Sekmadienį Vilniaus knygų mugėje buvo galima iš pirmų lūpų išgirsti, koks buvo pernai išleistos knygos apie Nelly Paltinienę „Tu ateik į pasimatymą“ rašymo procesas, bei prisiminti estrados dainininkę renginyje su autore, žurnaliste Irma Laužikaite ir Vilniaus plokštelių studijos darbuotoja Zina Nutautaite-Indrikoniene, dirbusia su Nelly.
Kaip pokalbį moderavęs žurnalistas Ramūnas Zilnys teigė, Nelly yra retro atspalvį turinti atlikėja, tačiau ji aktuali ir dabar, nes šiais metais į „Euroviziją“ mes siunčiame Moniką Liu su estradinės muzikos atspalviais: „Aš jai sakiau – nepyk, bet tu kaip Nelly Paltinienė su elektroniniais motyvais. Ji sakė, kad ne tai, kad nepyksta, bet dar ir labai apsidžiaugė ir padėkojo.“
Net pokalbis per „Skype“ Nelly buvo kaip scena – ji visada atrodydavo nepriekaištingai
Pokalbyje I.Laužikaitė atskleidė savo pažinties su N.Paltiniene istoriją, kuri įvyko dar tada, kai Irma dirbo žurnale „Legendos“.
„Jau buvo tas ruduo, kai Nelly sunkiai jautėsi. Jai buvo nelengva kalbėti, bet vis tiek kelis kartus susitikome gyvai. Vėliau kalbėdavome per Skype. Nelly visada atrodė puikiai, nors ir prasčiau jautėsi“, – prisiminė knygos „Tu ateik į pasimatymą“ autorė I.Laužikaitė.
Nuotrauka, kuri puošia knygą, buvo ir ant „Legendų“ viršelio. Kai pasirodė žurnalas, Nelly gulėjo ligoninėje. Ji sakė: „Viskas gerai, mane ištraukė iš mirties gniaužtų, turiu rankose žurnalą, jį visi skaito. Ir vėl aš esu žvaigždė.“
Apie N.Paltinienės charakterį prabilo ir su ja dirbusi Zina Nutautaitė-Indrikonienė. Anot jos, labiausiai žavėjo estrados primadonos reiklumas sau ir kitiems.
„Daug estrados žvaigždžių sutikau, bet tokios kaip Nelly – ne. Ji tokia nepaprastai reikli sau ir kitiems. Jos juodraštis, kai įrašinėdavome plokšteles, atrodydavo neįtikėtinai: apsibraukdavo kirčius, tam tikrus žodžius. Muzikantai irgi urgzdavo, nes Nelly liepdavo groti iš naujo, jei kas nepatikdavo.
Be viso to, ji buvo labai gera. Nepavydi, nors ir tarp kitų žvaigždžių dažnai pasitaikydavo pavydo ne tik dėl suknelių, bet ir dėl populiarumo. Jai visą laiką reikėjo scenos. Su visais palaikė ryšį. Kai įeidavo į kokią nors patalpą, ji buvo kaip skersvėjis – kitokia“, – šiltų žodžių negailėjo Vilniaus plokštelių studijos darbuotoja.
Knygoje – ir pasakojimai apie karą
Anot autorės, Nelly pasakojimas apie karą buvo kitoks. Kaip ji teigė, didžiausias sukrėtimas tas, kad mes negalime suprasti to laiko, kad ir kaip stengtumėmės.
„Karo metus ji praleido su jaunesne sesute, vaikščiodamos (Nelly nemėgo žodžio elgetauti) ir už visokius darbus gaudamos duonos kąsnį. Ji apie karą kalbėjo labai nenoriai. Kadangi jos vyras Arvydas visada klausėsi mūsų pokalbių su Nelly, pats prasitarė, kad istorijas apie karą girdėjo pirmą kartą.
Ji buvo išmokusi stebėti vištas ir suprasti, kada jos padėjo kiaušinį, paslapčia įsmukti į vištidę ir paimti. Aš dar taip naiviai klausiau, ar ji tada rasdavo, kur juos išsivirti. Tada ji atsiduso ir pasakė – koks dar išsivirti, mes juos žalius gerdavome. Tada net gėda pasidarė, kad galėjau to klausti. Karo prisiminimai yra sukrečiantys“, – pasakojo autorė.
