V.Šabunkaitė savo rankų darbo papuošalų dovanojo 2006 metais mūsų šalyje viešėjusiai Didžiosios Britanijos monarchei Elizabeth II – šis rado garbingą vietą karalienės dovanų muziejuje.
Lietuvoje koncertavusi Prancūzijos dainininkė Patricia Kaas iškart panoro pasipuošti Vilijos įteiktu vėriniu. Segė bei vėrinys buvo įteikti ir garsiam Rusijos dizaineriui Viačeslavui Zaicevui.
Dabar Viliją sunku atpažinti: moteris nenaudoja kosmetikos, rengiasi paprastais patogiais apdarais, nebesilanko vakarėliuose. Su trečiuoju vyru Saugirdu Petruliu menininkė persikraustė gyventi į kaimą, kur stengiasi gyventi gamtos ritmu.
– Dar visai neseniai buvote pristatoma kaip garsi papuošalų kūrėja, autorinių darbų meistrė. Kaip save pristatytumėte dabar?
– Dabar aš esu paprasta kaimietė, gyvenanti draugystėje su gamta. Esu laisva menininkė.
– Ištekėjote trečiąjį kartą. Ar nebuvo baugu? Ar nesibaiminote visuomenės pasmerkimo?
– Man nebuvo baugu. Šį žingsnį žengiau labai sąmoningai, buvau pribrendusi. Prisimenant savo antrąją santuoką, galiu pasakyti, jog antrasis mano vyras greičiausiai mano gyvenime atsirado dėl saugumo stokos.
Šalia jo jaučiausi saugi ir galinti kurti, jis buvo tartum tramplinas, kuris man padėjo tapti savarankiška. Už tai jam esu labai dėkinga. Įgijus savarankiškumo, greit susivokiau, kad man laisvė ir kūryba yra labai svarbūs dalykai.
Tačiau verslininkiški prioritetai, kurių išmokau gyvendama antroje santuokoje, man tapo nebeįdomūs. Pradėjau suvokti, kad versle yra melo, pastovi konkurencija ir tempas yra norma, o man tai nepriimtina.
Aišku, kaip kiekvienai menininkei, norėjosi pripažinimo ir įvertinimo. Aš tai gavau, ir tuomet prasidėjo kitų dalykų paieškos. Vienoje dvasinėje stovykloje ir susipažinau su savo trečiuoju vyru.
– Koks jis yra, jūsų dabartinis vyras?
– Jis yra keistuolis, šviesuolis kaimietis. Kai susipažinom, prisistatė Saugirdu – ir aš iškart pamiršau šį vardą. Tačiau mūsų keliai vis kažkur persipindavo. Taip užsimezgė mūsų draugystė. Greitai supratau, kad tai žmogus, kuris yra tikras, kuris nieko nevynioja į vatą, kuriam nereikia garbės, pripažinimo ir turtų.
– Ar greitai pasiryžote santuokai su Saugirdu? Juk galėjote gyventi, kaip dažnai įprasta, tiesiog „susimetę“.
– Aš negalėjau patikėti, kad dar yra tokių tikrų žmonių. Tuomet ryžausi viskam. Mano antrosios šeimos griūtis buvo greita ir fatališka, aš nieko nebijojau, nes pasitikėjau Saugirdu.
Aš nepabūgau jokių apkalbų, vaikų reakcijos, gyvenimo savo mažame sodo namelyje be buitinių sąlygų. Buvau drąsi, užtikrinta ir ryžtinga, nes jaučiausi sutikusi savo žmogų. Aišku, buvo visko, bet visai nebuvo sunku įveikti kliūtis. Dukros greitai mane suprato ir dabar mes geriausios draugės.
– Kokie jūsų santykiai su antruoju vyru, kuris, kaip minėjote, išmokė būti savarankiška?
– Su buvusiu antruoju vyru santykiai ir dabar įtempti. Manau, kad stipriai užgavau jo vyrišką savigarbą. Man gaila, kad jis pyksta ant manęs. Spėju, kad jis nėra laimingas, nes laimingi žmonės džiaugiasi gyvenimu ir nelaiko nuoskaudų.
– Kuo jus sužavėjo Saugirdas?
– Aš ir dabar nenustoju juo žavėtis. Jis paprastas, nuoširdus, kūrybingas, stačiokiškas, grubokas, bet kartu labai švelnus ir jautrus. Jis ryžtingas, filosofiškas, muzikalus, darbštus, empatiškas. Jis gamtos ir gyvūnų žinovas, begaliniai mylintis gamtą, užsiimantis biodinamine žemdirbyste ir nemėgstantis miesto šurmulio.
– Kaip trečiąją santuoką priėmė jūsų trys dukros?
– Jos greitai pajuto mūsų santykių tikrumą. Matydamos tikrai laimingą mamą ir nuostabų mano ryšį su Saugirdu, jos pačios semiasi meilės ir laimės energijos.
– Puoselėjate savo gražią buitį, jūsų namai panašūs į spalvotą pasaką. Ką jums reiškia jus supantys daiktai?
– Man namai yra saviraiška. Savo namus mes su vyru statome ir kuriame patys. Gyvendama su verslininku, turėjau gan prabangius stilingus namus, o dabar mano namai tarsi pasakų namelis, juose pilna rankų darbo smulkmenų.
Jie yra spalvingi, gyvi, paprasti, jaukūs. Čia visuomet atsiranda vietos nekviestiems svečiams ar keliautojams. Man svarbu, kad mano namuose sklandytų gyvybė ir spalvos. Tai yra tas oras, kuris mane pripildo džiaugsmo.
Man svarbu turėti savo intymų kampelį, kuriame galėčiau pabūti su savimi vienumoje. Man svarbu, kad mano namuose žmonės jaustųsi jaukiai ir patogiai, o gyvūnai nebijotų užlipti ant lovos ar atsigulti ant senovinio, rankų darbo kilimo.
– Kas jums gyvenime svarbiausia?
– Santykiai man yra svarbiausia! Visa kita yra tik laikini, atrandami ir prarandami dalykai, o puikūs santykiai – tai Dievo dovana, kurią turėtume vertinti, puoselėti ir branginti.
