 |
| Edvardas Žičkus |
Edvardas Žičkus, prodiuseris
„Per gyvenimą telefono netekau dukart. Vieną kartą Londone ir kitą kartą Vilniaus senamiestyje. Gal neapdairiai laikiau jį ant stalo kavinėje, gal nepakankamai prižiūrėjau savo krepšį, bet įsėdęs į automobilį supratau, kad telefono nebeturiu. Kavinėje, aišku, niekas nieko nematė ir negirdėjo, kai tik pradėjome skambinti iš kolegės telefono į manąjį, jis jau buvo išjungtas. Telefonai, ypač išmanieji, šiai dienai nėra labai pigus malonumas, bet dar brangesnis yra jų turinys. Telefone yra visas mano gyvenimas: tai ir užrašų knygutė, ir nuotraukų galerija, ir kalendorius, ir, be abejo, visi įmanomi kontaktai. Todėl kai netenki telefono, labiau gailiesi to, kas jame sukaupta, nei paties aparato.
Kai Londone buvo pavogtas mano telefonas, praradau nemažai užsienio žvaigždžių atstovų kontaktų, svarbių Lietuvos asmenų asmeninių kontaktų. Tuomet jaučiau didžiulę atsakomybę, kad neduok Dieve, ko neatsitiktų, jei šie numeriai patektų į blogas rankas. Guodė tik tai, kad Londone mūsų pavardės niekam nieko nesako. Dabar, aišku, gerai, kad telefoną galima sinchronizuoti su kompiuteriu ir visą informaciją dubliuoti. Esu tas žmogus, kuris mėgsta įsivesti savą sistemą. Kai reikia iš naujo pratintis prie kažkokio daikto ar naujos sistemos, visą laiką atsiranda irzlumas ir gaila laiko, kuris šiais laikais yra labai brangus visomis prasmėmis“.
 |
| Rosita Paulauskaitė |
Rosita Paulauskaitė, renginių organizatorė
„Keletą kartų buvau pametusi savo telefoną, tačiau visuomet labai išgyvendavau dėl kontaktų, o pats aparatas man vienodai šviečia. Tiesa, visus kontaktus gana greit ir vėl susirinkdavau, juk Facebookas visagalis. Man yra nutikusi kurioziška istorija su telefonu. Vienas operatorius, kurio paslaugomis naudojausi, laikotarpiu tarp šv. Kalėdų ir Naujųjų metų, kai pats didžiausias darbymetis, savo naujam klientui tiesiog atidavė mano numerį. Vakare pas mane atvažiavo draugė ir klausia: „Kodėl tavo telefonu visą dieną atsiliepia kažkoks vyras?“. Tuomet iš jos telefono paskambinau pati. Taip, atsiliepė kažkoks vyras, nors mano telefonas net neskambėjo. Tikrai nustebau. Išsiaiškinome, kad vyriškiui buvo atiduotas mano numeris. Tai buvo šventinės dienos, manęs negalėjo rasti nei klientai, nei užsakovai, dirbti reikia, o numeris buvo tiesiog nenaudojamas, jį užblokavo, kol sutvarkys operatorius.
Pykau visą savaitę. Bet paskui pagalvojau, kad klysti žmogiška, ir nuo skandalo susilaikiau. Štai tada buvo tikrai didžiulis šokas, nes skambučių buvo gausybė, deja, atsiliepti negalėjau, tuomet rašiau per Facebooką, skambinau iš kitų telefonų. Juokingiausia, kad kai Facebooke parašai, jog pametei telefoną ir paprašai susiųsti savo numerius, atsiunčia net ir tie, kurių realiai gyvenime nepažįstu...“.
