Socialiniame tinkle „Facebook“ A.Jakavonytė pasidalijo įrašu, kuriame atvirai prakalbo apie tėvo likimą. Pasak jos, jis iš tiesų buvo sudėtingas.
„Liepos 10-oji – Tėčio gimimo diena – mūsų šeimoje visuomet buvo šventinė. Sugrįžti per jo gimtadienį į gimtuosius namus Kasčiūnuose būdavo šventa pareiga. Tądien Tėtį sveikindavom ne tik mes, šeima. Partizaną Juozą Jakavonį-Tigrą aplankydavo ir pagerbdavo daugybė žmonių.
Šiandien Tėčiui būtų sukakę devyniasdešimt devyneri. Šįryt pabudusi nuliūdau, kad jau nebegaliu jo pasveikinti ir apkabinti. Jau trečia liepos dešimtoji, kai jo nebėra.
Dar kartą galvojau apie nelengvą jo likimą, apie tai, ką jam teko patirti ir iškęsti. Ir apie tai, kiek daug negęstančios vidinės šviesos, gerumo, atjautos, Meilės žmonėms, nepaisant patirtų gyvenimo negandų, turėjo mano Tėtis. Buvo geras, mylintis vyras Mamytei Zosei, Tėtis mums, dukroms Birutei ir Angelei, senelis vaikaičiams Miglei, Justui ir Arvydui, provaikaičiams. Jis buvo paprastas kaimo žmogus, bet jo gerumas, gyvenimiška išmintis mums buvo ir yra išskirtinis pavyzdys visuose gyvenimo keliuose.
Prieš devyniasdešimt devynerius metus turbūt buvo tokia pat saulėta vasaros diena, kai dorų, darbščių dzūkų, mano senelių šeimoje gimė sūnus Juozukas, mano Tėtis. Jo nerūpestinga vaikystė prabėgo gražioje dzūkiškoje sodyboje ant Merkio kranto, apsuptoje Dzūkijos šilais, pilnais žvėrių ir paukščių, grybų ir uogų.
Tačiau vos sulaukus pilnametystės, atgriaudėjo karas ir sovietinė okupacija. Katalikiškoje, patriotiškoje šeimoje įskiepytos vertybės neleido Tėčiui būti abejingam, skatino ginti savo gimtinę ir savo šalį. Jam teko ryšininko, partizano, politinio kalinio, tremtinio likimas, nuvedęs iki atšiauraus Sibiro. Patyręs daugybę kankinimų, bet neišdavęs savo kovos draugų, per stebuklą likęs gyvas. Iki pat mirties liudijęs tikrąją pokario istoriją.
Mūsų. sodyboje, kur tėčio ir jo bendražygių rankomis buvo įrengta vadavietė, kurioje gyveno ir partizanišką veiklą vykdė partizanų vadai Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir kiti partizanai, apsilankė dešimtys tūkstančių norinčių daugiau sužinoti apie laisvės kovas žmonių iš viso pasaulio, o Tėtis jiems apie tai nenuilsdamas pasakodavo. Visą savo gyvenimą paskyrė patriotiniam ir pilietiniam ugdymui.
Pasižadėjome tęsti jo pradėtus darbus. Labai džiaugiamės, kad jau po jo mirties vadavietę atstatėme ir mūsų sodyba visais metų laikais yra tebelankoma. Tikim, kad Tėtis iš Amžinybės mus laimina ir padeda prasminguose darbuose. Su gimimo dieną, mylimas Tėti. AČIŪ TAU už viską!“, – rašė A.Jakavonytė.
Žmonės.lt primena, kad 2021 metų lapkričio mėnesį būdamas 96-erių mirė partizanas Juozas Jakavonis-Tigras.
Prieš tai buvo skelbta, kad J.Jakavonis guli Santaros klinikose, kur gydosi nuo koronaviruso. Kaip tuomet pasakojo jo dukra, J.Jakavonis nuo šios ligos buvo pasiskiepijęs, norėjo skiepytis ir trečiąja doze, deja, nesuspėjo.
„Daugelis mane atkalbinėjo, kam iš viso jį reikia skiepyti, juk tėčiui 96 metai. Bet jis pats būtinai norėjo pasiskiepyti. Gaila, kad nespėjo pasiskiepyti trečią kartą“, – tąkart feisbuke rašė A.Jakavonytė.
Deja, vėliau A.Jakavonytė pranešė skaudžią žinią – jos tėtis mirė.
„Taip, mirė tėtis. Jis buvo namuose pas mane, užsikrėtė kovidu. Galvojau, paprastas peršalimas, buvo teigiamas testas“, – antradienį BNS sakė A.Jakavonytė.
Anot A.Jakavonytės, tėtis mirė gydomas ligoninėje, gydytojai stebėjosi jo atkaklumu.
