su iškalbinguoju vestuvių liudininku – Egidijumi Bavikinu – priešakyje, Akmenių dvaro rūmai, sakraliai tėvų perduodama Šeimos židinio ugnelė, malonios ir netikėtos muzikinės draugų dovanos...
Regis, net ir į pačią mažiausią smulkmenėlę buvo sudėta visa širdis, todėl žodžiai „jautru, tauru, tobula“ – trumpiausias Sigitos ir Liudo Meilės šventės apibūdinimas.
Gedimino Tamulyno nuotr./Liudo Mikalausko ir Sigitos Vėželytės vestuvės |
Gedimino Tamulyno nuotr./Liudo Mikalausko ir Sigitos Vėželytės vestuvės |