– Ar jums šis jubiliejus reikšmingas?
– Taip, man jis labai reikšmingas (juokiasi). Iš tikrųjų man visi gimtadieniai yra reikšmingi, aš juos mėgstu švęsti ir niekada jų nenumuilinu. Ir nors dabar tą padaryti būtų puiki proga – juk karantinas, galima būtų apsimesti, kad negalima susiburti, man jau 60 metų ir esu rizikos grupėje, galima būtų pasakyti, kad baiminuosi šeimyninių ir kitokių susibūrimų – bet, net jeigu karantinas dar ir nebūtų atšauktas, aš vis vien ką nors sugalvočiau.
Gimtadienis man yra puiki proga dar kartą padėkoti tiems, kuriuos aš myliu, tiems, kurie mane lydi visą gyvenimą, kurie mane, kaip žmogų, brandina, kurie leidžia man pačiai jaustis prasmingai ir mylimai. Tai visų pirma mano šeimai ir penkios mylimos draugės. Viena gyvena užsienyje, tai iš viso turiu jas šešias, jos visą laiką būna šalia manęs.
Antras dalykas, skausmingiausiai švenčiau turbūt savo 30-ąjį gimtadienį dėl to, kad taip sutapo, jog buvo 1990-ieji, birželio 14-oji, ir tuo metu buvo paskelbta Gedulo ir vilties diena. Man pačiai tai irgi buvo psichologinis lūžis – atrodė, kad nuo 30-ies metų gyvenimas rieda atgal ir nieko įdomaus manęs nebelaukia, laukia tik pliurzaliurlyrika, kaip aš tai vadinau.
Taigi, pabundi ryte, visur skamba graudulingos giesmės, vėliavos perrištos juodais kaspinais, vyksta procesijos. Tuo metu kaip tik buvau Nidoje, ten vyko ir eitynės gatve. Tais pirmaisiais metais parduotuvėse ar kavinėse tą dieną nei šampano, nei jokio kito alkoholinio gėrimo negalėjai nusipirkti... Žodžiu, man tas gimtadienis buvo baisus. Ir jeigu tuo metu man kas nors būtų pasakęs, kad aš švęsiu ir norėsiu švęsti savo šešiasdešimtmetį, aš tikrai būčiau nepatikėjusi, man tuo metu tai atrodė nesąmonė.
Kartais su draugėmis pasišnekame, kad tai kaip ir geriausi gyvenimo metai, nes jauti, jog pagaliau subrendai, gali atsirinkti, ko nori, ko ne, nesistengi kažkam įtikti ar patikti, turi savo pačios pasaulį
O dabar tai galiu pasakyti savo vaikams, kuriems artėjant prie keturiasdešimtmečio atrodo, kad čia senatvė. Nė velnio čia ne senatvė! Kartais su draugėmis pasišnekame, kad tai kaip ir geriausi gyvenimo metai, nes jauti, jog pagaliau subrendai, gali atsirinkti, ko nori, ko ne, nesistengi kažkam įtikti ar patikti, turi savo pačios pasaulį. Man tai yra labai reikšmingas etapas, nes tai yra mano 60 metų, į kuriuos aš atėjau ir atėjau visiškai jauna, kad ir kaip tai bebūtų keista (juokiasi).
– Tai tikrai pasakytumėte, kad gyvenimas dabar yra paprastesnis, nei buvo prieš tai?
– Tikrai taip, nes labai išsigrynina vertybės, nustoji draskytis, nustoji ardytis ir blaškytis. Kažkaip sustoji ties tuo, kas yra dabar ir čia, vertini tai ir brangini. Iš tikrųjų tai yra tai, ką norėjau pasakyti savo šeimai rytoj, kai su jais susėsime prie stalo.
– Televizijoje buvote nuo 28-erių. Ar ji jus pakeitė? Kokį didžiausią pokytį išsinešėte?
– Visų pirma tai yra tolerancija. Ta prasme, kad ir prieš tai, ir dabar, po 30-ies metų darbo televizijoje, man pats įdomiausias sutvėrimas Žemėje yra žmogus. Jis nenuspėjamas, neprognozuojamas, tu gali sumodeliuoti begalę galimų scenarijų, variantų, kaip vienu atveju galėtų žmogus pasielgti, o jis – opa – ima tave ir nustebina, vėl padaro kažką kitaip.
