Muzikinis projektas atvėrė duris į renginių pasaulį
Prieš pat pokalbį Santa prisipažino, kad prie didelių gyvenimo pokyčių stipriai prisidėjo buvimas televizijos projekte „Lietuvos balsas“. Čia ji užėmė reporterės poziciją ir savo pozityviu būdu įpūtė drąsos ne vienam dalyviui. O jos išraiškingas būdas gimė dar prieš projektą. Mergina baigė komunikacijos ir marketingo studijas, tad šioje srityje galėjo vadintis tikra ase.
„Man tai nebuvo nauja sfera. Tiesiog dirbdavau su prekės ženklais, kurie buvo valdomi įmonių. Ir tą kartelį reikėjo atsigręžti į save. Pažiūrėti į save iš kitos perspektyvos ir tokiu būdu kurti įvaizdį, kuris atitiktų to laiko mano gyvenimo pobūdį“, – paaiškina ji.
Įžengusi į televiziją Santa turėjo apsiprasti su tuo, kad tai bus jos pirmas asmeninis projektas. Prieš tai ji mokėsi dainavimo subtilybių pas Rositą Čivilytę, drauge su choru yra dainavusi su Česlovu Gabaliu ir kitais garsiais Lietuvos atlikėjais. Mergina sako visada jautusi, kad turi būti arčiau didesnės scenos, bet niekada neišdrįso sukti link pramoginio turinio.
„Į „Lietuvos balsą“ ėjau paskatinta draugų. Sakė, jei neini dainuoti, tai mes tave užregistruosime į reporterio atranką. Taip ir nutiko – jie pastūmėjo ir aš nuėjau bent iškalbos atskleisti. Galbūt tada stigo drąsos nueiti į atrankas kaip dainininkei. Tačiau tą laiką prisimenu kaip didelį entuziazmo ir maksimalizmo etapą, man patiko projekto konceptas ir šalia jo esanti scena, kurią mylėjau“, – prisimena ji.
Žiūrėdama šių dienų projekto laidas, Santa ir dabar įžvelgia panašumų, kurie buvo prieš septynerius metus – tai nuoširdumas ir didelis dėmesys dalyvių gyvenimams. Tas merginą nepaprastai žavėjo, jai patiko daryti tai, kas oru ir nuoširdu, patiko sekti aiškia olandų televizinio projekto formato „biblija“ bei nurodytomis taisyklėmis net reporteriams.
„Jų vertybės ėjo greta koja kojom su mano vertybėmis, dėl to buvau patenkinta. Aišku, tikrai buvo momentų, kai pačiai širdis į kulnus bėgdavo, nes norėjau užlipti ant scenos. Stebėjau kitų svajones besipildant, o pati patyliukais irgi to norėjau.
Bet džiaugiausi būdama būsimų atlikėjų pirmųjų žingsnių liudininke. O ir duetą puikų turėjau – labai sulipome ir iki šiol bendraujame su Šarūnu Kirdeikiu. Tad jaučiausi savo vėžiose ir su dideliu pozityvu atsimenu visą komandą“, – šyptelėjo į prisiminimus nugrimzdusi Santa.
Dabar mergina neslepia, kad šiek tiek jaučia kartėlį dėl drąsos stygiaus – ji ir pati viduje veržėsi į sceną, tačiau realiai to padaryti taip ir neišdrįso. Net susilažino su laidos prodiuseriu Gediminu Jauniumi, kad visgi ateityje pademonstruos savo talentą.
„Atsimenu, kad sukirtome rankomis. Bet kol kas to planuose nėra. Žinoma, mintis bręsta net praėjus septyneriems metams, negali žinoti, kaip viskas pasisuks. Iš tiesų aš tam labai atvira ir jei atsiras formatas, kuris man tiks, tai pabandysiu“, – pažado neišsižada Santa.
Praėjus dviems projekto sezonams, S.Audickaitė sulaukdavo pasiūlymų vesti ir kitas televizijos laidas. Visgi mergina pasuko link profesinės srities, nors jautėsi esanti kryžkelėje – ar rinktis televiziją, ar judėti link specialybės.
„Priėmusi sprendimą, ketverius metus dirbau komunikacijos srityje, užėmiau pareigas marketingo, reklamos srityse. Aišku, užsilikusios pažintys iš muzikinio projekto davė kvietimų tiek į asmeninius, tiek į viešus renginius. Iš esmės reporterės darbas tapo tramplinu į tai, kad galėjau vesti ne vieną renginį“, – atsivėrusias galimybes pastebi Santa.
Kelionės padėjo pažinti save
Vis dėlto dėl įvairių renginių gausos, nuolatinio darbo ir bėgimo iš vienos vietos į kitą perdegė merginos energijos lemputė. Ji prisipažįsta save laikiusi ant labai trumpo pavadžio, kur nebeliko dvasingo ryšio su savimi.
