Prasidėjus pandemijai darbų nesumažėjo
Atsigręždama į 2020-uosius, Loreta prisipažįsta didelių praradimų nepatyrusi, tačiau atmintyje praėję metai jai ir jos visai šeimai išliks ilgam. Juk reikėjo pasikeitimus priimti kaip iššūkį, prie jų prisitaikyti ir įsiklausyti į kiekvieno norus. Tad ir koncertinė veikla, susibūrimai tapo tik gražios nostalgijos dalimi, kurią bent truputį užpildo nuotoliniai susitikimai.
„Labai trūksta gyvo bendravimo su žmonėmis. Man tai labai jaučiasi. Su folkloro ansambliu nebuvome nutraukę susitikimų, tiksliau, jie vyko nuotoliniu būdu. Darėme repeticijas, pokalbius, dar šiaip pasidainuodavome. Anksčiau dar turėjau daugiau laiko, grafikas buvo daug palankesnis. O dabar to laiko turiu žymiai mažiau“, – kalbėdama apie pokyčius sako L.Sungailienė.
Dėl užlupusios pandemijos veiklos laidų vedėjos kasdienybėje nesumažėjo – vyko „Duokim garo“ filmavimai, susitikimai su ansamblio nariais ir, žinoma, ilgametis darbas Lietuvos nacionaliniame kultūros centre. Anksčiau dar bandyta iš namų vesti sveikinimų koncertus, tačiau, kaip sako Loreta, šis būdas nepasiteisino – žiūrovų poreikiai nebuvo iki galo įgyvendinti.
„Iš tiesų apgalvotai nufilmavome daug medžiagos į priekį, iš kurios dabar rodome laidas. Bet jau dabar laukiu, kada bus vėl galima filmuoti mažomis grupėmis, nedideliais kolektyvais, saugiai ir ramiai.
Tikėkimės, kad situacija gerės, vakcinavimas įsibėgės ir atsiras daugiau galimybių viską atlikti gyvai. Labai laukiam, bet kartu suprantame, kodėl reikia išlaukti“, – apie šviesesnę ateitį galvoja laidų vedėja.
Pagrindinei veiklai biudžetinėje įstaigoje nesustojus, L.Sungailienė džiaugiasi, kad pokyčių šioje srityje per daug neįvyko. Toliau vyksta darbas, metodinės veiklos sutikrinimas, nuotoliniai seminarai ir konsultacijos.
„Nesu vien tik televizijoje matomas žmogus. Esu atsakingos, rimtos ir gana darbščios kultūros srities darbuotoja. Labai stengiuosi prisidėti prie tradicinės kultūros išsaugojimo“, – sako Loreta.
Išjungusi kompiuterį Loreta iškart pasineria į namų atmosferą, juk, be jos, čia savo darbus kruopščiai atlieka trys mokiniai – dukra Liepa, sūnūs Girius ir Vilius.
Moteris juokiasi, kad prie šių mokinių išsilavinimo daug prisidėjo ir ji pati – padėjo mokytis namuose. Tiesa, iš pradžių mokyklos užduotimis dalijosi kartu su kitais vaikų tėvais, neužkraudami darbo tik mokytojai, bet dabar vaikai nesunkiai ir patys susitvarko.
„Pradinukai jau lengviau dirba. Žinoma, jiems reikia priežiūros, šiokios tokios pagalbos. Juokinga, bet pavasarį dar likdavo laiko, o dabar absoliučiai jo nelieka. Vaikai dar mokosi Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje.
Kadangi abu groja instrumentais, teko ir man tapti koncertmeistere, net su dukra keturiomis rankomis mokėmės. Turėjome daug grojimo“, – prisimena ji.
Loreta juokiasi, kad kartu su kitais tėvais dabar gali drąsiai girtis įgijusi net kelias specialybes. Panašu, kad jie ne tik rūpinosi savo atžalomis, bet ir tapo operatoriais, režisieriais ir netgi montuotojais.
„Reikia visus meninius darbus atlikti, kad galėtume padaryti bendrą būrelį laikančių vaikų pasirodymą, vaizdo klipus ar dar ką nors panašaus. Žodžiu, kompetenciją išplečiam kaip reikiant. O ir niekas diplomų už tai neduoda“, – su šypsena sako laidų vedėja.