Man iš tikrųjų yra labai įdomus žmogus ir kuo daugiau aš žmonių, pažįstu, tuo įdomiau darosi. Antras dalykas, per tuos 30 metų aš susidūriau su tokia begale gyvenimiškų situacijų ir su tokia begale labai skirtingų žmonių... Kiekvienas iš tų ryškesnių susitikimų man paliko labai didelį įspūdį ir įspaudė savo žymę. Čia kaip pėdos smėlyje, bet smėlį užpusto. Na, tarkim, gal artimiau būtų tai, kad tas pėdas tarsi įbetonuoja.
Manyje tų žmonių pėdutės yra likusios. Atsimenu kai kuriuos pasakymus, kuriuos išgirdau prieš 30 ar 25-erius metus, prisimenu žmones, kurie vienaip ar kitaip ateina pas mane tuo metu, kai gyvenime yra kažkoks keblus pasirinkimas. Ateina ne tiesiogine prasme, o ateina atminty. Ateina savo pavyzdžiu, savita patirtimi, bet atsakydami į tą patį klausimą, kaip tvarkytis tuo metu, kai sunku.
– Apie žmones dabar šnekate labai pozityviai. Visgi, ne paslaptis, dažniausiai apie pramogų pasaulio, televizijos žmones yra atsiliepiama kiek kitaip.
– Matyt, tai jaučia tie, kurie tarpusavy konkuruoja. Jeigu tavo atlyginimas, tavo išlikimas priklauso nuo kito sėkmės ar nesėkmės, tada galbūt ir prasideda plėšrūniški santykiai, kam dominuoti, kam išlikti, ką apeiti, ką apspjauti, apjuodinti... Patikėkite, per šitiek metų darbo televizijoje aš su tuo nesu susidūrusi.
Galbūt dėl to, kad tai, ką aš dariau, neturėjo alternatyvų, su niekuo nekonkuravo. Tos laidos buvo savaime kitokios, jos turėjo savo aukštus reitingus. Problema buvo tik tai, ką toliau po savaitės duoti, ką vėl parodyti, ką vėl atskleisti, o ne tai, ką daro kolega ir kaip jam sekasi ar nesiseka (juokiasi). To visiškai nebuvo.
– Grįžtant prie tos laidos, iš kurios, turbūt, esate labiausiai žinoma – tai laida „Atleisk“. Kodėl karjeros ašiai pasirinkote būtent tokią laidą?
– Visiškai nepasirinkau tos laidos. Tuo metu buvau ką tik baigusi šeštą „Nakvišos“ sezoną, šešerius metus tiesioginiame eteryje, ir išvis ketinau išeiti iš televizijos, visiškai nenorėjau toliau dirbti, buvau žiauriai išsunkta ir pavargusi. Nei jokios laidos, nei televizinio projekto aš išvis neieškojau, bet mus su Egidijumi (kuris tuo metu dar nebuvo mano vyras, buvo tik kolega) susirado Paulius Kovas. Jis tuo metu buvo LNK kūrybos direktorius.
Jei neklystu, tuo metu LNK priklausė švedų kompanijai. Bet kuriuo atveju, šitas projektas atėjo iš Švedijos, ten jis vadinosi „Forgive me“. LNK jį nusipirko, jis buvo sumanytas rodyti ilgiau nei metus. Kaip tik tuo metu LNK ieškojo vedėjų projektui ir tų, kurie jį galėtų rengti. Tada Paulius Kovas pasikvietė mudu su Egidijumi ir pasiūlė mums šias pareigas. Egidijus kaip ir abejojo, o aš iš viso nenorėjau nieko girdėti apie kažkokius naujus televizijos projektus.
Bet kai aš išgirdau, kad šioje laidoje tu esi kaip tarpininkas tarp dėl kažkokių priežasčių užsigavusių, išsiskyrusių žmonių, man pasidarė tai visai įdomu. Tarsi antenos taip – tuk, tuk, tuk – sujudėjo, perėjo kažkokios vibracijos ir pajaučiau, kad tai gali būti gerai. O tada prasidėjo pati didžiausia problema, nes tokios laidos analogo Lietuvoje nebuvo. Mes peržiūrėjome krūvą medžiagos tų laidų, kurios buvo filmuojamos ir Europoje, ir Amerikoje, ir Australijoje.
