Žinute apie žolelių cechą nusiaubusio gaisro priežastis Adelė Karaliūnaitė pasidalijo savo feisbuko paskyroje.
„Šiandieną atvėrėme duris į pagrindinę gamybinę patalpą – virtuvę. Gaisro židinys buvo būtent čia, didžiausia tikimybė – nuo veikiančio šaldiklio. Virtuvėje buvusi įranga sudegė visa, nes spintelėje buvo saugoma apie 5 kilogramai vaško, apie 10 kg sakų prisisunkusių smulkintų jaunų eglių kankorėžių ir apie 4 litrus beržų deguto. Šios medžiagos labai gerai dega. Pirmadienį ruošiausi tepalų gamybai. Pagal gamybos reikalavimus, kad nesusikirstų žaliavų ir gatavos produkcijos keliai, virtuvės lubose šalia šaldiklio buvo įrengtas žaliavos nuleidimui iš antro aušto liukas su keltuvu. Jis tapo ta vieta, pro kurią liepsnos lengvai prasimušė į antrą aukštą pas džiovintas žoleles.
Daug patalpų nuo ugnies ir net nuo dūmų plitimo išsaugojo durys. Įrenginėjant cechą labai daug gerų patarimų gavau iš vienos statybinės firmos direktoriaus Aurelijaus. Jis ir pasiūlė visose vidaus patalpose sudėti metalines lauko duris. Visada išeidama iš cecho uždarau visas duris ir jas užrakinu, palikdama raktą duryse. Durys išlaikė didžiulį ugnies spaudimą ir neatsidarė. Ugnis neišplito. Virtuvės patalpa, kurią pagaliau galėjome gerai apžiūrėti, kaip po didžiulio kataklizmo.
Sudygo vandens gavusios avižos, sukritusios iš antro aukšto sandėlio pro išdegusias lubas į virtuvę.
Gyvybė visada stipresnė. Visada.
Durys atsidaro. Žengiame į naują gyvenimo tarpsnį. Džiaugiuosi tais, kurie eina kartu su manimi. Per ugnį, vandenį ir ...“, – rašė A.Karaliūnaitė.
Primename, kad apie nelaimę žolininkė prakalbo sausio 28 d. socialiniame tinkle. Moters teigimu, gaisras cechą nusiaubė ankstų tos dienos rytą.
„Labai džiaugiausi savo cechu, kuriame taip lengva buvo gaminti augalų sirupus, tyres, pakuoti rinkinius arbatoms. Dirbome tose patalpose apie 20 metų. Pastatą prikėlėme naujam gyvenimui. Iš seno, apleisto ir nutriušusio namo daugybės nuoširdžių mano pagalbininkų pastangomis jis iš tolo švietė savo nauju vyšniniu stogu ir baltomis sienomis. Dabar liko tik aprūkusios sienos.
Dėkoju Joniškėlio, Pasvalio, Pakruojo ir Pušaloto gaisrininkų gelbėtojų brigadoms, kurios apie 4 valandas pasikeisdamos gesino degantį pastatą ir sumaniai išgelbėjo jį nuo visiško sunaikinimo.
Liko nepažeistos gatavų gaminių, šaldiklių, vienas žaliavų sandėlys, siuvykla.
Iš gražiojo kruopščiai prižiūrėto žolelių sandėlio, kur saugojimui buvo supakuota nuo rožių žiedlapių iki eglės kankorėžių, nuo gudobelės vaisių iki smulkučių veronikos žiedelių, neliko nieko, tik pelenai…
Dabar, praėjus kelioms valandoms po gaisro, širdį skauda ne dėl pastato stogo ar nugriuvusio kamino, o dėl tų taip kruopščiai po vieną žiedelį, vieną šaknelę surinktų, išdžiovintų ir žiemai užmigdytų žolynėlių, turėjusių suteikti sveikatos daugybei žmonių.
Miegokit, mano žolelės“, – jautriu įrašu pasidalijo A.Karaliūnaitė.
