Ieva savo draugų yra apibūdinama kaip žmogus, kuris pirmiausia galvoja apie kitus. Mergina yra įkūrusi fondą „Ne apie mane“, kuriame siekia padėti sunkiai gyvenantiems žmonėms, moko karatė kovos meno vaikus, o naktimis ieško galimybių vėžiu sergantiems vaikams gydytis svetur, kai Lietuvoje tai būna neįmanoma.
Vis dėlto pati Ieva taip pat kovoja su klastinga liga, I tipo diabetu, kuriuo serga jau 18 metų. Dėl jo merginai dažnai tenka gulėti ligoninėse, o prieš kiekvieną valgį turi susileisti vaistų injekciją. Pastaruoju metu liga paūmėjo, todėl suprastėjo Ievos gyvenimo kokybė, sutriko regėjimas.
„Po paskutinių ligos paūmėjimų, Ieva sunkiai mato. I tipo diabetas yra pavojinga gyvybei liga, su kuria Ieva išmoko gyventi, tačiau per dažnai diabetas vis tiek sugriauna jos planus ir pastato pačią Ievą į didelį pavojų“, – feisbuke rašė viena iš paramos iniciatorių.
Nors I.Krivickaitė su pavojinga gyvybei liga gyventi išmoko, iki šiol taikytos gydymo priemonės nebuvo itin veiksmingos. Norėdami padėti merginai, jos artimieji ėmėsi iniciatyvos rinkti paramą šuns įsigijimui, kuris yra paruoštas specialiai diabetu sergančiam žmogui.
Tokie šunys asistuoja sergantiesiems ir yra išdresiruoti taip, kad atpažintų net mažus gliukozės kiekio kraujyje pasikeitimus, o stipriai pablogėjus regėjimui, galėtų padėti saugiai judėti mieste.
„Tokie maži pasikeitimai, kurių nefiksuoja netgi išmaniausi prietaisai, gali diabetiką panardinti į komą. Stipriai pablogėjus Ievos regėjimui, šuniukas taip pat užtikrintų jos saugų judėjimą mieste“, – kalbėjo Ievos artimieji.
Nors kitose Europos šalyse šunį pagalbininką finansuoja ligonių kasos, Lietuvoje to nėra. Kartu su visuomenės pagalba, šuniuko įsigijimui reikėjo surinkti 20 tūkst. eurų, kurių pakaktų dvejiems metams – kiekvieną mėnesį už jo treniravimą ir išlaikymą teks sumokėti 700 eurų.
„Į sumą įeina – trenerio / instruktoriaus darbas – 400 eurų per mėnesį, šuniuko laikymas Baltijos Kinologijos Centre (didžiąją dvejų metų dalį jis gyvens ten), maistas, skiepai, veterinarinė priežiūra.
Mūsų žiniomis, tai būtų pirmas Lietuvoje diabetikui specialiai paruoštas šuo. Šunų pagalbininkų paruošimo kainos yra dvigubai didesnės kitose šalyse, pavyzdžiui, Olandijoje, Vokietijoje, Danijoje. Tačiau dėka Baltijos Kinologijos Centro geranoriškumo, ši suma bus skirta padengti būtinąsias išlaidas be jokio pelno pačiam centrui.“
Aukoti prašė ir žinomi žmonės
Sekmadienio vakarą Ievos draugai žaibišku greičiu socialiniuose tinkluose ėmė dalytis jos istorija ir prašė žmonių prisidėti prie paramos rinkimo. Į pagalbos prašymą sureagavo ir žinomi žmonės, kurie ne tik kreipėsi į savo sekėjus, bet ir patys prisidėjo aukodami.
Dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu, kreipdamasi į žmones, Ievą apibūdino kaip nepaprasto gerumo žmogų, kuriam šiuo metu itin reikalinga pagalba, todėl skatina visus prisidėti prie paramos rinkimo.
Komunikacijos specialistė ir dainininkė Dovilė Filmanavičiūtė taip pat negailėjo šiltų žodžių I.Krivickaitei ir savo virtualius draugus kvietė aukoti bei taip prisidėti prie geresnio Ievos gyvenimo.
Į savo bendruomenę kreipėsi ir fotografė Neringa Rekašiūtė, kuri prašė sukurti Ievai stebuklą. Prašydama aukoti pinigų savo draugei, Neringa paaiškino, jog šuo, kuris asistuotų I.Krivickaitei, Lietuvoje būtų toks pirmas.