Tiesa, Skandinavijos šalyse jos nebuvo labai populiarios, pietinėse šalyse – populiaresnės, nes ten žmonės buvo atviresni, paprastesni, laisviau reiškiantys savo emocijas. Lietuvoje, užsidariusioje Lietuvoje, kai 1999-aisiais išėjo pirmoji „Atleisk“ laida, pradėti kalbėti apie atsiprašymą, apie viešą atsiprašymą, kai viešai pripažįsti, jog kažką padarei ne taip, buvo labai nauja. Mes perkratėme visus savo draugus, ieškodami ko nors, kas viešai atsiprašytų, bet tokių buvo neįmanoma rasti.
– Kodėl niekas nenorėjo pasirodyti? Ar visi labai drovėdavosi?
– Visi labai supykdavo, sakydavo: kodėl tu manai, kad aš turiu jo ar jos atsiprašinėti? Buvo kaip ir suvokiama, kad tu nusižemini, jei pripažįsti savo kaltę, kas savaime jau yra gėdinga ir ydinga. Ir dėl to norinčių visiškai neatsirado. Nežinia, ar ta laida būtų išvis gyvavusi, ar būtų buvusi, jei ne vienas absoliučiai atsitiktinis įvykis.
Vieną kartą man reikėjo surasti savo tariamąjį herojų, kur galvojau, kad jis galbūt norėtų kieno nors atsiprašyti. Ir aš nuėjau į gyventojų registrą, kuris tuo metu galbūt vadinosi šiek tiek kitaip. Ten būdavo teikiama informacija apie žmones ir tai, kur jie gyvena. Belaukiant eilėje prieš mane stovėjo tokia mergina, kuriai buvo 24-eri metai, atrodo, Ingrida. Ji kalbėjo su anapus langelio sėdinčia moteriške, girdėjau, kad ieškojo savo tėvo. Beje, ta moteriškė, Joana, vėliau tapo mūsų labai ištikima laidos bičiule ir netgi pagalbininke. Bet tuo metu man tai buvo visiškai nepažįstamas žmogus.
Iš tikrųjų, jeigu du žmonės ilgą laiką, metų metus, nebendrauja, nėra vieno kalto. Tada galima pasakyti, kad ir aš esu kaltas dėl to. Kodėl aš pirmas nepakėliau ragelio?
Taigi, nugirdau tos Ingridos pokalbį, kad jos tėvai išsiskyrė, kai ji buvo visiškai mažiukė, ji pati turi dukrytę ir nori surasti savo tėvą. Ji žinojo jo vardą ir pavardę, gimimo metus. Tuo metu dar nesupratau, ką su tuo būtų galima padaryti, bet, matyt, mūsų neviltis tada buvo tokia didelė, terminai ir filmavimai spaudė, mes neturėjome nė vienos istorijos, o jas per vakarą reikėjo parodyti tris... Ir taip kiekvieną savaitę, o tai jau buvo vasaros vidurys ir mes neturėjome nieko, nulis sveikų.
Turbūt iš tos nevilties aš išėjau palaukti, kol ji baigs kalbėtis, laukiau jos prie durų. Kai ji išėjo, aš jai pasakiau: Ingrida, aš nežinau, kaip surasti jūsų tėvą, bet kažkaip bandytume tai padaryti. Tikrai neįsivaizdavau, kaip tai daroma, bet žinojau vieną dalyką – kad kažką reikia daryti. Taigi, pasakiau: jūsų tik prašau, jūs jo atsiprašykite (juokiasi). Ji sako: už ką? Atsakiau, kad už tai, jog tiek metų jo neieškojot. Puikiai supratau, kad tai kaip ir pritemptas atsiprašymas. Nors po daugelio metų, kai tokių atsiprašymų buvo ne vienas, ne du ir ne dešimt, aš supratau, kad visi mes turime dėl ko atsiprašyti. Ir tie atsiprašymai nėra pritempti, kaip galėtų atrodyti iš pradžių.
Iš tikrųjų, jeigu du žmonės ilgą laiką, metų metus, nebendrauja, nėra vieno kalto. Tada galima pasakyti, kad ir aš esu kaltas dėl to. Kodėl aš pirmas nepakėliau ragelio? Kodėl aš leidau tam žmogui iš mano gyvenimo išnykti?
