Oficialus renginio startas buvo duotas Kauno autobusų stotyje, kur pirmaisiais performanso dalyviais tapo patys renginio organizatoriai, t. y. Irenos Matijošaitienės fondo įkūrėjai Visvaldas Matijošaitis bei jo sūnūs Dainius ir Šarūnas Matijošaičiai. Prie jų prisijungė lygiai prieš 17 metų tinkamo inksto donoro sulaukusi asociacijos „Gyvastis“ narė Irma Juodienė bei 22 m. kaunietis Vaidotas Poderis, kuris pasiryžo dalyvauti ir išstovėti visą performanso laiką, t. y. 24 val.
„Nėra lengva kalbėti šia tema, tačiau mūsų Irutė visada apie tai kalbėdavo daug atviriau ir drąsiau. Ji buvo įsitikinusi, jog visi mes šioje žemėje esame svečiai ir visiems kažkada teks išeiti, todėl jei žmogus išeidamas dar gali kažkam padėti, tai taip ir reikia padaryti. Džiaugiuosi, jog abu mano sūnūs reikiamu metu prisiminė šį mamos norą, padėjo jį įgyvendinti ir visi kartu galėjome kažkam sutrumpinti tą sunkų tinkamo organo laukimo jausmą“, – performanso pradžioje kalbėjo V.Matijošaitis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Socialiniuose tinkluose plinta žinomų žmonių kvietimai pritarti donorystei
Dainius Matijošaitis pristatydamas, kodėl būtent toks buvo pasirinktas šių metų organų donorystės skatinimo kampanijos šūkis, pabrėžė, jog buvo bandoma ieškoti būdų kaip originaliau prieiti prie šios temos: „Savo buityje esame pakankamai nuvalkioję ir sumaterializavę šią frazę „mirštu, kaip noriu kažko“. Tuomet dažniausiai kalba eina apie atostogas ar kavos puodelį, bet iš tikrųjų esmė šio pasakymo – jog mes visi, pirmiausia, norime gyventi. Ir tokių, norinčių gyventi bei laukiančių, žmonių yra labai daug, tad šia kampanija siekiame parodyti, jog jų laukimas priklauso nuo to, kaip keičiasi visuomenės požiūris į organų donorystę“.
Nors organų donorystė Lietuvoje skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį, tačiau performanso dalyviu tapęs Šarūnas Matijošaitis puikiai pamena ir tuos laikus, kai į organų donorystę dar buvo žvelgiama su baime.
„Anksčiau žmonės galvojo, jog jei turėsi donoro kortelę, tave, galima sakyti, gyvą išparduos ir atims organus tiesiog gatvėje. Dabar visuomenės požiūris stipriai pasikeitęs ir tai labai džiugina. Bet jei vis dėlto turite baimių ir nedrįstate patys išsiimti donoro kortelės, labai svarbu bent jau pasikalbėti apie tai šeimoje, kad artimieji žinotų jūsų valią. Tai puikiai parodė ir mūsų šeimos pavyzdys.“
Prie Vilniaus geležinkelio stoties laukimo salėje vykstančio performanso „Mirštu, kaip noriu gyventi“ prisijungė ir menininkė Jolita Vaitkutė.
„Esu laiminga, kad galiu prisidėti. Man atrodo, kad labai svarbu kalbėti apie organų donorystę ir tam rasti naujų, kūrybiškų kelių. Šiuo atveju pabandyti simboliškai atsistoti į kito – laukiančiojo – pusę jau yra kitoks požiūris į aktualią temą“, – sako J.Vaitkutė.
Drąsiais, iš netradicinių medžiagų sukurtais meno kūriniais garsėjanti menininkė prisimena, kad donoro kortelė buvo pirmas jos pilnametystės žingsnis.
„Niekas manęs neragino, nežinau, ar tuo metu mano aplinkoje apskritai kas nors turėjo donoro kortelę. Mano gyvenime mirtis nebuvo svetima, todėl žiūrėjau į tai pragmatiškai: iš tavęs gali nieko nelikti žemėje ar pelenuose, tačiau gali likti šis tas kito gyvybėje“, – teigia kūrėja.
Jau dešimt metų donoro kortelę turintis Rimas Šapauskas tvirtina, jog nori paneigti organų donorystės temą vis dar lydinčius mitus ir baimes.
