Nomeda Marčėnaitė sako, kad tėčio Rimanto Marčėno išėjimas tuo pačiu metu buvo ir netikėtas, ir lauktas – kad ir kaip paradoksaliai tai nuskambėtų. Konkrečios mirties priežasties ji neįvardija – sako, kad jos tėtį labai greitai pasiglemžė senatvinės ligos. Artimieji nieko nebegalėjo padaryti.
„Šiais laikais žmonės pakankamai ilgai gyvena, bet galiausiai senatvėje visos ligos juos pasiveja, net jei jie būtų nugyvenę labai sveikai. Mano tėtis kankinosi, mirtis jam buvo išsigelbėjimas“, – atvirauja N.Marčėnaitė.
Nomeda sako nemėgstanti kalbėti apie liūdnus dalykus, jai nepatinka ir liūdni atsisveikinimai. Su seserimi planuodama tėčio laidotuves ji stengėsi, kad ašarų ir skausmingų atsisveikinimų būtų kaip įmanoma mažiau. Laidotuvių metu Nomeda norėjo galvoti ne apie tai, kad tėtis mirė, o tiesiog prisiminti jo gyvenimo akimirkas.
„Esu prieš karstų atidengimus, apžiūras, puošybas. To nebuvo, su mama pavyko susitarti. Laidotuvėms mano draugas Vytas padarė nuotraukų kaleidoskopą, kuriame sukosi visos tėčio gyvenimo akimirkos.
Jų buvo įvairių, ten pateko ne tik tos, kur jis su kostiumu, bet ir neformalios nuotraukos, kuriose mes keliaujame, piknikaujame. Žmonės, matydami nuotraukas sėdėjo ir šypsojosi, verkiančių beveik nebuvo, visiems viduje buvo šilta“, – neseniai vykusį atsisveikinimą prisimena N.Marčėnaitė.
Išlydėti jos tėčio susirinko ne tik artimieji. Ceremonijoje dalyvavo ir būrys R.Marčėno kolegų ir, kaip sako Nomeda, daug pražilusių tėčio studentų. Visi jie kartojo, jog jis buvo nuostabus žmogus. Tai Nomedai padėjo suprasti, kiek daug gero per savo gyvenimą padarė jos tėtis ir kad jis brangus ne tik jos šeimai, bet ir plačiajai visuomenei.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais pažino kitokį tėvą
N.Marčėnaitė mano, kad stengtis susitaikyti su netektimi nereikia, savo tėvais reikia džiaugtis tol, kol jie gyvi. Būtent bendravimas ir kalbėjimasis jai padėjo suprasti, kokį gražų, nors ir įvairių sunkumų pripildytą gyvenimą jos tėtis nugyveno.
„Su tėčiu paskutiniais jo gyvenimo metais labai daug kalbėdavomės. Keliaudama po Lietuvą darbo reikalais visada jam paskambindavau ir mes kalbėdavomės valandų valandas. Tai man padėjo suprasti, kokia graži mūsų šeimos istorija. Šiuo metu esu daugiausia istorijų šeimoje žinanti, nors už mane yra vyresnių“, – sako žinoma televizijos laidų vedėja.
Po mėnesio Nomeda planuoja surengti šeimos susitikimą, kurio metu dalinsis tėčio prisiminimais. Jų metu skaitys ir rankraščius, rastus tvarkant jo daiktus.
„Bėgant laikui viskas pasimiršta, tad norisi tai papasakoti kitiems. Nežinau, ar visi šeimos nariai norės girdėti mano pasakojimus, tačiau tai svarbu, susiję su mūsų giminės istorija“, – teigia N.Marčėnaitė.
Tėvų gyvenimo istorija leido suvokti giliai slypinčias savo problemas
Kalbėdama apie tėčio atminimą, Nomeda prisiminė ir ją susimąstyti privertusią situaciją. Su namų tvarkytoja dėliodama tėčio daiktus, ji išgirdo tvarkytojos pastebėjimą, esą Nomeda bus paskutinis žmogus, atversiantis tėčio daiktų dėžę.
„Jei mes tokius dalykus pamirštame ir sakome, kad mums visiškai neįdomi senelių istorija, tai mes patys dėl to nukenčiame. Tai nėra vien tik įdomūs faktai, tai mums padeda toliau gyventi ir suvokti mūsų pačių problemas. Mes nesuprantame, kad kai kurias traumas mes paveldime“, – sako Nomeda ir pateikia save kaip pavyzdį, esą ji ant savo tėvų iki šiol dėl daug ko pyko, tačiau viskas pasikeitė sužinojus, kokią vaikystę jie išgyveno.