Ir Ingrida sutiko. Ir tai buvo pats pirmas kartas, nuo kurio mes pradėjome filmuoti iš karto neformatinę laidą. Ji tikrai buvo padaryta ne pagal tą smagų olandų formatą, kur dvi kaimynės pamiršo viena kitos gimtadienius, ateina su gėlėmis ir atsiprašo... Ne, čia buvo visiškai kitaip, čia iškart prasidėjo paieškos. Šitą temą dar galėčiau vynioti ir toliau, apie tai net visą knygą parašiau (juokiasi).
– Tai po visos šitos patirties turbūt galėtumėte atsakyti į klausimą: ar lietuviai yra atlaidūs?
– Sunkiai atlaidūs. Lietuviai yra linkę užsigauti ir tą akmenuką nešioti užantyje. Jie nelengvai atleidžia. Ir netgi pastebėjau – mūsų laidose buvo labai daug vyrų, kurie vienaip ar kitaip bandė atsiprašyti savo žmonų, moterų, antrų pusių, galbūt jausdami, kad tik toks dalykas gali suminkštinti jų širdis, kad tai vienintelis būdas įrodyti savo norą išlaikyti santuoką ar tą ryšį, buvimą. Bet nė viena moteris nesikreipė norėdama išsaugoti santuoką, atsiprašyti savo vyro. Būdavo, iškart galėdavai suprasti, kad moteris skambina atsiprašyti vyro tik dėl to, kad iškeltų į viešumą tai, koks jis yra svoločius (niekšelis) ar koks bjaurybė.
Draugų, giminių, santykiuose taip pat yra labai daug užgaulumo. Vienas laiku pasakytas ar tam tikru metu nepasakytas žodis gali atitverti dešimtmečio nebendravimo mūro sieną. Susidariau įspūdį, kad mes, lietuviai, esame labai užgaulūs. Žmonės, turintys dar labai daug provincialumo tuo aspektu, kad labai paisome kitų nuomonės, ką jie pasakys, kaip įvertins, kaip pamatys. Tai tokia provinciali kitų nuomonės baimė ir ji yra labai stipri. Dar miestuose situacija galbūt kitokia, bet ir tai... Įsivaizduokite, kad žmogus kažkada netgi prašė iškirpti informaciją apie tai, kad mokėsi profesinėje technikos mokykloje.
– Kodėl to prašė?
– O todėl, kad tai žemina, ar, kad, tarkim, pasakė vyro giminei, jog baigė aukštuosius mokslus ir pan. Net šitaip. Toks epizodas buvo vienas, bet jis buvo. Ir tai labai daug ką pasako apie žmones. Aš jau nekalbu apie begales kitų epizodų, kai motinos po antrą ir po trečią kartą išsižadėdavo savo vaikų vien dėl to, kad negalėdavo pripažinti juos palikusios. Net ir tada, kai tie vaikai jas susirasdavo ir jos turėjo galimybę su jais bendrauti, neigdavo vien dėl to, ką galbūt pasakys kiti.
Ta aplinkinių baimė turi be galo didelę įtaką mūsų mentalitetui, mūsų mąstymui.
– Ar dėl tokių situacijų jums pačiai nebūdavo liūdna? Ar sugerdavote savo darbą į save, ar parsinešdavote jį namo?
– Be abejo, būdavo liūdna, būdavo, ir bliaudavau, ir norėdavosi mašiną kojomis daužyti. Žmonės atvažiuoja ir matai, kad galėjai pakeisti jų gyvenimą, bet dėl kažkokių, tavo manymu, absoliučiai niekinių priežasčių, kurios tiems žmonėms užstoja viską ir tampa labai svarbios, tu negali nieko padaryti.
Manęs klausdavo, kaip tu gali su tomis istorijomis išgyventi, kaip nuo jų nepalūžti. Žinote, nes ateina kita istorija. Tu neturi galimybės gromuliuoti tik vienos, turi ruošti ir kitas. Ir ta kita istorija yra visiškai kitokia, kitoje yra galbūt daug spontaniško atlaidumo, spontaniško noro pažinti, įveikiančio bet kurias užtvaras. Ir tu jauti tokį gerą pojūtį, kad tiesiog skraidyti norisi.
Nors jau laidos nėra, su daugeliu joje pasirodžiusių žmonių lig šiol susiskambiname. Ir su Edmondo iš Urugvajaus, ir su Vladimiru iš Gruzijos, ir su Joneliu iš Argentinos, su begale kitų žmonių.
– Ar pati dirbdama laidoje tapote atlaidesnė, kai matėte tuos pavyzdžius, kad žmonės, įsikibę savo principų, sau visai nepadeda?
– Nepasakyčiau, kad dėl jų. Galbūt ir dėl to. Bet, kaip ir minėjau pradžioje, galbūt subrendau, man jau 60 metų. Tiesiog pastebiu, kad nejučiom nyksta dalykai, kurie man gali sukelti pyktį. Aš išvis nepykstu. Man galbūt ir nepatinka tam tikri dalykai, vaikų ar vyro poelgiai, galbūt ir kai kurie pasakymai – tikrai ne viskas patinka. Bet kad užpykčiau taip, jog nekalbėčiau, nekęsčiau, kažkaip užstatyčiau sieną – tikrai ne. Net jei ir supykstu, tai yra tik tos akimirkos emocija. Bet ji praeina, ji netampa siena tarp mūsų.
– Užsiminėte apie savo vyrą, kuris televizijos pasauliui taip pat yra puikiai žinomas asmuo. Su kokiais sunkumais susiduria tokia vieša pora?
– Dabar jau, manau, nebesame jokia vieša pora, mūsų viešumas yra gerokai priblėsęs ir, ačiū Dievui, jau galima ramiai gyventi. Kažkada, be abejonės, buvome aptarinėjami, kad tarp mūsų yra šešerių metų skirtumas, kad esu vyresnė, kaip čia atrodo ir panašiai. Bet tai yra tokia akimirka, kai palygini su visais metais. Dabar, kai pažvelgiu atgal, tai atrodo, kad kažkaip visa tai praėjo. Ir visiškai neskausmingai, neįsimintinai.
– O ar buvo momentų, kad apskritai dėl viešumo norėjosi palūžti ir viską nutraukti?
– Ne, nebuvo tokio dalyko. Kažkada, kai dirbau teatro laidoje, norėjau išeiti iš televizijos, jaučiausi, kad galbūt visiškai nesu savo vietoje. Tuo metu vaikai buvo dar maži, o teatro laidos, spektaklių filmavimai buvo vakariniai. Jausdavau, kad iš vaikų atimu kažką labai svarbaus, tuo metu nebūdama šalia jų. Va tada dėl šeimos norėjosi keisti, norėjosi viską mesti. Bet kažkaip su tuo susitvarkiau.
Esu empatiška – aš kaip sugertukas. Nemanau, kad žmogus, kuris nėra empatiškas, galėtų dirbti žurnalistu
Be abejo, vaikai nukentėjo, mamos trūkumą jiems teko išgyventi. Bet kad svarstyčiau mesti viską dėl to, kad kažkas būtų apie mane kalbėjęs ar aptarinėjęs, tai tikrai ne. Nesu iš tų, kuriems viešumos ir kitų nuomonė būtų labai svarbi. To neturėjau net ir nuo vaikystės – man niekada nerūpėjo, ką apie mane šneka kiti. Todėl man labai sunku suprasti, kada žmogus savo artimo žmogaus gyvenimo pokyčių atsisako dėl to, kad kažką galbūt pasakys Marytė iš gretimos gatvės ar jos buvusio vyro tėvai, su kuriais ji šimtą metų nebendravo. Aš to suprasti negaliu.
– Daugiausia gvildenate socialines temas, 2011-aisiais įsteigėte ir labdaros fondą. Atrodo, kad esate labai empatiškas žmogus.
– Aišku, esu empatiška – aš kaip sugertukas. Nemanau, kad žmogus, kuris nėra empatiškas, galėtų dirbti žurnalistu. Manau, kad visi žurnalistai yra empatiški. Juk kaip galima užsidegti kito problema, pergyventi dėl kito, kad jį galėtum ginti tekstu ar kitaip? Kaip įsijausti, jeigu tu nesugebi pajusti kito žmogaus, jeigu tau kitas žmogus, jo jausmai yra absoliučiai neįdomūs. Taigi, manau, visi žurnalistai, kurie dirba tą darbą su žmonėmis, yra empatiški, tuo net neabejoju.
– Tokiu atveju, savo profesijoje turbūt jaučiatės kaip žuvis vandeny?
