Penktadienį O.Gasanovas iš Rygos oro uosto išsiruošė namo – į Vilnių. Skraidyti jam tenka dažnai, vyras sako oro uostose savimi pilnai pasitikintis ir žinantis visas taisykles bei procedūras. Tačiau net ir jam pasitaiko kuriozų – Latvijos sostinėje įvykusį nesusipratimą Orijus atsimins ilgam.
Savo neeiline situacija oro uoste Orijus Gasanovas pasidalijo su Žmonės.lt skaitytojais.
„Keistesnėje ir durnesnėje situacijoje oro uoste aš dar niekada nebuvau. Sukilo spaudimas, rankos drebėti pradėjo. Rimtai, pasijaučiau kaip negalintis atsakyti už savo veiksmus, ar kažkas panašaus“, – taip savo pasakojimą pradėjo O.Gasanovas.
„Dirbome Rygoje, daug filmavome. Ir po visko šiandien popiet išlėkėm į Rygos oro uostą – skristi namo. Oro uostose savimi pasitikiu, tarsi viską galėčiau daryti užsimerkęs. Visas procedūras žinau atmintinai, visas taisykles žinau. Pasitikėjimas savimi aukštumoje, na galite įsivaizduoti. Toks užtikrintas stoviu, laukiu, kol per rentgenus praeis visi mano daiktai. Vienas jų – legendinė kuprinė, kurioje yra visko! Tikrai, visko. Šukos, trejos ausinės, du telefonai, vaistinėlė, akių lašai, nosies purškalas, rankų kremas, mažesnioji kamera, didesnioji, kompiuteris, pakrovikliai, užrašinė, dokumentų įdėklas, dezinfekciniai skysčiai, kvepalas, drėgnos ir sausos servetėlės, užkandžiams skirti džiovinti mangai, cukraus sukėlimui kraujyje – guminukų pakelis iš Los Andželo, tokie ryškūs gražūs. Toks jausmas, kad kiekvieną daiktą žinau atmintinai. Tik ne PEILIUS!“ – patyręs keliautojas žino, kad pastarieji – lektuvo salone griežtai draudžiami.
Iš pradžių patikroje dirbančios moterys Orijų ispėjo, kad kuprinę dar kartą įdės peršviesti. Kol kas nieko neįtariančio ir savimi pasitikinčio žurnalisto tokia procedūrą neišgąsdina – juk su tokia situacija kasdien susidūria daugybę keliautojų.
Tačiau darbuotojui papildomai patikrinus žurnalisto atsineštą kuprinę, situacija įgavo pagreitį:
“Žinoma, – sakau užtikrintai. Švieskite kiek norite, tikrinkite. Aš juk net kiekvienam vaistui turiu receptus, jeigu kažkam prireiktų. Toliau demonstruoju pasitikėjimą savimi.
Peršviečia. Hmmm, tokia nustebusi. Klausia manęs: ar turite ką nors aštraus? Peilį? Žirkles?
–Neturiu, tikrai neturiu, – garantuodamas atsakau. Tikrintoja susikrimtusi. Sako: „noriu atsegti, patikrinti“. Aš ir vėl sakau: „tikrinkite, kiek tik reikia“. Čia tas retas atvejis, kai iki skrydžio dar yra pakankamai laiko, na ir nieko nebijau, nes manau, kad apie savo kuprinę žinau viską.
Kiša tikrintoja ranką, ir ištraukia… DU PEILIUS! Sako: „o kas čia?!?!“ – toliau keistomis kelionės aplinkybėmis dalinasi O.Gasanovas.
Išvydus net du griežtai draudžiamus peilius, Orijus suglumo: „Va tada man dingo balsas, ėmė drebėti rankos, toks jausmas kaip pričiupo vagiant. Net nežinau kaip palyginti. Žiūriu aš į tuos peilius, nežinau, ką sakyti. Tai sakau: jie ne mano! Pirmą kartą juos matau. Aha aha, patikroje tokios kalbelės skamba kasdien, ims ji ir patikės. Aišku, kad netiki. Žiūri kaip į durnių. Aš pats į save taip žiūriu. Nes po velnių, IŠ KUR TIE PEILIAI?!? Jie ne mano. Čia jums rimtai sakau, kaip per išpažintį. Tikrai ne mano. Tikrintoja dar klausia: „ar pats susipakavote daiktus?“. Taip, – sakau, aišku, kad pats. Dar nejaukiau pasidaro. Atsisuku į kolegą operatorių, klausiu: „čia tu man įkišai?!?“. Jis sukioja pirštą prie smilkinio. Bajerius mes mėgstam, bet, na, taip nedaroma. Oro uostas ne vieta juokauti. Ir dar su peiliais. Metaliniais, tikrais, pjaunančiais.
Patikros pareigūnė pasiėmusi peilius, susikvietusi tikrintojų komisiją. Apžiūrinėja juos iš visų pusių. Aš stoviu, negaliu patikėti tuo, kas vyksta. Žiūri į mane ir kiti keliaujantys. Ir jie tikrai kažką galvoja apie keleivį su peiliais. Nežinau ką, bet maždaug įsivaizduoju. Rodau visiems: ne mano, ne mano jie!
Ateina tikrintoja su tais peiliais. Sako: „imkit, turėkit“. Sakau: „ne mano jie, nenoriu“. Ji: „imkit imkit, galite skristi. Viskas gerai su jais“. Nustembu labai. Bet sakau, kad tikrai neimsiu peilių į lėktuvą. Demonstratyviai išmetu į šalia esantį konteinerį. Norisi visiems rėkti: juk sakiau, kad ne mano. Nueinam mes su operatoriumi į šoną, toliau dreba rankos, nežinau ką galvoti, nes peilių aš į kelionę neėmiau, ir tokių net neturiu nei namuose, nei darbe, nei dar kažkur“, – laiminga istorijos pabaiga nustemba net pats keliautojas.
Tiesa, šiek tiek atslūgus emocijoms jis pradėjo samprotauti, kaip tie du peiliai visgi atsidūrė jo kuprinėje:
„Galvoju ir aš, ir kolega, kaip jie galėjo pas mane atsirasti. Ir tada prisimenam, kad vakar, kai filmavome viename iš Rygos restoranų – aš netyčia išverčiau metalinę dėžutę su stalo įrankiais ir servetėlėm. Viskas nuvirto ant grindų, bent aš taip galvojau. Pakėliau ten kelias šakutes, peilius, padaviau padavėjui, kad pakeistų į švarius. Ir, matyt, tuo metu, kažkaip pusiau stebuklingai tie du peiliai įkrito man į kuprinę. Aš to nepastebėjau, išsinešiau su savimi. Apvogiau kavinę! Baisiai gėda. Betgi nežinojau to. Ir dar išmečiau, vietoj to, kad grąžinčiau. Toks visas, kaip be galvos palieku Rygą. Iki kito karto. Beje, nufilmavom gerą laidą apie šitą miestą. Po poros savaičių parodysim“.
Po patikros O.Gasanovas pasidalino šią kuriozišką situaciją sukėlusių peilių nuotrauka iš restorano:
