Nuo aitraus prieskonio iki universalios daržovės
Šios bulvinių šeimos šilumą mėgstančios vienmetės daržovės savo kulinarinį kelią į Europą pradėjo Amerikoje. Čia jos buvo auginamos kaip daugiamečiai augalai. Į Europą paprikos atvežtos XV amžiuje didžiojo keliautojo Kristupo Kolumbo laivuose. Pirmiausiai europiečiai susidūrė su paprikos milteliais, kurie tuoj pat buvo praminti „raudonąja indėnų druska“ ir sukėlė didžiulį susidomėjimą. Nenuostabu. Juk europiečiai dar nematė tokio prieskonio, kurio žiupsnelis statinę vandens paverstų aitriu gėrimu!
Į Europą paprikos atkeliavo iš Amerikos.
Pirmųjų keliautojų Į Europą atvežta daržovė labai greitai prisitaikė Senajame žemyne ir tapo čia mėgstama ir visiškai „sava“. Ypač greitai paprikos išpopuliarėjo Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje. XVI amžiuje paprikos pateko į Balkanus, Vengriją ir aplinkines vietoves. Gana ilgai paprikos buvo vartojamos tik kaip egzotiškas prieskonis. Pramoninę reikšmę šios daržovės įgijo nuo praėjusio šimtmečio vidurio. Be to, jau nuo Kolumbo laikų europiečiai vis bandė paprikas kuo labiau pritaikyti savo skoniui, tad palaipsniui augalas didėjo, neteko savo pirmykščio aštrumo ir pavirto į saldžiąją papriką.
Būtent europiečiai pagal skonį paprikas suskirstė į saldžiąsias ir karčiąsias. Taip Europoje buvo išvesta ne viena saldžiųjų paprikų rūšis, jos tapo gražios, spalvotos, skanios ir sultingos. „Indėnų druska“ virto skania ir beveik visur tinkančia daržove. Taigi dabar saldžiosios paprikos noriai auginamos ir valgomos žalios, troškintos ar konservuotos. Na, o karčiosios paprikos ir toliau vartojamos kaip prieskonis padažams, sriuboms, marinatams, mėsos patiekalams paskaninti. Iš jų gaminami prieskoniniai milteliai.
Paprikos mėgstamos ir vertinamos ne tik Amerikoje ir Europoje. Jos naudojamos ir Rytų šalyse, Indijos, Maroko virtuvėse, įeina į įvairių prieskonių mišinių sudėtį. Šios daržovės yra bene pagrindinis prieskonis vengrų virtuvėje. Su jomis ruošiamas garsusis vengrų guliašas. Amerikiečiai labai dažnai paprikas naudoja kaip pagardą ant žuvies, kiaušinių, sūrio ir daržovių troškinių. Ispanijoje paprikomis paskaninami ryžiai, jūros gėrybės, dešros. Maroko kulinarai paprikas naudoja gamindami salotas bei įvairius patiekalus iš pomidorų. Čia paprikos maišomos su sviestu, margarinu ar aliejumi ir taip gerinamas žuvies, paukštienos ar kalakutienos skonis.
Ir valgome, ir gydomės
Ši daržovė dar dažnai yra vadinama „bulgariškuoju pipiru“. Seniai pripažinta, kad ji turi didžiulį sveikatinantį poveikį organizmui. Paprikų vertę įrodo ir toks faktas: vengrų mokslininkas gavo Nobelio premiją už paprikų vitamininės sudėties tyrinėjimus. Jis nustatė, kad lyginant vienodą citrusinių vaisių ir paprikų kiekį 6 kartus daugiau vitamino C randama paprikose.
Paprikos saugo nuo auglių susidarymo, stiprina kraujagysles, padeda peršalus, malšina uždegimus, gerina apetitą, mažina cukraus kiekį kraujyje.