– Nesigailiu ją pasirinkusi, man ji labai daug ką davė. Ir manau, kad visai tam tikau (juokiasi).
– Esate užsiminusi, kad laidos nutraukimas jums buvo smūgis. Ar prie jos buvote labai prisirišusi? Kaip išgyvenote tą etapą?
– Labai įdomiai, aktyviai ir netikėtai sau pačiai. Toje laidoje juk buvau ne viena, buvo mūsų labai draugiškas ir darnus kolektyvas, kuris rengė laidą. Mums visiems tai buvo toks lengvas sukrėtimas, bet labiausiai buvo liūdna net ne dėl to, kad nelieka laidos. Mums buvo liūdna dėl to, kad tai buvo mūsų bendravimo, bendrakūrybos pabaiga, kad emociškai prie tos laidos yra tiek daug būta kartu su tais žmonėmis, kurie ją rengė, kurie ją kūrė.
Mes žinojome apie vieni kitus, vaikus, kas serga, kaip, kas ir kur vyksta mūsų gyvenimuose. Jeigu viena išteka, tai mums visiems buvo didžiausia šventė. Tiesiog žinodavai, kodėl vienai reikia pailsėti, kodėl kita į darbą ateina surūgusi, kokius patiekalus gamina vienas ar kitas kolega. Tai buvo labai daug dalykų, kurie sujungia, buvome kaip šeima.
Ir staiga supranti, kad šito dalyko nelieka. Buvo, žinoma, ir svarstymų, kad darytume ką nors, kad išliktume. Bet man pasiliko toks jausmas, kad viskam yra pradžia ir viskam yra pabaiga. Tiek metų dirbta, ir tada yra taškas. Jeigu būčiau stengusis daryti kažką kita, tos mintys dar buvo labai nesusigulėjusios. Man nekilo rankos ir nebuvo jokio noro siūlyti daryti kažką kita, kurti, galvoti. O gyventi tai reikėjo.
Tą dieną, kai sužinojau, kad baigėsi laida, mano mama pateko į ligoninę ir per mano praėjusį gimtadienį, birželio 14-ąją, mes ją laidojome. Netekau darbo, netekau mamos, man buvo visiškai neaišku, kas bus vasarą, kaip, su kuo ir kokiomis mintimis pasitikti rugsėjį...
Apskritai, man šie gyvenimo metai, imant juos nuo 59-erių iki 60-ies, emociškai buvo labai stiprūs, kitas žmogus gal per visą gyvenimą ar per pusę amžiaus nepatiria tiek, kiek visko įvyko man per vienerius metus.
– Tai kas nutiko jūsų gyvenime, kad metai buvo tokie išskirtiniai? Ar tai įvykiai, ar vidiniai pokyčiai?
– Tą dieną, kai sužinojau, kad baigėsi laida, mano mama pateko į ligoninę ir per mano praėjusį gimtadienį, birželio 14-ąją, mes ją laidojome. Netekau darbo, netekau mamos, man buvo visiškai neaišku, kas bus vasarą, kaip, su kuo ir kokiomis mintimis pasitikti rugsėjį... Viskas virto aukštyn kojomis.
Tuo metu netikėtai man buvo pasiūlyta dirbti grupių vadove, jas lydėti. Iš pradžių jie ieškojo, kas kalbėtų rusiškai, galėtų laisvai bendrauti su žmonėmis. Man pasiūlė keliones į Kijevą, o paskui tai buvo kelionės į Italiją. Taigi, aš vėl, kaip ir prieš n metų, sėdau į pirmosios klasės suolą, turėjau mokytis apie Kijevą, nes po pirmos kelionės supratau, kad labai daug ko nežinau, ypač apie LDK laikotarpį ir kaip tai yra susiję su Kijevu. Negalėjau iš karto atsakyti į klausimą, kur palaidotas Skirgaila, kodėl ne toje bažnyčioje, o šioje.
O po to mintinai išmokau Ševčenkos eiles (lietuvių kalba, vertimą), nes tai jų pasididžiavimas. Jau žinojau, kur ir kas palaidotas, ir ne tik tai, bet ir kokiu keliu Bulgakovas nuo savo namų iki universiteto vykdavo į paskaitas, kur jis galėjo pamatyti vakarėjančio, raudonuojančio Romos dangaus sceną, kurią jis aprašo pirmajame „Meistro ir Margaritos“ romano skyriuje, kur buvo Raganų kalnas... Aš vėl mokiausi ir man tai labai patiko.
