Tai, kad veidelis pilkas, o šąlanti nosis rožinė – dar nieko naujo. Vokai užkritę, žvilgsnis priblėsęs, raukšlės pagilėjusios – bendras vaizdas toks, kaip pasiglamžiusios skudurinės Onutės. Kai perskaičiau šią įžangą pažįstamoms ir paprašiau jų komentarų, aštuonios iš dešimties pasipiktino: „Tai mane aprašei, o dabar dar skambini nekaltu balseliu! Ne mane? Bet viskas tinka!“ Nuraminau, kad ir man tinka. Ir galbūt skaitytojoms, kurios jau nebėra ką tik pražydusios nimfos.
Kai kolegė kartą imdama interviu iš vienos dvidešimtmetės paklausė kažko apie jos žalią amžių, mergina nužėrė nuo akių plaukų sruogą ir barbendama liaunais pirštais į stalą filosofiškai atsiduso: „Gal jūs pasakykite, kas yra jaunystė?..“ Nežinau, kaip ji išsisuko, bet aš sakau: jei per pietų pertrauką nubėgusi į parduotuvę perki ne salotų, neriebaus jogurto be cukraus ir mineralinio, o atsainiai į krepšelį įsimeti trijų rūšių šokoladukų, riebų pyragaitį, tirpios kavos ir cigarečių pakelį – tai jaunystė.
Nuoširdžios optimistės
Pamačiusios veidrodyje nekokį vaizdelį jos pirmiausia kaltina prastą apšvietimą. Paskui bando surasti objektyvių priežasčių (išvakarėse ilgokai siautėjo vakarėlyje, žliumbė su knyga ar suraitė nemenką porciją silkės su riebiais pagardais). Įgudusia ranka greitai padarius makiažą situacija pagerėja. Nes paaiškėja, kad ir blakstienų dar esama, ir antakių linija vietomis prasimuša. Tik reikia atsiminti, kad maždaug nuo 35-erių veidelis tampa tarsi atversta knyga, kuriame parašyta ne vien tai, ar gyveni sveikai, – dažnai ir ką veikei vakar... „Na, kartais nelabai graži sau atrodau tik ankstyvais rytais, – nieko naujo nepraneša viešųjų ryšių specialistė 42-ejų I. – Bet kai nusipiešiu veidą, o blogiausiu atveju paguliu su arbatos maišeliais ant akių vokų, – vėl viskas atsistoja į vėžes. Man regis, kvaila pirkti kuo brangesnius kremus ir tikėtis iš jų stebuklo. (Kiek jų, netinkamų, sunaudojau vietoj batų tepalo!) Jais jaunystės nesugrąžinsi. Nesigėdiju juoko raukšlelių apie akis – juk išsyk matyti, kad nesu zanūda!“
Reikia atsiminti, kad maždaug nuo 35-erių veidelis tampa tarsi atversta knyga, kuriame parašyta ne vien tai, ar gyveni sveikai, – dažnai ir ką veikei vakar...
Apie kremų poveikį odai lengviausia sužinoti jais nebesitepant. Kai vasarą viena pažįstama mėnesiui išvyko į sodybą ir pamiršo kosmetikos krepšelį, pamanė, kad nieko baisaus neatsitiks. Tačiau po atostogų grįžusi į miestą ir pagaliau radusi progą apžiūrėti save dideliame veidrodyje konstatavo, kad ta baidyklė liulančiais klubais, nušiurusiais ir išsausėjusiais plaukais, paraudusia ir apsilupinėjusia nosimi, skruostais, kurie primena sudžiūvusius obuoliukus, ir raukšlių išvagotais paakiais tiesiog negali būti ji.
Savarankiškai kūnelio reanimacijai prireikė trijų mėnesių. „Ne iš karto suvokiau, kad pagaliau ir mano veide vyksta su amžiumi susijusios transformacijos, – pasakoja 35-erių vadybininkė A. – Iš pradžių, kaip ir visoms, atrodė, kad tai tik nuovargio, miego stokos ar persidirbimo pasekmės, kol po atostogų supratau: sulaukus tam tikrų metų nebėra ko tikėtis žavių garbanų, duobučių skruostuose ir persiko odos. Tačiau nedarau iš to tragedijos. Vienmetis vyras taip pat keičiasi – ir pilvukas pasirodė, ir žilė įsimetė. Taigi drauge pereiname į kitą amžiaus tarpsnį. Neseniai mano penkiametis pagrandukas, tiesiai, kaip tik vaikai moka, paklausė: „Mama, ar tu sena, ar jauna?“ Atsakiau klausimu: „O kaip tau atrodo?“ Jis kiek pagalvojo ir rėžė: „Turbūt jauna, bet kodėl čia tie ūsai?“, turėdamas omeny amžių išduodančias raukšles tarp nosies ir lūpų…
Juokinga, kai keturiasdešimtmetės ima spraustis į mini sijonėlius ir pilvo nedengiančias palaidines, tarsi nušvilptas iš paauglių dukrų garderobo. Taip jos tarsi rėkia visam pasauliui: „Pažiūrėk, kokia aš jauna!“ Mano nuomone, jaunystę geriausiai išsaugo džiaugsmas ir dinamiškas gyvenimo būdas: kai leidiesi slidėmis nuo kalno, nardai ar lakstai motociklu, kai myli ir esi mylima, niekam liežuvis neapsiverčia pavadinti tavęs boba, nors gali sverti kad ir šimtą kilogramų.“