„Niekada negali žinoti, kokių gyvenime būna situacijų. Tačiau, manau, reikia niekada nepamiršti, kad ir kokia skaudi nelaimė įvyktų, ji gali kažkam išgelbėti gyvybę, dovanoti gyvenimą“, – sako laidų vedėjas.
Į performansą tiesiai iš treniruotės atskubėjęs sporto treneris Tadas Pocius buvo atviras.
„Kasdien matau žmonės sporto salėse, kurie kantriai sportuoja ir laukia. Vieni – plonesnio liemens, kiti raumenų. Tačiau tai nublanksta prieš laukimą, kuri patiria žmonės, kuriems skubiai reikalingas organų donoras.“
Performansui „MIRŠTU, KAIP NORIU GYVENTI“ buvo pasirinktos simbolinės erdvės – stotys – kur laukimas susitinka su beprotišku skubėjimu, todėl performanso dalyvė Irma Juodienė puikiai prisiminė ir savo patirtą tinkamo donoro laukimo jausmą: „Visą dieną tu jautiesi kaip apsvaigęs, tave pykina ir tu žinai, kad vienintelė viltis išeiti iš šitos kančios yra sulaukti savo donoro. Tai tikrai sunkus ir daug kantrybės reikalaujantis laukimas. Todėl labai tikiuosi, jog šis performansas padės susimąstyti daugeliui žmonių ir laukiančiųjų skaičius kasmet bus vis mažesnis“.
Performansas „MIRŠTU, KAIP NORIU GYVENTI” viršijo visus organizatorių lūkesčius. Kauno autobusų stotyje nuo 13 val. per pastarąsias valandas prie akcijos prisijungė ir atėjo palaukti daugiau nei 200 žmonių. Taip pat, Vilniuje ir Kaune esama žmonių, kurių išstovėjimo laikas performanse jau siekia daugiau nei 6 val.
Prasidėjus dešimtai performanso „Mirštu, kaip noru gyventi“ valandai, tačiau tiek Vilniuje, tiek Kaune vis dar nenutrūksto žmonių, kurie ateina pajausti neapibrėžtą laukimo jausmą ir taip išreikšti pritarimą organų donorystei, srautas. Besikeičiant performanso dalyviams, keturi asmenys kantriai stovi nuo pat ryto.
Nors laukimo metu daugelis panyra į gilius apmąstymus, bet kyla ir diskusijų. Viena jų – kodėl žmonės atsisako tapti organų donorais?
Į šį kylantį klausimą atsakymus pabandė pateikti Irenos Matijošaitienės fondo direktorius Andrius Palionis: „šiai dienai maždaug trisdešimties procentų žmonių, kurių organai galėtų būti panaudoti išgelbėti kitiems žmonėms gyvybę, deja, yra nedovanojami. Priežastys būna įvairios – nuo specifinių įsitikinimų iki bene dažniausios priežasties, jog artimieji tiesiog nežino velionio valios šiuo klausimu. Tokiais atvejais atsiranda baimė, ar artimieji priėmę sprendimą dovanoti organus, neprieštaraus juos palikusio žmogaus valiai. Nors tema nemažai žmonių nėra maloni, nes asocijuojasi su galimu mylimo artimo žmogaus išėjimu, tačiau tokia statistika tik parodo, kad apie organų donorystę šeimoje turime kalbėtis, taip nelaimės atveju artimųjų nepalikdami nežinioje.“
Ne vienas performanso dalyvis kėlė klausimą – kodėl negalėtų Lietuvoje būti taip, kad turėtum atsisakyti būti organų donoru? Nes šiuo metu išreiškiant valią reikia pasirašyti sutikimą būti organų donoru.
„Kai žmonės ima kelti tokį klausimą, manau yra pats laikas visuomenėje pradėti diskusijas apie požiūrio į organų donorystę keitimą mūsų valstybėje. Žinoma, tema jautri ir visuomet bus įvairių nuomonių, tačiau tikiu, kad ilgainiui mažės atsisakymų dovanoti organus ir organų donorystė mums visiems taps priimtina, – teigė Andrius Palionis.
Performansas „MIRŠTU, KAIP NORIU GYVENTI“ Kaune ir Vilniuje vyks visą parą, iki pat spalio 14 d. 9 val. ryto, todėl žmonės bet kuriuo metu galės ateiti ir stovint bet kokį laiko tarpą – 30 minučių, 5 valandas, o gal net visą parą – išreikšti savo palaikymą bei pritarimą organų donorystei ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