Ir kai važiavau į Italiją, tai tiek prisiskaičiau, prisiieškojau įvairiausios medžiagos apie tuos miestus, kuriuos turiu aplankyti su grupėmis! Tai ir Verona, ir Bergamas, ir Piza, ir Florencija, ir Milanas, ir Luka... Tai krūvos medžiagos – ir kas yra Kararos marmuras, ir kas prie jo kasyklų gyveno, ir kaip jis išvis kalamas, kas su juo daroma, kas ir kur auginama, kas su kuo valgoma, kas su kuo geriama...
Iš tikrųjų tas laikotarpis buvo labai intensyvus. Tada galvoti apie kažkokią televiziją ar laidą nebuvo net mažiausios galimybės ar minties, nes taip mane gyvenimas intensyviai apkrovė.
Kaip tik kovo 4 dieną turėjau išvažiuoti į Italiją trims savaitėms su trimis skirtingomis grupėmis. Jau buvau viską pasiruošusi, susidėliojusi, ir štai atėjo karantinas. Pagalvojau, kad visai neseniai, per Naujuosius metus, į Italiją vežiausi savo šeimą – vyrą ir sūnų – norėdama jiems parodyti Bergamą ir Veroną. Mes su jais sėdėjome prie senosios XII a. varpinės Naujųjų metų išvakarėse ir klausėme, ar iš tikrųjų tas varpinės bokštas muša 100 dūžių 10 val., juos skaičiavome.
Ir iš tikrųjų – ta varpinė atsisveikina su miestelėnais viduramžių papročiu, linkėdama labos nakties, ir muša 100 dūžių. O po dviejų savaičių, kai atėjo karantinas, aš pamačiau nuotraukas, kuriose karstai netelpa gražiojoje, kelis šimtmečius puoselėtoje Bergamo bazilikoje (Basilica di Santa Maria Maggiore). Tai buvo taip klaiku, taip nesuvokiama!
Kai dar visai, regis, neseniai, Naujųjų išvakarėse, senųjų metų paskutinėmis dienomis, galėjai vos prasibrauti siauromis Veronos gatvelėmis, vos galėjai praeiti Milano galeriją per turistų antplūdį. Tada buvo neįmanoma praeiti nesilietus stačiai su kitais žmonėmis. Ir staiga tu matai apokaliptinius vaizdus, tuščias gatves, įvesta komendanto valanda, kaukėti, su skafandrais žmonės... tai netelpa galvoje!
Taigi per karantiną visa mano Italija užsidarė, viskas užsidarė. O tada aš parašiau knygą. Todėl jums paskambinus ir pasakiau, kad negaliu kalbėti, nes leidykla man atsiuntė tekstą ir tą knygą dabar redaguoju, tikrinu, ką man parašė redaktorė.
– Oho. Atrodo, kad esate žmogus, kuris net ir pačioje blogiausioje situacijoje rastų naują stiprybės šaltinį.
– Nežinau, ar aš ieškau, ar mane kažkas randa ir pastūmėja, kur nors įmeta. Dabar dar yra ir kitų dalykų, naujų užsakymų, bet, kol tai neįvykdyta, nenoriu apie tai šnekėti, nes viskas dar gali būti kitaip. Bet Italija, Ukraina, tos turistinės grupės mane pačią susirado. Gyvenime negalvojau, kad galėčiau tuo užsiimti.
Kita vertus, man visada patikdavo skraidyti, buvau didelė kelionių mėgėja. Visada sakydavau, kad galėčiau dirbti stiuardese arba skraidyti aplink Žemę. Tikrai jaučiausi kaip stiuardesė, nes vos ne kas savaitę su savo lagaminėliu bildėdavau į oro uostą. Tik amžius visiškai ne tas, stiuardesės tokiame amžiuje jau neskraido (juokiasi).
Jeigu mes taip mylėtume vienas kitą, jeigu sugebėtume mylėti vienas kitą, be lūkesčių, be susikurtų reikalavimų, neperdarinėdami, netaikydami to žmogaus prie savęs, mes būtume daug laimingesni
Bet visa tai nebuvo mano planuose. Aš nežinojau, ką daryti, nežinojau, kuo užsiimsiu, bet darbas atėjo. O kai pasibaigė kelionės, supratau, kad gal aš čia sėdžiu ir nieko nedarau, o mintis parašyti knygą galvoje sukosi seniai. Viena mano draugė, kuri skaitė knygą stebėjosi: Negaliu patikėti, kad tu tai parašei per pusantro mėnesio. Sakiau, kad ji suprastų vieną dalyką – aš tai tik užrašiau per pusantro mėnesio, o dėliojosi tai n metų ir nuolat.