„Gyvenimas buvo tapęs pasikartojančiu maratonu, situacijos piešdavo tą patį scenarijų tik keisdamos veidus, o rutina priminė beskonio maisto lėkštę. Jau nebetenkino nei darbas, nei laisvalaikis. Tad kilo mintis tiesiog palikti šią erdvę. Išėjau iš darbo, nežinodama, ką veiksiu“, – pasakoja svarbų sprendimą priėmusi mergina.
Kelis mėnesius ji paprasčiausiai skaitė knygas, tad mintis apie ateitį vis atitolindavo. Visgi galiausiai gimė kita idėja – kelionės. Santa pradėjo dėliotis planą apie egzotiškas šalis – Tailandą, Balį, Havajus, Kolumbiją ir dar daugelį kitų vietų. Ji buvo įsitikinusi, kad ši metus truksianti kelionė jai būtina.
„Draugai ir kolegos mane laikė kelionių injekcija dėl turimo charakterio. Visada visi mane žinojo kaip pozityvų, tarškesio pilną ir patogaus temperamento asmenį, nekeliantį jokių problemų. Sakydavau, kad savo gėdingą originalą iškeičiau į visiems lengvai sukramtomą klastotę. Ir iš tikrųjų taip jautėsi. O tada ir pačiai pasidarė koktu nuo buvimo patogioje vietoje“, – mintimis dalijasi Santa.
Supratusi, kad laikas atrasti tikrąją save, mergina kartu pradėjo ir savęs atradimo kelionę. Savęs tokios, kuri atsiduria nepatogiose situacijose, kuri nebūtinai šypsosi prieš kameras, kurios niekas paprastai nemato. Todėl metus keliaudama po Azijos, Amerikos regionus, ji džiaugėsi iš naujo galėjusi pažinti save – ir, kas įdomiausia, skirtingų religijų apsuptyje.
„Pragyvenau net keturiose skirtingose bendruomenėse. Buvau pas evangelikus Havajuose, krišnaitus ir Andų kalnų šamanus Kolumbijoje, budistų stovykloje Tailande ir pas hinduistus Balyje. Supratau, kad jie visi kalba lygiai tą patį. Iš esmės tai yra sąmoningumas, kuris įvilktas į tam tikrą religijos formą. Prabuvusi ten susikūriau savo supratimą, kokį pasaulį norėčiau matyti, koks man tinka, koks netinka.
Man tai buvo skirtingų kultūrų virtuvė. Labiausiai artimas pasirodė majų pasaulio suvokimas. Tačiau stengiausi nepamesti ir savęs, nes prieš išvažiuodama laikiau save krikščione, nors nebuvau stipriai praktikuojanti. Sakiau, kad esu dvasinga, bet nereliginga“, – pabrėžia ji.
Pamilusi majų kultūrą, atrado naują profesiją
Pradėjusi daugiau domėtis istorine majų kultūra, apie ją skaityti, Santa liko sužavėta majų meile žemei, visatai. Pašnekovė taip pat pastebėjo, kad tai truputį artima pagonybei – atsisukama į gamtą ir žmogaus vidinį grožį.
„Net ir dabar mums norisi pabūti gamtoje, nuvažiuoti į sodybas, maudytis ežere. Tą patį turi ir majų kultūros žmonės. Jie mano, kad žmogus – kaip augalas. Jis stiebiasi, auga, yra įleidęs šaknis į žemę. Ir, kaip jie sako, mes ne veltui esame žemės planetos gyventojai. Mes turime gyventi darnoje su ja. Tai man buvo pats gražiausias momentas.
Supratau, kad jų suvokimas yra ne religija, o sąmoningumo samprata. Man patiko ir tai, kad jie neturi konkrečių dievų, kad turi tik tuos, kurie susiję su gamtos stichijomis. Jie mano, kad geriausias psichologas, terapeutas yra tavo viduje. Tad neturi nieko laukti iš išorės, bet viską padaryti iš vidaus“, – pasakoja majų kultūra besižavinti Santa.
Penkis mėnesius Kolumbijoje praleidusi ir specialiai į aukštesniųjų jogos mokslų institutą įstojusi mergina stengėsi pagilinti savo žinias apie majų kosmoviziją (majų visatos supratimą – aut. past.). Santai tai net sukėlė prisiminimus iš vaikystės, nes ji jau nuo mažų dienų kalbėjo ispaniškai. Tačiau niekada nenumanė, kad ši kultūra taps ne tik jos gyvenimo filosofija, bet ir pagrindine veikla.