26 tūkst. surinko vos per naktį
Išgirdę jaudinančią Ievos istoriją, geranoriškai nusiteikę žmonės suskubo aukoti. O jau pirmadienio rytą buvo patvirtinta, kad reikiama pinigų suma yra surinkta. Ieva Krivickaitė gaus jos sveikatą saugosiantį šuniuką!
Pinigų rinkimo akciją organizavę Ievos draugai 15min teigė, kad taip greitai surinkti paramos nesitikėjo ir tik dar kartą įsitikino, jog žmonių gerumas yra fantastiškas.
„Rytas ir stebuklas! Visi pinigai Ievos šuniukui surinkti! Didžiausia padėka geroms širdims“, – džiaugėsi artimieji.
Ieva Krivickaitė: esu sujaudinta ir dėkinga
Pati Ieva pirmadienio dieną kreipėsi į feisbuko draugus, pripažindama, kad yra itin susijaudinusi ir visiems labai dėkinga.
„Tiek daug kartų mano prašymai padėti žmonėms, o ypač patiems mažiausiems, buvo išgirsti – kartu mes gelbėjome ne vieną gyvybę, kai reikėjo brangių vaistų ar gydymo užsienyje, pirkome brangius medicininius įrenginius, kad skaudėtų mažiau ir ligos pradžia būtų lengvesnė, „aprengėme“ šimtus vaikų ne tik rūbais, bet svarbiausia – meile ir rūpesčiu, pildėme didžiausias svajones, kartais tos svajonės būdavo ypač jautrios ir joms nebūdavo daug laiko, nes, deja, paskutinės...“ – rašo Ieva.
Mano diabetas tikrai yra labai sunkiai kontroliuojamas, kad ir kiek pastangų į tai beįdėčiau. Pavargstu, įkvepiu, iškvepiu ir pradedu iš naujo vėl daryti ką nors, kad būtų geriau.
Feisbuko įraše I.Krivickaite sako besijaučianti šiek tiek neverta tokio didelio parodyto žmonių gerumo, tačiau džiaugiasi, kad jos draugės situaciją pamatė ne mediciniškai, bet jautriai ir žmogiškai.
„Šuniukas tikrai nepakeis svarbių ir reikalingų medicininių įrenginių, skirtų diabetui kontroliuoti, jis nepagydys manęs nuo šios ligos ir net nepapasakos man apie didžiulę jūrą, kurios negaliu pamatyti su savomis akimis, tačiau jis tikrai mane saugiai iki jos nuves. Pirmiau nei „pagalbininkas“ ar vaistas, tai bus draugas, su kuriuo gyventi bus šiek tiek drąsiau ir, tikiu, lengviau.
Mano diabetas tikrai yra labai sunkiai kontroliuojamas, kad ir kiek pastangų į tai beįdėčiau. Pavargstu, įkvepiu, iškvepiu ir pradedu iš naujo vėl daryti ką nors, kad būtų geriau. Šie metai yra aštuoniolikti, kai gyvenu su šia nepagydoma liga. Nors tai skamba kaip „diabetinė pilnametystė”, kartais man atrodo, kad visai nieko nesuprantu ir esu tame vaikiškame nesupratime vienui viena
Mano akys yra silpnos ne dėl diabeto ir tai labai džiugina. Bet akys ir kojos silpsta dėl jo kaskart, kai kontrolės nebegaliu išlaikyti savose rankose“, – sako Ieva.
I.Krivickaitė sako, kad vos per pusę paros jos būsimam šuniukui draugui žmonės paaukojo net 26 267 eurus. Šuniukas ją lydės pas vaikus ir toliau padės pildyti svajones, todėl tai ji priima kaip didžiausią dovaną bei palaikymą.
„Sunkia onkologine liga sirgusi mergaitė Jovita, tapusi mano brangia drauge, prieš keletą metų paklausė: „Ieva, ar tu ateisi rytoj? Ar ateisi visas kitas dienas?“ Ateidavau pas ją kasdien, kai tik ji to norėdavo. Paskutinis dalykas, kurį ji man ištarė prieš mirtį, buvo: „Ieva, ar tu ateisi, kai manęs nebebus? Pažadėk, kad ateisi, prašau.“ Ateinu ir ateisiu tol, kol kažkam reikės“, – rašo Ieva.
Ateinu ir ateisiu tol, kol kažkam reikės
Ieva dėkoja savo draugėms, patikėjusioms jos ir šuniuko draugyste, taip pat padovanojusioms drąsos.
„Kai sunkiai matai, kartais einant jos labai labai trūksta. Jaučiuosi šviesoje, jaučiuosi drąsiau, jaučiuosi palaiminta žmonėmis, kurie šildo ir drąsina. Ačiū“, – teigia Ieva.