Jūs klausėte apie žmones, kokią įtaką man padarė televizija. Kai kurie pasakymai, kurie yra toje knygoje, yra man kažkada pasakyti mano herojų.
– Apskritai, apie ką bus jūsų knyga?
– Apie gyvenimą, apie mus, apie žmones, kurie vienas kitam keliame vienokius ar kitokius lūkesčius ir tie lūkesčiai ne visada pasiteisina. Apie besąlygišką meilę. Mano manymu, žmogų galima mylėti ne už jo nuopelnus, ne už jo pasiekimus, o tiesiog dėl to, kad jis toks yra. Jeigu mes taip mylėtume vienas kitą, jeigu sugebėtume mylėti vienas kitą, be lūkesčių, be susikurtų reikalavimų, neperdarinėdami, netaikydami to žmogaus prie savęs, mes būtume daug laimingesni. Daug dalykų išsispręstų.
– Norėčiau sugrįžti prie jūsų šeimos. Kokią vietą šiuo metu jūsų gyvenime užima ji?
– Kaip ir minėjau pradžioje, mano du pasaulio pusrutuliai yra draugės ir šeima. Aš laukiu rytojaus, nes susitiksime su šeima, o vėliau ir su draugėmis. Laukiu, kad galėčiau pasakyti, kaip aš jiems esu dėkinga, kaip aš juos visus myliu.
– O ar turite anūkų?
– Taip, taip. Mano anūkas yra vyresnis už mano sūnų lygiai mėnesiu. Tai mano pirmas anūkas, mano pirmagimio sūnaus pirmasis vaikas Adomas. Jie su mano jauniausiuoju sūnumi gimė tais pačiais metais, tik anūkas gimė birželio 24 d., o sūnus – liepos 24 d.
– Galbūt norėtumėte dar anūkų?
– Taip, labai norėčiau anūkės. Turiu tik vieną dukrą, o visi aplink vien bernai. Kažkada pajuokavau: vaikai, jūs negalvokite, kad aš jau visai sumarazmėjau, bet aš netgi vardų sąrašą turiu galvoje susidariusi (juokiasi). Sakiau, kad jeigu jau bus mergytė, tai pasivogsiu ir neduosiu. Žinoma, visa tai yra juokais.
Nors ir labai noriu anūkės, mano jaunoji, potencialiausia pora neseniai nusipirko kalaitę, labradorę. Dabar jų gyvenimas sukasi apie ją, nė vienas kol kas dar neplanuoja vaikų.
– Tradicinis gimtadieninis klausimas interviu pabaigoje. Ko sau palinkėtumėte ar ko labiausiai norėtumėte gimtadienio proga?
– Dabar galvoju, ko labiausiai norėčiau, nes, būna, pasakai, kad to norėtum, o išeina visiškai kitaip. Galbūt norėčiau, kad nebūtų labai didelių, neigiamų supurtymų mano šeimai, kad visi būtų sveiki, kad mano draugės būtų sveikos. Dabar jau įžengėme į tokį amžiaus tarpsnį, kur vis skaitai apie ligas, netektis, išėjimus, o jų dabar labai daug, vienas po kito krenta. Norėtųsi, kad nebūtų skaudžių sukrėtimų nei mano šeimoje, nei mano artimųjų, draugių gyvenime, kad dar galėtume būti tokie, kokie esame šią akimirką.
-
Iš ekranų dingęs Sigutis Jačėnas – apie legendinį „skambutį“, R.Pakso laikus ir palaidotą svajonę
-
Kol mirtis mus išskirs. G.Girdvainio žmona Kristina – jautriai apie akimirką, kai viskas baigėsi
-
Deiviui – 40. Apie tai, ką teko paaukoti dėl šeimos, žilstančius plaukus ir ryšį su vaikais
-
Palangoje vedė neseniai mirusio batų dizainerio Ž.Maslausko sūnus: šiai santuokai pastūmėjo tėtis