Vaikai ne vieną kartą pergudravo
Deja, bet per darbus namie, tiek profesinius, tiek su vaikais, Loreta visiškai neatranda laiko sau. Kartais pagalvoja, kad galbūt būtų smagu paskaityti knygas, bet net tam nepavyksta skirti bent dviejų valandų. O jei jau ir pavyksta, tai nebent vėlai vakare, jau gulant į lovą.
„Pavasarį socialiniuose tinkluose visi rašė, kaip čia daug turime laiko, tobulinamės, knygas skaitome. Taip, aš tobulinuosi, bet savo darbinėje, kūrybinėje veikloje. Visi dabar dažnai išeina pasivaikščioti, bet kur aš aštuntą valandą vakare eisiu? Žiemos vakarais tamsu. Mes tik vėlai atsilaisviname nuo visų pamokų, būrelių, darbo. Todėl lieka tik savaitgalis“, – pastebi Loreta.
Tačiau ji nepyksta, kad dėl susiklosčiusios situacijos nerado naujų hobių ar veiklos. Jai pagrindine veikla tapo pasidainavimai ir kūryba. Kaip ji pati sako, jos gyvenime viskas persipina, tad ir darbas biudžetinėje įstaigoje leidžia save realizuoti.
„Tai nėra skirtingi dalykai, jie susiję. Man tai priimtina, bet jokių sportinių veiklų, hobių nėra. Karantino suvaržymai riboja galimybes.
Dabartinėmis sąlygomis suaugusiems, o, tiksliau, tėvams su vaikais, kurie namuose ir gyventi turi, ir dirbti, ir prižiūrėti besimokančius vaikus, tikrai nėra lengva. Reikia žinoti ir atlikti labai daug funkcijų. Vieną paros laiką turi skirti viskam“, – pastebi laidų vedėja.
O ir su pasivaikščiojimais ne visada pavyksta – kartais buvimas namuose turi savų minusų. Juk po kurio laiko atsiranda trintis, pykčiai. L.Sungailienei net stebisi, kaip tokiose situacijose vaikai pergudrauja savo tėvus.
„Sugeba išlaviruoti, visada randa laiko ir kompiuteriniams žaidimams. O pamokas ruošia, kai mama „Panoramą“ nori pasižiūrėti. Užduoda klausimus, atliekame bandymus, darome juos, o kartu dar gaminame. Tokie gudručiai.
Na, bet yra vienas mokymosi namuose minusas – vaikams trūksta fizinio aktyvumo. Jie tai išlieja kitais būdais – atsiradusiais ožiukais. Todėl pasitaiko ir psichologinių situacijų, kurias reikia išspręsti, išgyventi, o ir kitą kartą išlieti pasibarant“, – apie namuose vykstamas derybas dėl darbų atskleidžia Loreta.
Visgi ji tikisi, kad greitu metu vaikai ir vėl galės lakstyti mokyklos koridoriais. Pasirodo, jie jau savaitę mokosi bandomojoje mokykloje, kurioje vyksta eksperimentas dėl tolimesnio saugaus mokymosi.
„Tad kaip tik turiu daugiau laiko darbui, nereikia vaikų aptarnauti (juokiasi). Tikiuosi, kad viskas įvyks sėkmingai, bus gražus pavyzdys, kad galima grąžinti vaikus. Mokykloje yra jaučiama atmosfera, kuri tinkamesnė mokymosi procesui.
Čia kiekvienas turi įdėti daugiau vidinių pastangų, nusiteikimo, kad tikrai susikauptų mokslams. Namai neskirti tokiems dalykams, čia turi būti poilsis ir bendravimas su šeima. Vis dėlto atsiranda situacijų, kur privalome susiderinti ir išmokti viską atlikti kitaip“, – pastebi ji.
Mokymasis namuose L.Sungailienę išmokė ne tik prisitaikyti prie aplinkybių, bet ir įžvelgti dalykus, kurių iki šiol nepastebėdavo. Bendravimas su šeima, savitarpio pagalba pagyvėjo, atrodo, kad jie tapo dar artimesni. Su dukra net tapo kulinarėmis, ir, Loreta juokiasi, kad gali patvirtinti, kad ji, kaip ir daugelis kitų, per karantiną namuose priaugo svorio.