N.Marčėnaitė pasakoja, kad abu jos tėvai dar būdami vaikai neteko savo tėvų, jiems vieniems teko išgyventi Antrojo pasaulinio karo, vėliau ir pokario negandas.
Televizijos laidų vedėja atvira – tėčiui visos vaikystėje patirtos traumos kaip bumerangas grįžo senatvėje. Atsibudęs po vienos operacijos jis jautėsi gyvenantis pokario metu.
„Aš visada sakau, kad niekam nelinkėčiau savo tėvų vaikystės, nes ji buvo klaiki. Suaugus jiems buvo sunku būti tėvais, nes jie patys nepatyrė vaikystės. Kai tu suvoki, kokios tai patirtys, tada viskas pasidaro aiškiau, mes turime būti labai laimingi, kad nepatyrėme karo“, – tikina N.Marčėnaitė.
„Jis suprato, kad galėjo būti kitoks tėvas“
Pykčio tėvams dėl galbūt per mažai vaikystėje juntamo jų dėmesio Nomeda sako niekada nejautusi. Vaikystėje ji gyveno su močiute, atskirai nuo tėvų. Tėtį ji matydavo retai, prisimena kaip nuolatos keliaujantį ir mažai būnantį namuose. Moteris sako jaučianti, kad paskutiniais gyvenimo metais savo klaidas tėtis suprato.
„Pastaraisiais metais jis daug dalykų buvo permąstęs, man atrodo, kad suprato, jog galėjo būti kitoks tėvas. Bet aš ant nieko nepykstu ir neturiu jokių sąskaitų.
Vieni iš kitų mokomės. Tėvai iš vaikų, mes iš tėvų, kartais paveldime visą komplektą problemų iš tėvų, tuomet visi kartu jas sprendžiame. Toks gyvenimas“, – teigia Nomeda ir mano, kad savo tėvų pamokas ji išmoko.
Pasak televizijos laidų vedėjos, mamos domėjimasis dukromis taip pat buvo pavėluotas. Noras žinoti, kur yra ir ką veikia dukra, mamai atsirado tik Nomedai susilaukus vaiko.
„Turėjome rimtą pokalbį, bet viską pasakiau švelniai. Sakau jai: mamyt, kai tu vaikystėje turėjai laiko, kuomet galėjai manimi rūpintis ir domėtis, tau buvo neįdomu, o dabar jau per vėlu, aš pasakysiu tau tai, ką norėsiu.
Šiandien su mama susiskambinu kasdien, mano gyvenimas jau kokį penketą metų yra jos gyvenimas. Mudvi viską pasipasakojame“, – apie santykį su mama pasakoja Nomeda.
Susipažinus su tėvų istorijomis, pasikeitė ir pačios N.Marčėnaitės požiūris į gyvenimą. Nomeda sako supratusi, kaip svarbu vertinti tai, ką turi, ir nustoti skųstis nereikšmingais dalykais.
„Visą gyvenimą tėvas kartojo man, kad gyvenimas nėra ilgas, jis labai trumpas. Tai suvokiau nuo vaikystės ir iki šios minties laikausi. Aš esu iš tų, kurie džiaugiasi tuo, ką turi, džiaugiuosi šia akimirka, praeitimi ir galvoja, kad ateityje viskas bus gerai“, – optimistiškai kalba N.Marčėnaitė.
Rimantas Marčėnas
Marijampolėje gimęs rašytojas R.Marčėnas per daugiau kaip penkis kūrybos dešimtmečius parašė keliolika recenzijų apie lietuvių prozininkų knygas, kelias dešimtis publicistinių ir mokslinių straipsnių, išleido devynias knygas, buvo poros stambių monografijų ir enciklopedinio pobūdžio leidinių bendraautorius.
1985 metais R.Marčėnas tapo leidyklos „Vaga“ Pirmosios knygos konkurso nugalėtoju (Išrinktoji gentis: apysaka ir apsakymas), 2010 metais pelnė Jono Marcinkevičiaus literatūrinę premiją už istorinį romaną „Sosto papėdėje“.
R.Marčėno akademinė ir kūrybinė veikla įvertinta ir rašytojo namais tapusiame Kaune: 2008 metais už istorinį romaną „Karūnos spindesio apakinti“ (2007) jam įteikta Kauno rašytojų Vieno lito premija, 2012 metais – Kauno miesto savivaldybės III laipsnio Santakos garbės ženklas, 2017 metais – Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotas medalis.