 |
| Juozas Liesis |
Juozas Liesis, viešųjų ryšių specialistas
„Ne vieną kartą teko prarasti telefoną. Kadangi užsiiminėju vadybiniais reikalais, tai pati didžiausia vertybė man – kontaktai tų, su kuriais dirbi, nes juos susirinkti bent jau prieš kelis metus, kai buvo pavogtas mano telefono aparatas, nebuvo visai paprasta. Brangiausias aparatas, kurio esu netekęs, kainavo 1200 litų. Prieš 10-12 metų tai buvo tikrai milžiniški pinigai. Dabar aš jau esu pasidaręs kontaktų kopijas, o daugiau nieko ir nepadarysi: žmogus juk turi smegenis, o jos linkusios nukreipti dėmesį į tuos dalykus, kurie yra svarbiausi tą akimirką, todėl kartais tas telefonas, būnantis kišenėje, po ranka, krepšyje arba savo noru, arba ne savo noru tiesiog dingsta. Jį arba pamiršti, arba pavagia.
Triskart esu pats dalyvavęs savo telefono dingime – arba pavogė, arba neaiškiomis aplinkybėmis dingo. Bet pametęs nesu nė vieno telefono. Turiu vieną draugą, kuriam esu skolinęs aparatą. Kažkada mėgau keisti telefonų aparatus ir visuomet turėjau senesnių. Tai tas draugas kokius tris mano „panešiotus“ telefonus yra kažkur „pamiršęs“.
 |
| Inga Stumbrienė |
Inga Stumbrienė, verslininkė
„Besimokydama mokykloje gavau pakankamai naują telefono aparatą, tais laikais tikrai gerą, bet po mėnesio jį pavogė. Ėjome su drauge namo, kažkas iš nugaros prišoko, pagriebė rankinę, ją perplėšė ir kai ant žemės pažiro daiktai, aš griebiau raktus, kad vagis negautų įėjimo į mano namus, o jis griebė mobilųjį ir pabėgo. Bet po kelių dienų policija aparatą surado. O vagies – ne. Tuomet buvo atsekta nemaža žmonių grandinė, per kurių rankas perėjo mano telefonas. Iš vagies – vienam pirkėjui, paskui kitam, dar kitam ir t.t. Per palydovą surado telefoną pas paskutinį jo pirkėją. Aš jį atgavau. Bet kaip spėju, jis tikrai buvo nelaimingas, nes po mėnesio pas siuvėją, kol matavausi suknelę, pavogė jį atrąkart. Kadangi tą pačią dieną ruošėmės į kelionę, tėtis sako: „Jau viskas, pamiršk. Matyt, jis nelaimingas. Antrąsyk to paties telefono nebeieškosim“. Tuomet labiausiai gaila buvo svarbių kontaktų“.
 |
| Deivydas Zvonkus |
Deivydas Zvonkus, muzikantas
„Mobilių telefonų esu pametęs keliolika, bet tai man būdinga buvo maždaug prieš 10 metų, tuomet buvo „juodasis“ telefonų tarpsnis, kai pamesdavau po vieną telefoną kas keletą mėnesių. Bet po to kažkaip pavyko iš to užburto rato išeiti ir jau daug metų nebuvau pametęs (spjaunam per kairį petį). Aišku, kad gaila visko – ir aparato, ir kontaktų, bet labiausiai – laiko, nes tenka užsikrauti papildomais rūpesčiais. Bet šiaip dėl tokių dalykų stengiuosi niekada nesigadinti nuotaikos. Juk net ir praradęs vairuotojo pažymėjimo sugebėjau neprarasti nuotaikos, tai turbūt tie mobilūs, taip sakant, bajeris.
Kontaktus, kiek išeina, stengiuosi visada dubliuoti, nes jei netekčiau visų kontaktų, man tai išties būtų didžiulis galvos skausmas. Kartą esu pametęs ir iš Juozo Liesiaus pasiskolintą telefono aparatą, tai buvo 2001 m. pradžioje. Be abejo, tuomet buvo labai apmaudu, jaučiausi labai nepatogiai, bet draugas todėl ir draugas, kad suprato ir pernelyg manęs už tai nesmerkė. Manau, kad skolindamas jis net nesusimąstė, kad kaip tik gyvenu „juodajame“ telefonų praradimo periode“.
Komentarų skiltyje parašykite, kiek mobilių telefonų esate praradę per savo gyvenimą.
