Šiuo metu Vitalija Katunskytė yra Palangoje, tačiau ne J.Basanavičiaus gatvėje. Po antrosios klubo sąnario operacijos ji reabilitacijos centre atgauna jėgas. Visus praėjusius 22-ejus metus moters balsas Palangos kavinėse skambėjo nuo birželio iki rugsėjo. Šiemet jos dar niekas negirdėjo.
– Kaip jaučiatės po operacijos?
– Per pusantrų metų – antra operacija. Taip jau likimas lėmė, krutame po truputėlį. Varge, pilna ligoninė jaunų plonų žmonių – tai klubas, tai nugara operuota.
Priėjau išvados, kad mums čia Černobylis ir kažkoks negeras maistas visiems sveikatą sugadino – eina tiesiog konvejeriu. Galima pagalvoti, kad visa Lietuva čia suvažiavo.
Kai namuose būni, tai nematai, kas darosi. Kai klipata pabūni reabilitacijos centre, mintys akimirksniu pasikeičia.
Kaip jaunų žmonių gaila... Aš tai jau brandaus amžiaus – nėra ko norėti, bet irgi nesitikėjau. Nei kokių ligų turėjus – kaip kumelaitė temperamentinga bėgiojau. Nei man kas skaudėjo. Gal dar teks ir kelių sąnarius keisti, tai visai metaliste tapsiu.
Gal padainuosiu kai kuriose kavinėse svečio teisėmis, pakvėpuosiu tuo švariu jūros oru. O šiaip – esu laisva kaip vėjas.
– Ar gerbėjai šią vasarą Palangoje išgirs Vitaliją Katunskytę?
– Žinokite, šią vasarą beveik nedainuosiu. 22 vasaras atidainavau – užteko jėgų ir energijos.
Gal padainuosiu kai kuriose kavinėse svečio teisėmis, pakvėpuosiu tuo švariu jūros oru. O šiaip – esu laisva kaip vėjas – iš kavinių jau skambina.
– Ar tai dėl sveikatos problemų? Gal verslininkai nebemoka honorarų?
– Susideda daug dalykų. Palanga darosi savaitgalinė. Tą pastebėjau jau prieš tris vasaras. Birželį – prasti orai, žmonių nėra. Anksčiau pas mane pirmadieniais laisvų vietų nebūdavo, o iki jūros eiti nereikėdavo – žmonių srovė pati nunešdavo. O dabar – keli staliukai užimti.
Verslininkai godūs – įpratę viską imti saujomis. Mano, kad amžinai taip bus. Nebus – žmonės važinėja po užsienius, mato, koks servisas Turkijoje, Egipte Graikijoje ir kiek jis kainuoja. Pas mus yra pramogų, bet kainos sukilusios juodai. Milijonų jau nebus. Tai liečia ir mus, dainininkus.
– Kavinių savininkai pradėjo mažiau mokėti už koncertus?
– Suprantu aš verslininkus. Mes, atlikėjai, visada būdavome lankstūs, prisitaikydavome. Dabar pasitaiko tokių atvejų, kad savininkas paprašo už elektrą susimokėti, kurią išnaudoji per koncertą.
Viskas palengva susidėlioja į savo vietas. Godumas yra užvaldęs žmones. Suprantu, kad pirmadienį nėra iš ko mokėti, bet jie ir šeštadieniais mus pamiršta. Kartais atrodo, kad kai kurie planuoja gyventi du gyvenimus.
– Žmonėms trūksta tikrų dalykų?
– Kadaise stebėdavausi, kodėl žmonės vis linki sveikatos. Tik dabar supratau, koks tai svarbus ir stebuklingas dalykas. Kai skauda – nuotaikos nėra, dainuoti nebegali. Jautiesi nelaimingas. Ir viskas dėl to, kad lekiame, skubame, grobiame.
Užsidirbai, pavalgyti turi, kam, brangieji, daugiau žudytis? Pradėkime mylėti save, savo artimuosius. Velniop tą šimtą eurų – pasikviesk draugą, įpilk kavos, pabendrauk su žmogumi, pasisemk jo gražių minčių. Užmirštame per skubėjimą pabūti gamtoje, pamedituoti. Mano galutinis žodis – pradėkime mylėti save ir gyvenimą.