Cheminė paprikų sudėtis priklauso nuo jų subrendimo ir veislės. Maistui vartojami paprikų vaisiai, kuriuose gausu angliavandenių, baltymų, organinių rūgščių, eterinių aliejų, mineralinių medžiagų. Ypač daug paprikose įvairių vitaminų: C, B1, B2, B6, E, D ir kt. Paprikos yra bene didžiausias vitamino P šaltinis. Ruošiant paprikas maistui vitaminai gerai išsilaiko. Ypač mažai prarandama vitamino C, nes paprikose nėra jį skaldančio fermento. Be to, paprikose yra nemažai mineralinių medžiagų - kalio, geležies, magnio bei fosforo.
Paprikos naudingos sveikatai: jos saugo nuo auglių susidarymo, jose esančios veikliosios medžiagos stiprina kraujagysles, naikina infekcinių ligų sukėlėjus, padeda peršalus, malšina uždegimus, šarmina organizmą, saugo nuo aterosklerozės, naikina žalingas bakterijas, skatina tulžies išsiskyrimą, gerina apetitą, stimuliuoja virškinimo procesus, gerina kraujodarą ir kraujo sudėtį, skatina šlapimo išsiskyrimą, malšina skausmą, bendrai stiprina organizmą, skatina prakaitavimą, malšina karščiavimą, mažina cukraus kiekį kraujyje ir plečia kraujagysles. Dar garsusis gydytojas Avicena paprikas apibūdino kaip širdį stiprinančią, smegenų veiklą aktyvinančią, virškinimą gerinančią ir nuo nutukimo saugančią daržovę.
Daugelio tautų liaudies medicinoje paprikos nuo seno vartojamos kaip natūrali priemonė, stiprinanti arterijas, kapiliarus bei venas. Kuo dažniau šių daržovių rekomenduojama valgyti žmonėms, sergantiems ateroskleroze, hipotenzija, tromboflebitu, anemija, lėtiniu plaučių uždegimu arba bronchitu, o taip pat spinduline liga, leukoze, infekcinėmis ligomis, cukriniu diabetu, odos bei akių ligomis, medžiagų apykaitos sutrikimų sukeltomis ligomis. Paprikos puikiai tinka žmonėms, gyvenantiems ar dirbantiems didelio radiacinio fono aplinkoje arba sergantiems onkologinėmis ligomis. Tačiau paprikose esantis kapsaicinas, patekęs į organizmą didelėmis dozėmis, gali sudirginti skrandį, kasą, žarnyną, inkstus. Todėl šių organų negalavimais besiskundžiantiems žmonėms paprikas reikėtų vartoti atsargiai.
Paprikos mūsų virtuvėje
Iš paprikų gali būti gaminama daugybė skanių patiekalų. Jos valgomos šviežios, dedamos į salotas, troškinamos, kepamos, konservuojamos. Konservuoti galima įvairios brandos vaisius. Juos tinka marinuoti, gaminti užkandinius konservus, dėti į įvairių daržovių salotas. Paprikos puikiai dera su pomidorais, svogūnais, įvairiais žalumynais.
Paprikos tinkamos ir besilaikantiems dietos. 100 g saldžiųjų žalių paprikų yra 19 kcal, raudonų — 23 kcal.
Šeimininkėms siūloma paprikas naudoti ir raugiant kopūstus. Jei kiekvienam kilogramui kopūstų įdėsite 150 g paprikų, kopūstai ne tik praturtės vitaminais, bet ir puikiai laikysis.
Ruošiant paprikas konservuoti, reikia nupjauti vaiskotį, išimti viduje esančias sėklas bei minkštimą ir gerai išplauti. Ruošiant įvairias salotas siūloma paprikas nulupti, prieš tai paprikas nuplikius karštu vandeniu arba pakepinus. Konservuoti tinka ir šiek tiek karstelėjusio skonio paprikos. Jos konservuojamos sūryme arba marinuojamos, kaip ir saldžiosios. Tiesa, konservai būna pikantiškesni.