39-erių menininkė S. mano, kad nuo nemeilės sau gydo maži moteriški džiaugsmai: tereikia užsidegti mėgstamų smilkalų, pasikvepinti prabangiais kvepalais, susirasti Franko Sinatros kompaktinę plokštelę, paganyti akis dailės galerijoje arba tiesiog imti ir sušveisti nedidelę „Paukščių pieno“ dėžutę, kad pasijustum ir graži, ir patenkinta. „Kai nebemyliu savęs, pasižiūriu į augintinę vėžlę: ji niekur neskuba, bet visuomet užsiropščia ten, kur jai reikia, nes turbūt jaučiasi jauna ir graži, o ne kokia kriošena Tortila.“ 34-erių vizažistė M. sako atradusi jaunystės eliksyrą: „Buvau gal šimtą kartų girdėjusi, kad miegas odai – pats geriausias vaistas. Bet, tiesą sakant, jį išbandyti vis pritrūkdavo laiko: tai vaikai maži, tai darbų daug. Praėjusį gražų rudenį aplinkybės suteikė progą pasilepinti: išleidusi vaikus į mokyklą dar griūdavau į lovą ir saldžiai snausdavau iki pusiaudienio. Kai po kurio laiko mane pamatė draugės, negalėjo patikėti, kad nepasidariau plastinės operacijos ar nesusileidau botulino toksino. Oda spindėjo tarsi iš vidaus ir jaučiausi nusimetusi kokius penkerius metus. Kaip specialistė turėčiau sakyti, kad makiažas gražina moterį, bet iš tikrųjų geriausias vaistas – ramus gyvenimas be stresų. Tik kuri galėtume tokiu pasigirti?“
Atsargios realistės
„Žinai, o aš šiandien jaučiuosi boba, – prisipažįsta 36-erių finansininkė J. – Vakar grįžau tokia negraži ir pavargusi į šaltus namus, kad norėjau tik vieno: miegoti, miegoti, miegoti. Arba trenktis kur nors į baseiną, į gamtą, į kelionę su kietojo roko muzika – visu garsu. Supratau, kad tas vaizdas, kurį matau veidrodyje, nepakis nuo kremų, niekur nuo savęs, tos senos bobos, nepabėgsi. Juk priežastis aiški – pati branda (jei švelniai pasakytum), kurią pagreitina stresai, nuovargis, meilės stoka, sugedęs automobilis, nesibaigiantis namų remontas, artimųjų nelaimės, vyro ištvirkavimas ir lėbavimai, vaikų kaprizai, ligos ir taip toliau... Va, nuo to ir norisi bėgti, o jau kai pabėgi ir sugrįžti po keleto dienų, – tada ir kremukai, ir kaukytės, ir masažiukai, atrodo, savaime padeda. Bet kokiu atveju gal reikėtų ne kovoti su realybe, o išmokti susidraugauti ir pamilti tą bobą savyje, rasti privalumų ir juos sau bei kitiems akcentuoti. Tiesa, dar vienas dalykas – pabėgus praverstų nesisukioti su dešimt metų jaunesnėmis įžūliomis kojotėmis, nebent pačiai norėtųsi tokiai pabūti...“
40-metė verslininkė K., prieš metus išsiskyrusi su vyru, išgyveno daugybę jausmų: „Jaučiau ir palengvėjimą, ir nerimą. Staiga pasijutau ne tokia simpatiška, kad galėčiau ką nors sudominti. Būti viena nenorėjau. Svarsčiau taip: kaip aš dabar atsiskleisiu svetimam vyrui su savo raukšlelėmis, apvalumais ir celiulitu? Jis gi nežino, kaip buvęs sutuoktinis, kad anksčiau buvau kitokia. Ir kad užpakalis tik per pastaruosius dešimt metų tapo kaip statinė. Staiga pasirodžiau sau sena ir nereikalinga, bet po pusmečio pastangų pasijutau tokia, kokia visuomet norėjau būti: lieknesnė, žavesnė ir labiau savimi pasitikinti.“ 41-erių dėstytoja A. džiaugiasi, kad yra trumparegė, todėl į save kaip reikiant neįsižiūri. Tad niekas per daug ir nešokiruoja. „Kai gatvėje sutinku kokią jaunystės draugę, o ji nekaltai išdainuoja, kad vos pažino, nes pasikeičiau, labai laiminga nepasijuntu. Nors kai rytais šaltu vandeniu apsipilančių, kasdien sportuojančių ir sveikai besimaitinančių kolegių veiduose pamatau tokias pat raukšles, su palengvėjimu sau pasakau: nurimk, širdele, ne tu viena sensti.
Na, suprantu suprantu: penkios valandos miego per parą, lakstymas į kelis darbus, vynas ir pyragaičiai – grožiui kenkia, bet kitaip negaliu. Be to, iš patirties žinau: torto gabalas antrą valandą nakties sukelia kur kas geresnių emocijų nei „teisingos“ salotos tinkamu metu. Kai laikausi dietų, veidas būna toks nelaimingas, toks suvargęs. Ir toks senas...“ „Oi, kaip nemėgstu bjauriai jaustis! – suaimanuoja banko darbuotoja E. – Todėl imuosi priemonių: skubiai užsirašau pas kosmetologę, masažuotoją ar į sporto klubą. Užsitepu kaukę ir griūvu pagulėti į vonią. Nuo savigraužos gelbsti shopping’as – parduotuvėje tiesiog pasijunti nuostabia moterimi. Ypač jei matuojiesi per gražų ir per brangų apatinį trikotažą. Jei niekas nepadeda, įsipilu taurę vyno. Tada galimi du variantai: arba apsiverki, arba žvilgsnis į save tampa visiškai nekritiškas. Išsitrauki, pavyzdžiui, aukštakulnius, ir stovėdama su naktiniais marškiniais prieš veidrodį jautiesi kaip karalienė. Mat baisiausias dalykas – nudėvėtos šlepetės. Štai su jomis ir atrodai kaip sena tapkė.“