„Po intensyvių mokslų, perduotų žinių iš instituto vadovo, aš sugebėjau integruoti tai į savo gyvenimą ir pradėjau dalytis Jogos ir Majų kosmovizijos sinteze. Prisimenu, kad tuo pačiu metu dirbau jogos mokytoja ir mokiausi, keliavau, išbandžiau tradicines Majų ceremonijas kaip Temaskalio pirtis (tradicinė pirtis, naudojama vietinių gyventojų Amerikoje – aut. past.), šventąsias majų ugnies ceremonijas.
Iš tikrųjų buvo labai daug žingsnių, kuriuos turėjau pereiti ir perprasti. O žinių nėra išlikę daug, nes dalis majų išminties buvo sudeginta, įsiveržus ispanų konkistadorams. Ieškojau patikimų šaltinių, o angliškai jų beveik nėra, viską mokiausi ispaniškai. Todėl dabar tas žinias norisi apsaugoti, nes tai kilni ir tyra kultūra“, – įsitikinusi ji.
Santą sužavėjo ir faktas, kad majų kultūra turi panašumų su jogos filosofija. Ji žinojo, kad joga gimusi Indijoje, tačiau atradusi tai ir Pietų Amerikoje, labai apsidžiaugė. Pasirodo, egzistuoja net tam tikros majų kultūros statulos, akmens luitai, kaladėlės, ant kurių išlikusios kūno judesio pozos, primena jogos judesius.
„Nesu didelė Indijos gerbėja, visgi jaučiuosi artimesnė Pietų Amerikos kultūrai, nes joje jaučiama moteriška energija. Tuo metu kitoje pasaulio pusėje, Indijoje, jogos filosofijoje tvyro ir dažniau dominuoja vyriška energija. Aš labiau linkusi į Motiną gamtą, jos džiazą, visą tą didžiulį ryšulį kūrybos ir improvizacijos. Ir ten tai atradau“, – šypteli ji.
Lietuvoje – užsidegimas vesti jogos pamokas ir puoselėti majų kultūrą
Į Lietuvą Santa grįžo praeitų metų kovą. Kaip tik tada, kai buvo nutarusi tapti jogos mokytoja, šalyje buvo įvestas karantinas, nebuvo daug galimybių viešai vesti pamokas. Tad sumanė, kad tai bus puikus laikas nusistatyti konkrečią viziją, kaip norėtų vykdyti savo veiklą, ir galiausiai įsteigė jogos ir meditacijos erdvę.
„Per tą laiką suformavau konkretų produktą, kuris gimė pavadinimu „Dome of Grace“. Tai erdvė, kurioje dalijuosi savo mentoryste, čakrų balansavimo ir intymaus ryšio su savimi atradimo kursais, jogos pamokomis, majų kosmovizijos sesijomis“, – apie idėjos įgyvendinimą pasakoja Santa.
Šiek tiek atlaisvinus karantino suvaržymus, Santa pradėjo organizuoti susitikimus. Žmonės rodė susidomėjimą, į merginos užsiėmimus ėjo net seni pažįstami iš „Lietuvos balso“. Į kiekvieną užsiėmimą ji kvietė po ne daugiau nei šešias moteris, nes jogos pamokose norėjo sukurti daugiau asmeninio ryšio.
„Norėjau, kad žmonės pasijustų saugūs jogoje, nes kartais galima ir prisižaisti – juk tai daroma su savu kūnu, nėra jokios pagalbinės priemonės.
Žmonės tikrai atsigręžė į majų kosmoviziją, intensyviai ieško savęs. Todėl man svarbu, kad edukacine puse galiu dalytis ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Jie taip gali plėsti savo sąmonę, matyti aplinką, mylimuosius. Juk majams buvo ypač svarbi bendrystė“, – tikina ji ir priduria šiuo metu pamokas vedanti ir per „Zoom“ platformą.
Tačiau vien tik jogos pamokomis, majų mokymais Santa ilgai neketina užsiimti. Ji vadovaujasi gyvenimo filosofija, kurioje pasitelkia kūrybą. Tad, jei šis virsmas jus nustebino, palaukite, ką Santa dar ketina parodyti ateityje.
„Man gyvenime svarbu improvizuoti ir neprisirišti prie rezultatų, formos, jogos mokytojos, majų ambasadorės Lietuvoje. Tai reiškia, kad mano forma iš esmės gali kisti – gal kitais metais jau būsiu kulinare, nes svajoju dirbti restorane.
Svarbiausia neprisirišti prie dabarties, nes kūryba vyksta nuolat. Jau rytoj gali būti kitoks žmogus. Aš jaučiuosi esanti lyg tekanti upė. Manau, kad mano forma dar daug keisis, bet aš tuo džiaugiuosi, nes gyvenimas tam ir skirtas“, – šypteli ji.
