Gruodžio 28-ąją N.Jagelavičienė savo „Facebook“ paskyroje pasidalijo jautriais žodžiais, skirtais anapilin išėjusiai dukrai Agnei.
„Mano Stebukle,
..... lygiai prieš du metus, gruodžio 28 d. 11:15 Tu tyliai palikai mane ir visus mus....
Ir pakilusi iš aukštai stebėjai, kaip mes blaškėmės, klupome, dusome ir negalėjome patikėti....
Mano mielas Vaike, labiausiai negalėjau patikėti aš. Dar ir šiandien gulu ir keliuosi, su Tavimi kalbuosi, tariuosi ir vis klausiu kodėl. Žinau, kad niekada negausiu atsakymo.... Tūkstančius kartų mintyse prabėga prisiminimai, kaip Tu, dviejų metukų, mojavai šaukštu šaukdama „piti“. Tu jau tada viską darei pati. Vadovavai smėlio dėžėje, buvai svarbi savo klasėje, mokykloje, visada buvai visų dėmesio centre. Visi Tave stebėjo, gyrė, peikė, žavėjosi. Ir kai prieš du metus šaltą žiemos dieną, Tu nesuvokiamai greitai mus palikai, tūkstančiams žmonių, kaip ir man, liko klausimas KAIP? KODĖL?
Pastoviai girdžiu aplinkinių paguodą, kad laikas gydo. Netikėkit! Tai netiesa, laikas negydo.... Bet šiandien jau galiu pasakyti, kad begalinį netekties skausmą laikas padeda išgyventi. Laikas išmoko prisitaikyti ir gyventi.
Taip greitai išeidama palikai begalę nebaigtų darbų, neįgyvendintų planų, svajonių, kurioms nebuvo lemta išsipildyti.
Mano Stebukle, mano Dukra, dabar aš gyvenu tik mintimis, kaip tavo planus ir svajones paversti realybe. Ne viską sugebėsiu įgyvendinti ir padaryti, bet stengsiuosi nors dalį jų išpildyti.
Retai mane aplankai sapnuose, bet labai sunkiomis akimirkomis jaučiu Tave šalia.... Ir tai lyg patvirtinimas, kad elgiuosi taip, kaip Tu norėtum.
Mano brangi Agne, visada būsi mano stebuklas, visada gyvensi šalia, mano mintyse ir kiekvieną dieną Tau aukštybėse linkėsiu ramybės ir šviesos....
Jeigu važiuosite pro Karmėlavos kapines, uždekite Agnei žvakutę, prašau, uždekite ne kapų žvakę, o žvakę, kuri kviestų tikėti, mylėti, gerbti ir gyventi. Gyventi, kad liktum ilgam mūsų atmintyje.
Su meile, Mama“, – rašė N.Jagelavičienė.