„Aš nebuvau išimtis, irgi pučiausi. Bet mes ne tik gaminome, taip pat darėme dailės darbelius, rankdarbius. Kartu su dukra jungėmės į siuvinėjimo mokymus, kuriuos vedė Klaipėdos etnokultūros darbuotojos. Buvome vedinos smalsumo.
Per tą bendrą veiklą ir pamačiau, kokie vaikai pagavūs, kaip supranta ir perpranta, per praktinį prisilietimą įgauna žinių, neužtenka tik pasakymo. Matau, kad geros emocijos juos veikia, ilgai prisimena, lieka vertybinis suvokimas“, – pastebi ji.
Ilgisi susitikimų su folkloro ansamblio nariais
Kitomis dienomis ji pasineria ir į savo kūrybinę veiklą. Jei tiksliau, nuotoliniu būdu veda repeticijas savo folkloro ansambliui. Daugiau nei prieš 25-erius metus įkurtas Loretos ansamblis lapkritį turėjo švęsti sukaktį. Žinoma, daugeliui norėjosi tai padaryti gyvai, su pašnekesiais, juoku ir šiaip smagiais prisiminimais, tačiau tai teko pakeisti nuotoliniu būdu.
„Kaip tik rugsėjo pabaigoje spėjome nufilmuoti „Duokim garo“ laidą ir visi kartu ją žiūrėjome, nes rodė panašiu laiku. Tai mums buvo tarsi dovana. Anksčiau susirinkdavome repeticijose, bendravome šeimomis. Kai pagalvoji, mūsų būrys tikrai yra labai gausus. Surinktume pilną sceną, jei kartu pasirodytų visos šeimos su vaikais.
Nuolat bendraudavome, susitikdavome, per šventes, vakarojimus. Tos bendrystės labai ilgimės. Juk visi esame geranoriški, gerai nusiteikę, šmaikštūs, pajuokauti mėgstam“, – su šypsena apie priešpandeminę folkloro veiklą kalba Loreta ir priduria, kad viską daryti nuotoliniu būdu yra 100 kartų sunkiau.
Visgi laidų vedėja mato ir pozityvą – atrado savyje naujų gebėjimų. Prieš tai taip dažnai nesinaudodavo technologijomis, o dabar žinių bagažas pasipildė, noras panaudoti įgytas žinias Loretai tampa vis didesnis. Ji pastebėjo, kad anksčiau į technologijas numodavo ranka, sakydavo, kad galima ir be to apsieiti. Vis dėlto nuomonė kaip reikiant pasikeitė.
„Dabar daug turi žinoti, kad jaustumeisi patogiai, drąsiai, galintis dirbti pilnavertiškai tokiomis sąlygomis. Buvo žmonių, kurie pakeiksnodavo tą darbą, bet dirbdama biudžetinėse įstaigose, aš netgi pasidžiaugiau.
Pagalvojau, kad mūsų įstaigoje nebuvo žmonių, kurie išeitų į prastovas ar neapmokamas atostogas. Mes prisitaikėme ir gebėjome savo darbus, įsipareigojimus atlikti nuotoliniu būdu“, – džiaugiasi L.Sungailienė.
Ji supranta, kad paslaugų teikėjams dėl ribojimų teko išgyventi nelengvą laikotarpį. Loreta ir pati, anksčiau gyvenusi ne iš vieno atlyginimo, galėjo daugiau prisidėti prie šeimos biudžeto, tačiau pasikeitus situacijai tenka dirbti tik vieną darbą.
„Koncertų trūksta ir dėl finansų. Kūrybine veikla užsiimdavau pagal individualią veiklą, tai dabar ši veikla negalima. Meniniai renginiai nevyksta, koncertai irgi. Todėl dabar tikrai jaučiasi finansinis trūkumas. Tačiau, žinoma, vis tiek išmokome valdyti situaciją, dėliotis, planuoti, kad nereikėtų daugiau vargti“, – neslepia Loreta.
