Vis dažniau griebiamės skėčio. Bet ką daryti, jeigu senasis jau sulūžo?..
Nuo saulės ir lietaus
Senoviniai piešiniai liudija, kad skėčiai buvo naudojami jau daugiau nei prieš keturis tūkstančius metų Egipte, Asirijoje, Graikijoje, Kinijoje, Japonijoje. Istorikai nustatė, kad senovės graikai jau V a. pr. m. e. turėjo skėčius. Vergai lydėdavo turtingus graikus ir nešdavo virš jų galvų išskleistus skėčius.
Žvelgiant istoriškai pirmieji skėčiai buvo sukurti apsisaugoti tik nuo saulės spindulių. Kinai pirmieji skėčius panaudojo apsisaugoti būtent nuo lietaus. Jie vaškuodavo bei lakuodavo popierinius skėčius ir saugiai vaikščiodavo lyjant.
Viduramžiais skėčius pakeitė gobtuvai. Po ilgesnės pertraukos juos vėl ėmė gaminti XVI a. Italijoje. Tačiau populiarumą jie įgijo tik lietingose Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse. Manoma, kad pirmasis skėtį 1608 metais pagamino italas Tomas Korjatas, bet išradėjo darbai kituose kraštuose nepaplito.
Vėliau buvo kuriami pačių įvairiausių formų skėčiai: mažyčiai išskleidžiami, milžiniški daugiaviečiai, kūgio ir net kvadrato formos. Rankena montuota ne tik skėčio centre. Skėčiai buvo gaminami iš šilko, iš odos, kuriais dažniausiai naudojosi moterys jojikės (kad išskleistų saulėtu metu). XVII a. paplito net „kiniški“ skėčiai, pagaminti iš popieriaus.
1708 m. išleistame angliškame žodyne pirmąkart paaiškinamas terminas „skėtis“ — prietaisas, kuriuo moterys apsisaugo nuo lietaus. Angliškas (bei daugelio kitų Europos kalbų) skėčio pavadinimas „umbrella“ kilo iš lotyniško žodžio „umbra“, reiškiančio šešėlį.
Kai anglų kilmės Persijos keliautojas ir rašytojas Džonas Hanvėjus pirmasis ėmė viešai nešioti skėtį, vėliau išpopuliarėjusį ir tarp vyrų. Tai atsitiko apie 1750 metus. Neretai skėtis atstojo ir lazdelę. Tuomet rankena įgavo lenktą formą.
Pirmoji skėčių parduotuvė buvo pavadinta „Džeimsas Smitas ir jo sūnūs“. Ji buvo atidaryta 1830 metais Londone. Pirmieji europietiški skėčiai buvo gaminami iš medienos ir banginio ūsų, aptempiami alpakos kailiu arba alyvoje impregnuotu brezentu. Puošnios lenktos rankenos buvo gaminamos iš kietos medienos ar kaulo ir labai patiko pirkėjams. 1852 metais Samuelis Foksas sukūrė skėčio metalinį karkasą.
Afrikoje bei JAV gyvenęs išradėjas Viljamas K.Karteris 1885 metais užpatentavo savo konstrukcijos skėtį. Jį galima laikyti šiuolaikinio skėčio išradėju. Tiesa, Amerikos vyrai ilgokai gėdijosi nešiotis šį „moterišką“ daiktą. XX a. trečiajame dešimtmetyje konstruktorius H.Hauptas išrado patogią sustumiamą rankeną. Nuo tada vyrai nešioja tamsius, vienspalvius, o moterys — spalvingus, margus skėčius.
Lietuvoje negaminami
Nors Lietuva dažnai vadinama lietaus šalimi, tačiau čia nuo lietaus saugantys skėčiai negaminami. Mūsų parduotuvėse apstu kitose šalyse gaminamų skėčių, dažniausiai kiniškų.
Skėčiais prekiaujančios bendrovės „Spalvotas lietus“ direktorius Gintautas Kaminskas tvirtina, jog išsirinkti tinkamą ir patinkantį skėtį šiandien nėra sunku. Jų įvairovė gana didelė:ilgi, sulankstomi, vyriški, moteriški, vaikiški, reklaminiai (su firmos logotipu), vestuviniai, golfo, ultra maži (telpantys į teatrinę rankinę), mechaniniai, pusiau automatiniai, pilnai automatiniai (išsiskleidžiantys ir susiskleidžiantys automatiškai).
Skėčių žinovas pastebėjęs, jog pas mus labiausiai perkami sulankstomi, trijų lenkimų skėčiai. Paklaustas, o kokį skėtį geriausia pirkti, G.Kaminskas atsako trumpai: „Patikimiausi yra ilgi, metaliniu kotu, neperpučiami, apsaugojantys nuo vėjo (windproof) skėčiai. Medinis kotas nepatikimas — jis gali lūžti“.
Pašnekovas neabejoja, kad skėčio kaina atspindi ir jo kokybę — dešimt litų kainuojantis kiniškas skėtis negali prilygti tokiam, kuris atsieina kelis šimtus litų. Kur kas keblesnis klausimas, svarstantiems, kokį skėtį įsigyti, kad tiktų ir į darbą, ir į teatrą — t.y. visiems gyvenimo atvejams. „Tai priklausonuo pareigų ir kokius kriterijus žmogus kelia“, — lakoniškai atsakė G.Kaminskas.
Skėčių platintojai paprastai šiems gaminiams suteikia mėnesio garantiją. Kad netektų ja naudotis, reikėtų laikytis kai kurių skėčių priežiūros taisyklių. Tarkim, grįžus iš lietingo oro, nereikėtų namuose skėčio iš karto suskleisti, o pirmiau derėtų jį išdžiovinti. Būkite atsargūs, jeigu lauke pučia stiprus vėjas, o jūsų skėtis tokioms oro sąlygoms neatsparus. Tokiu atveju geriau jo neskleisti, o ieškoti kitokių būdų, kaip apsisaugoti nuo lietaus.
Vėjuotu oru nuo lietaus geriau slėptis po skėčiu „lazda“, nes kuo mažiau skėtis sulankstomas, tuo jis tvirtesnis. Svarbu ir tai, kiek skėtis turi audinį laikančių strypų. Jei jų daugiau, skėtis tvirtesnis, todėl rinktis turintį mažiau nei aštuonis yra rizikinga. Mėgstantiems per balas keliauti su kompanija geriau įsigyti didesnio skersmens, šeimyniniu vadinamą skėtį.
Kuo vyriški skėčiai skiriasi nuo moteriškų? „Dažniausiai spalva. Vyrai paprastai renkasi klasikinės juodos spalvos skėčius, o jeigu medžiaga, iš kurios jis pagamintas, yra raštuota, tai raštas visiškai nežymus“, — aiškino bendrovės „Spalvotas lietus“ vadovas.
Dėl sugedusių skėčių galima kreiptis į jų meistrus. Tačiau pirmiausia reikia pagalvoti, ar verta tą daryti. Jeigu jūsų skėtis yra pigus, tai jo remontas gali kainuoti netgi brangiau nei pats daiktas. Skėčių meistrai sako, jog paprastai į juos kreipiasi žmonės, kuriems sugedęs skėtis kelia gerus prisiminimus, pavyzdžiui, yra dovanotas brangių žmonių.
Kokį skėtį geriausia įsigyti vidutines pajamas gaunančiam žmogui?„Patarčiaupirkti arba ilgą, arba, jei sulankstomą, tai atsparų vėjui skėtį, kuris parduotuvėje galėtų kainuoti 60-80 litų“, — sakė skėčiais prekiaujančios bendrovės vadovas.
