Plėtojate šeimos verslą, auginate tris mažus vaikus, kurių seneliai gyvena kituose miestuose ir retai gali jums padėti. Kaip viską spėjate? Veltiniams daugiau dėmesio skiriate žiemą, o vaikams – vasarą?
Galėčiau pasiteisinti, kad viskam trūksta laiko, tačiau esu priversta gerai susiplanuoti dieną. Žinau, ką veiksiu ir ką turiu padaryti. Jei neplanuočiau, kiltų chaosas. Vaikai iš tiesų mažiau dėmesio gauna mūsų verslo sezono metu: nuo rugsėjo iki vasario. Mes daug dirbame, bet vaikai irgi visur dalyvauja – tikrai nebūna palikti ar nuskriausti.
Apskritai niekur jų nepaliekame, o kai reikia pagalbos, viską darome kartu. Tarkim, Marius, kuriam dar tik treji, jau skiria batų dydžius, gali lipdukus klijuoti, etiketes rūšiuoti – būna labai patenkintas galėdamas prisidėti. Kai gauname daug siuntų, pirmokė Meda bendrauja su kurjeriu, jau spėjo ir susidraugauti, išmoko, kaip ką pildyti ir kur ką nunešti. Jeigu nenori padėti, pasako, bet taip nutinka labai retai.
Galima sakyti, kad jūsų vaikai šeimos versle sukasi visą gyvenimą?
Taip, viskas prasidėjo nuo Medos gimimo ir šalto oro – reikėjo sugalvoti, kaip kūdikiui kojytes sušildyti. Be to, aš pati esu didelė šalčmirė. Pakeisti klimato negaliu, tad tenka prie jo taikytis.
O ne paprasčiau bijantiems šalčio išvažiuoti gyventi į šiltus kraštus, nei imtis veltinių verslo?
Tai būtų bėgimas. Mes kitaip išsprendėme šią problemą. Dabar žiemą galime vaikščioti į veltinius sukišę basas kojas: ir šilta, ir patogu.
Vilna basos kojos negraužia?
Trupučiuką kanda, bet kartu masažuoja pėdas, aktyvina kraujotaką ir taip sušildo galūnes. Jei apsimauni kojines, to efekto netenki.
Bet vaikai basų kojų į veltinius turbūt nekiša? Arba į kitą jūsų gaminį – irgi ne vieną apdovanojimą už dizainą pelniusias veltinio šlepetes?
Šlepetes modeliavau stebėdama, kaip jas avi Marius ir Meda. Visada jiems pirmiems viską duodu išmėginti. Jeigu vaikai šlepetes greitai nusispiria, vadinasi, kažkas negerai – turiu surasti priežastį. Iš tikrųjų, mes visi nešiojame savo kurtą avalynę.
Savo feisbuko paskyroje kažkada parašėte: „Noriu įrodyti sau, kad mano kuriami „my feltboots“ atitinka aukščiausius dizaino, kokybės ir išskirtinumo standartus. Aš drąsi, ar ne?“ Tai kaip – drąsi?
Manau, kad taip. Rašydama apie drąsą turėjau omeny patį gaminį. Juk galėjau tiesiog sukurti batus ir pasistatyti ant lentynos – niekas taip ir nebūtų sužinojęs, ką galiu, kad yra toks daiktas. Drąsa vadinu tai, kad imuosi veiksmų toliau. Noriu visiems parodyti, ką darau, noriu, kad ir kiti džiaugtųsi, nes su šitais batais tikrai smagu ir šilta. Neturiu specialaus avalynės dizainerės išsilavinimo – aš to išmokau.
Visą interviu skaitykite liepos mėnesio žurnale „Laima“.