Kaip autorė užsitarnavo Nelly pasitikėjimą
„Manau, kad Nelly mane prisileido. Buvo du pirmi susitikimai, pirmi tekstai žurnale. Ji matė, kad derinuosi, išklausau, girdžiu. Jei tarp eilučių yra kas nors pasakyta, papasakotas kontekstas, kurio nereikia rašyti, aš to ir nerašydavau. Paslapties neišduodavau“, – paklausta, apie tai, kaip gimė Nelly pasitikėjimas ja, atsakė autorė.
Irma mano, kad buvo dalykų, kuriuos atlikėja nutylėjo, ji juk žinojo, ką galima šnekėti nuo scenos: „Apie artimuosius, šeimą, nekalbėjo, nes jie ir taip prisikentėjo dėl to, kad yra garsaus žmogaus giminaičiai. Ji šnekėjo apie save, atvirai. Neapšnekinėjo kitų žmonių, nedrabstė jų purvais.“
Anot Irmos, iš Nelly gyvenimo aprašymo pavyktų puikus serialas, negalėtum nuo jo atsitraukti, nes jos gyvenime buvo visko, visuose etapuose: „Žvaigždžių buvo daug, bet Nelly visada traukė dėmesį, ji buvo neeilinė.“
Estrados legenda niekad neparodydavo, kad blogai jaučiasi
„Ji visada sakydavo, kad su sveikata viskas gerai, nenorėjo, kad jos gailėtųsi. Balsas visada būdavo žvalus, net neatrodydavo, kad ji serga. Man pasakodavo, kad Arvydui visą rytą burbėjo, jog negalės kalbėti, blogai jaučiasi. Bet tik sulaukdavo skambučio – pasitempdavo, lyg išeidavo į sceną, ir maloniai kalbėdavo“, – prisiminimais dalijosi Irma.
Zinai labiausiai į atmintį istrigo tas, kad Nelly skambindavo tik tam, kad pasiteirautų, kaip sekasi, ne iš reikalo.
„Būdavo, klausia, kokios naujienos estradoje. Tada aš šiek tiek meluodavau. Klausdavo, kaip kas būdavo apsirengę, klausdavo, kaip atrodė Birutė Dambrauskaitė, sakydavau, paprastai, storai“, – šypsojosi Z.Nutautaitė-Indrikonienė.
Nelly prašė, kad knyga pasirodytų po jos mirties
Kaip autorė Irma Laužikaitė tvirtino, Nelly visada kartodavo, kad nori, jog knyga pasirodytų po jos mirties. Tiesa, Irma bandydavo ją perkalbėti.
„Gali atrodyti, kad žvaigždės užsiaugina odą ir nejaučia, bet Nelly buvo labai jautri, kiekvieną knygos žodį labai gerai apgalvodavo. Ji 64-erius metus gyveno scena, tačiau gyvenime buvo sunku, ji jautė apkalbų svorį“, – tikino I.Laužikaitė.
Knyga buvo pradėta rašyti, kai estrados legendos jau nebebuvo tarp gyvųjų.
„Mes daug kalbėjom, o mirtis sustabdė. Tada pradėjau rašyti. Vėliau visą rankraštį per Skype perskaičiau jos vyrui Arvydui. Tačiau jis irgi išėjo iš šio pasaulio tos knygos nesulaukęs. Nepavydėtina autoriaus dalia yra sudalyvauti abiejų knygos herojų laidotuvėse“, – prisiminė rašytoja.
Pavadinimas su dainininke nebuvo suderintas – autorė nesuspėjo
„Galvojau, kad kažkuri daina gali tapti tuo leitmotyvu. Rašydama daug klausiau jos dainų įrašų, man daina „Tu ateik į pasimatymą“ pasirodė įspūdinga, o be to, ją visi geriausiai žino. Tada padariau įvairaus amžiaus draugų apklausą, norėdama išsiaiškinti kaip jiems toks pavadinimas. Sakė, kad vos tik pamačius tuos žodžius ima skambėti dainos melodija, kitiems atrodė, kad juos Nelly kviečia į pasimatymą“, – pasakojo Irma.
Kaip autorė teigė, knyga turėjo būti tokia kaip Nelly – graži, bet ne vien tik nuotraukų albumas.
„Arvydas po Nelly laidotuvių gulėjo ligoninėje, o paskui turėjo iškraustyti stalčius ir išsiųsti man laišką su krūva senų nuotraukų. Kiekvieną dieną ėjau į pašto dėžutę ir tikrinau“, – sakė rašytoja.