A.Karaliūnaitė neslėpė, kad iš pradžių buvo svarstoma ir padegimo versija, tačiau ši neilgai trukus atmesta. „Buvo tirta ir dėl padegimo, tačiau peržiūrėjome signalizacijos blokus ir paaiškėjo, kad pirmiau suveikė gaisrinė signalizacija, o ne apsaugos“, – su portalu Žmonės.lt kiek anksčiau dalijosi A.Karaliūnaitė.
Kad surinktų tokį kiekį žolelių atsargų, A.Karaliūnaitei prireikė net trejų metų. „O ir surinkti jas ne taip paprasta. Reikia žinoti, ką ir kokiu metu rinkti, – tarstelėjo pašnekovė. – Tikrai tiksliai įvardinti, kokie yra piniginiai nuostoliai, labai sudėtinga. Kai kurios žolelės galioja tik metus, tai jų tenka pririnkti daug, nes neaišku, kiek produkcijos parduosi. Vienais metais būna vienaip, kitais – kitaip, kartais tenka jas ir nurašyti.“
A.Karaliūnaitė neslėpė liūdesio dėl apmaudaus sutapimo. Pasak žolininkės, prieš pat gaisrą jie vykdė inventorizaciją ir lyg tyčia žoleles nunešė į tą patalpą, kurioje kilo gaisras.
„Prieš pat gaisrą, sausio 27-ąją, visas nereikalingas žoleles atrūšiavome, o tai, ko prireiks pardavimui, užpakavome ir nunešėme į viršų. Būtent ten, kur jos ir sudegė... Seniau būdavo, kad palikdavome supakuotas žoleles apačioje. Jei tik būtume ten ir palikę…“ – Žmonės.lt sakė ji.
Dabar A.Karaliūnaitės laukia sudėtingas išbandymas – atkurti 20-metį puoselėtas patalpas. Tiesa, pastatas, kuriame įsikūręs žolelių cechas, įtrauktas į kultūros paveldo sąrašą, tad atstatyti sudegusį pastatą nebus lengva.
„Liūdna ir dėl to, kad dabar tokių patalpų, kur galėčiau vykdyti produktų gamybą, neturiu. Reikia atitikti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimus, o šio pastato be kultūros paveldo specialistų negalėsiu pradėti atstatinėti, – portalui Žmonės.lt sako A.Karaliūnaitė – O ir šiose patalpose turėjome geros gamybos praktikos sertifikatą, su vaikais jau kalbėjome, kad galėtume pereiti į kitą lygmenį, pradėti gaminti maisto papildus… Dabar vėl viskas iš naujo.“
Paklausus, ar po tokios nelaimės nesvarstė nutraukti veiklą, A.Karaliūnaitė neslėpė – minčių atsitraukti nuo daugiau nei 20-metį vykdytos žolininkystės buvo dar iki tol. Vis dėlto, rodos, pats Dievas siuntė ženklą šios veiklos nenutraukti.
„Jau pernai pradėjau rinkti šiek tiek mažiau augalų, nes suprantu, kad negaliu tuo verstis iki 100-ojo gimtadienio. Norisi įgyvendinti ir kitas savo svajones. Bet štai kaip viskas įvyko… Man šis darbas jau kurį laiką buvo tas, kuris leidžia įgyvendinti kitus norus. Paskutiniais mėnesiais aš gyvenau visiškame komforte ir džiugesyje, rytais net šokau, nes įrenginėju skarelių muziejų. Skareles kaupiu visą gyvenimą, esu surengusi ne vieną parodą. Norėjau imtis būtent to, tačiau gražiai ir ramiai išeiti iš verslo nepavyko“, – kalbėdama su Žmonės.lt apmaudo neslėpė ji.
„Kadangi esu žodžio ir pareigos žmogus, dabar turiu viską atkurti. Žmonės kreipiasi, nori įsigyti produktus, o ir padėti... Tokio geraširdiškumo nesitikėjome. Mane tas žmonių gerumas įpareigoja, tad tikiuosi, kad atsilaikysiu. Kažką sugalvosime“, – pridūrė A.Karaliūnaitė.
Prisidėti prie A.Karaliūnaitės verslo atstatymo galite pervesdami paramą į asmeninę banko sąskaitą:
Adelė Karaliūnaitė
LT174010042502238751 (paskirtyje prašoma nurodyti „parama“).